LENGVI KĄSNELIAI

Esu tas pats žmogus, kadaise raukęs nosį ir net neragavęs humuso, patiekto ant stalo. „Nemėgstu“, – tvirčiausias šitas pareiškimas būna tada, kai net nesi ragavęs paragauti, šypt. Pasirodo, kad vis…

Bandžiau prisijaukinti japonišką arbatą, bet kol kas man tai nepavyko. Mamos paruoštas svarainių sirupas, užpiltas puodeliu karšto vandens, tikriausiai visada liks mano mylimiausia arbata pasaulyje. Arba mėtų, pagardinta mažu šaukšteliu…

Savaitgalio desertui – lengvas, gaivus, spalvingas ir pavasario skonių pilnas kokteilis dubenėlyje. Mėlynas! Kaip kad pirštų pagalvėlės, vasarą miškuos pririnkus pilnas saujas mėlynių. „Kosmonautų maistas“, – šypsojausi puse lūpų, vieną…

Pastaruoju metu valgau kaip niekad daug salotų. Taip jau nutinka, kad žiemą dažniausiai jas visai pamirštu, o pavasarį atrandu iš naujo. Be to, labai sąmoningai stengiuosi valgyti kuo daugiau daržovių,…

Mažiau yra daugiau, todėl skaniai granolai tikrai nereikia visko, ką galite rasti savo virtuvės spintelėse. Vietoje klaidžiojimo ieškant dar neatrastų skonių derinių, kartais verta pasikliauti klasika: migdolai ir vanilė. Vanilė…

Klafutis – ar esat girdėję mielesnį (ir juokingesnį) kepinio pavadinimą, šypt? Tai prancūziškas saldus kepinys, panašus į pudingą ar orkaitėje keptą blyną su uogomis. Tradiciškai tai turėtų būti vyšnios, bet…

Pietums – lėkštė spalvų ir pavasario! Nors salotos paprastos kaip dukart du, man labai patiko, kaip puikiai viskas čia derėjo: švelnus gražgarsčių kartumas, avokado kremiškumas, traškus obuolio rūgštumas, pomidorų gaivumas,…

Man patinka laukti. Kartais įkrentu į tą laukimą taip stipriai, kad dabartyje manęs beveik nelieka. Laukiu, kol ateis vasara. Kol pūkštelėsim į ežerą vidury miškų. Kol galėsim leistis į tolimą…

Pasvajokim. Apie lėtus ir ramius rytus, apie pirmadienius, kurie prasideda su saule, apie orkaitėje kepančias pusryčių bandeles, o ant stalo – kvepianti kava ir tobulai sunokę avokadai, švieži žalumynai, gardžiausias…

Karantinas išvargino – tiek daug pasiilgta, tiek daug norisi. Kelionių, susitikimų, jūros, vakarų senamiestyje, šypsenų ir bučkių į skruostus. Bet pavasaris pagaliau kutena padus ir tiesiog negali nesidžiaugt mažom kasdienėmis…

Laiką skaičiuoju nebe dienomis – skaičiuoju jį dienomis iki pavasario. Kuo mažiau belieka, tuo lėčiau tos dienos slenka. Žinot, visada taip būna, kai kažko labai lauki: kelionės, pasimatymo ar orkaitėje…

Kai nevalgau pyragų (galit patikėti, šypt?), būna, maišau salotas. Vadinu tai balansu ir švelniai save pagiriu visais tais kartais, kai pavyksta neskirstyti maisto į gerą ir blogą, kai triukšmingoje kasdienybėje…

Savaitgalio popietės desertui, o gal tingiems lėtiems pusryčiams – nėra netinkamo laiko saldžiam kruasanų pudingui su šiltu vanilės padažu. Kad ir koks paprastas receptas bebūtų, štai keli dalykai, kuriuos verta…

Pagalvojau, juk vos mėnuo iki pavasario – pats metas skaičiuoti dienas ir… auginti salotas! Na, gerai, mane artimiau pažįstantys puikiai žino: myliu augalus, bet nesu iš tų, kuriems sekasi auginti.…

Kažkas jau keliauja, kažkas dar nekeliauja, tuo tarpu man pačiai atrodo, kad nėra dabar saugesnės vietos už namus. Todėl ir toliau vartau nuotraukų albumus, kartais ilgesingai atsidūstu prie kelionių žemėlapio,…

Jeigu kas nors prieš gerus penkerius metus man būtų pasakęs, kad valgysiu humusą – ne tik valgysiu, bet ir gaminsiu jį pati! – būčiau pavarčius akis, nusijuokus ar susiginčijus. Niekada.…

Pradėti šį tekstą norėjau taip: jei jums kada atliks karamelės, išmėginkite šį receptą – pagardinkite karamele granolą! Netrukau suprasti, kad tokiame sakinyje labiausiai trūktų logikos; bent jau pas mus karamelės…

Šiais metais, kaip niekad iki šiol, ničnieko sau nežadėjau. Nei numesti dešimt kilogramų, nei atsisakyti cukraus, nei sportuoti penkiskart per savaitę. Tie pažadai, kad ir kiek kartų kartoti, dar niekad…

Tarp Kalėdų ir Naujų – šis laikas man labai patinka. Kai visos dienos iki Kalėdų jau būna suskaičiuotos, kai šventėms kruopščiai lygintos staltiesės sulankstomos ir padedamos atgal į spinteles, kai…

Ar tradicijos, jas truputėlį pakeitus, lieka tradicijomis? Aš manau, kad tikrai taip. Todėl ir baltą mišrainę, be kurios neįsivaizduojamas mūsų (o tikriausiai, spėju, ir daugelio jūsų) švenčių stalas, galima dekonstruoti…