Žodžių junginys „tausojantis režimas“ slepia savyje labai daug išlygų. Gali judėti, tačiau gulėti turėtum daugiau nei judėti. Gali leistis į pasivaikščiojimą, bet turi kelyje išvengti laiptų. Gali valandų valandas būti…
Kai vis dar kartais sulaukiau klausimų, kodėl aš neberašau tinklaraščio, nori nenori kyla klausimas – gal tokių, vis įsijungiančių ir patikrinančių, yra daugiau? Galbūt tik aš viena galvoju, kad kai…
Vakarai (kaip ir rytai) ne tik tamsūs, bet ir šalti. Lova ir minkšta antklodė atrodo kaip svajonė, iš kurios kasdien kažkaip (sunkiai) pavyksta save išplėšti. Sakau sau, kad tie šilti…
Kaip čia taip yra, klausiu savęs, už žando jausdama maloniai tirpstantį šokolado gabalėlį, kad mintys apie sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos naudą aplanko būtent tokiomis akimirkomis? Pavyzdžiui, kai jau esu…
Ar gi ne likimo ironija, kad tada, kai, rodos, norėtum papasakoti tiek daug, visi žodžiai ima ir išsilaksto, o surinkti juos į sklandžius sakinius pasidaro pernelyg sunku? Kartais man būna…
Tai tikriausiai nėra taip jau nuostabu: kai vieną dieną garsiai ir viešai paskelbi, kad laikas pradėti gyventi kitaip, nereikia ilgai laukti bumerangu grįžtančio klausimo: o kaip gi sekasi? O kaip…
Sveikas, pavasari! Pagaliau! Po šitiek tamsių rytų, po tiek šaltų dienų ir tokių storų pilkų debesų… pagaliau tu atėjai, toks šviesus ir saulėtas, toks daug žadantis, toks įkvepiantis ir ryškus.…
Atrodo, paskutinis mano įrašas bus suklaidinęs ne vieną žmogų; sulaukiau ne vieno klausimo, kodėl aš taip jaudinuosi dėl savo amžiaus (ir dar: ar nusprendžiau laikytis dietos ir visiškai atsisakyti saldumynų?).…
Jau kažkada rašiau apie tai, apie ką susimąstau vis dažniau. Apie tai, kad kiekvienos moters gyvenime išaušta ta pragaištinga (o gal tiesiog lemtinga?) diena, kai supranti: viskas jau nebe taip…
Geros dienos prasideda skaniais ir teisingais pusryčiais. Niekam ne paslaptis, kad per dvidešimt septynerius metus mano ryšys su maistu buvo visoks: buvau ir susipykus su juo, ir jį įsimylėjus; buvau…