Sunku grįžti iš Pasakos. Tada realybė atrodo tokia pilka, niūri ir… lietinga. Tokia svetima ir tokia tolima.
Įsimylėjau Paryžių. Susižavėjau Briuseliu. Nusistebėjau Berlynu. Ir supykau ant lietaus, kad sugadino Amsterdamo vaizdą ir jausmą. Bet apie viską nuo pradžių.
O pirmoji stotelė buvo Vokietija, Berlynas. Miestas su gilia praeitim, su paminklais sovietų kariams ir memorialais holokausto aukoms. Su vis dar stovinčiais Berlyno sienos likučiais, kad ir kaip dabar spalvingais. Bet kita vertus, jis mane nustebino. Savo erdvumu ir šiuolaikiškumu. Čia žmonės važinėja dviračiais, čia didžiulės aikštės, kur jaunimas su draugais leidžia laiką, čia platūs šaligatviai ir daug erdvės. Geriau nei tikėjausi, tyliai sau pripažinau.
Paryžiaus aikštė Berlyne
Čia, Paryžiaus aikštėje, gali paragauti pačių įvairiausių riestainių…
Trumpas žodis apie maistą: oi, kaip pavydžiu Vokietijos gyventojams jogurto… Prekybos centruose jų begalės. O kokosų ir pistacijų skonio geriamas jogurtus buvo neįsivaizduojamai skanus – prašau, atvežkit kas tokių ir į Lietuvą, a?! 🙂
Antroji stotelė – Belgija, Briuselis. Štai čia aš nesitikėjau nieko, tiksliau, nebuvau susikūrusi mintyse jokio daugiau ar mažiau konkretaus paveikslo, kaip turėtų atrodyti Briuselis. Bet tikrai nesitikėjau, kad jis bus Toks! Gerai, pasiliksiu gražiausius žodžius Paryžiui (nes jis tikrai to vertas), bet Briuselio gatvelėmis pasivaikščioti neribotą laiką neatsisakyčiau. Vien Grand aikštėje galima prasėdėti ištisas dienas, neatsigrožint šitokiu pastatų didingumu ir prabanga.
Gėlynai Grand aikštėje
Grand aikštė
O tos siaurutės gatvelės, kur kiekviename žingsnyje kavinukės ar parduotuvėlės, viliojančios jaukiais kvapais… ir padavėjai, maloniai besišypsantys ir šimtais kalbų kviečiantys vidun, prie baltų staltiesių ir raudonų servetėlių. Tai užburia.
Siauros Briuselio gatvelės
Ir, ak, šokoladas šokoladas! Ne veltui belgiškas šokoladas šitaip giriamas – tie keletas triufeliukų tiesiog tirpte sutirpo burnoje, o pro daugybę įvairiausių šokolado parduotuvėlių ramiai praeiti prireikė didžiulio talento, mhm…
Belgiški skanumynai…
… kuriems atsispirti tiesiog neįmanoma.
Perėjus per Briuselį, saviškiui į ausį šnabždėjau – va čia tai norėčiau gyventi, kai būsiu didelė 🙂 Ir tai yra (buvo) tiesa, o tada aš pamačiau – ar pajutau – Paryžių.
Prancūzija, Paryžius buvo trečia, ir laimei – ilgiausia, mūsų stotelė. Žinot, man atrodo, kad kuo jausmai tikresni, tuo sunkiau juos išreikšti žodžiais. Kuo labiau susižavi, tuo sunkiau pasakyti, kaip ir kodėl. Aš tiesiog pamilau Paryžių, tikrai. Kaip tikriausiai ir daugelis, ar ne? Gal čia nieko tokio nuostabaus. Juk jei Paryžius yra meilės miestas, ko dar būtų galima tikėtis? 🙂 Mane tiesiog pavergė ta nevaržoma laisvė, tas gyvas gyvenimas, kurio gali, rodosi, tiesiog įkvėpti. Vėliais tamsiais vakarais ar net naktimis ten žmonės neužsidaro namuose. Jie gyvena. Kavinukės pilnos besišypsančių veidų, kilnojančių vyno taurę. Besivaikštančių siauromis gatvelėmis. Vakarojančių tiesiog ant laiptų prie bažnyčios, galų gale, ramiai, bet nuotaikingai.
Naktinis Monmartro gyvenimas
Mulen Ružas
Mes atvykome vėlai vakare, apsistojome Monmartro viešbutyje ir lipom į Monmartro kalną, apžiūrėti didingos Šventosios Širdies bažnyčios. Lijo. Tačiau šalia bažnyčios esantys platūs laiptai nebuvo tušti, ne! Žmonės – po vieną, du ar didesnėmis grupėmis, su skėčiais ar be jų – sėdėjo ant laiptų ir niekur neskubėjo. Neverkšleno, kad lyja. Nebėgo namo. Jie sėdėjo ir, rodėsi, tiesiog džiaugiasi gyvenimu ir šia diena. Ir žino, kad nėra cukriniai – nebijo ištirpti.
Menas gyventi savaip
O dienomis… dienomis ten atsidaro šūsnis parkų, vienas už kitą gražesnių. Liuksemburgo sodai mane pakerėjo. Didelis parkas, daug spalvingų gėlių, gausybė medžių. Daug suoliukų ar kėdžių, kurias gali pasistatyti, kur tik širdis geidžia – prie gėlių, prie baseino ar kažkur nuošalesniame kampelyje.
Liuksemburgo sodai
Gali išsitiesęs gulinėti ant žalios pievos, gali priešpiečiauti ant suolelio, gali daryti viską, ko tik nori. Nors žmonių čia begalė, niekas nežiūrės skersai ir nepamanys, kad tau kažkas negerai. Taip taip, mane sužavėjo Paryžiuje sklandantis absoliučios laisvės jausmas.. Laisvės būti savimi ir elgtis, kaip nori.
Liuksemburgo sodai
Ką jau bekalbėti apie istorinės reikšmės objektus, kurių čia tikrai gausu. Visi jie savaip nepakartojami ir randantys vietą kiekvieno širdy.
Luvro muziejus
Eifelio bokštas, spėju, nepralenkiamai populiariausias. Beveik plojom katučių iš džiaugsmo, kai netikėtai mums visgi pavyko įsigyti bilietus, leidžiančius keltis į trečią aukštą (tą patį patį viršų!). Įspūdis… neapsakomas žodžiais. Visas Paryžius toks baltas, mažutis ir telpantis ant delno. Bet tuo pačiu metu toks neaprėpiamas ir didis…
Paryžius nuo Eifelio bokšto viršūnės…
Paryžius – meilės miestas ♥
O Paryžiaus virtuvė…
Viliojančios Paryžiaus patisserie…
Nepasigirsiu niekuo super egzotišku, bet dvi varneles prie ragautų skanumynų jau galiu padėti. Puikiai žinomas man jau dabar tikrų prancūziškų crossaint‘ų skonis – ir jis neabejotinai nuostabus, puikesnis nei tikėjausi! Ir… macaron’ai!
Aš ir macaron’ai
O buvo taip… (aha, čia visa istorija) 🙂 Iškeliavom mes iš savojo Monmartro į Liuksemburgo sodus, kuriuos pasiekėme beveik už trijų valandų. Artėdami prie sodų pradėjome dairytis parduotuvėlės, mąstėme susirengti mini pikniką, nes jau ir pietų metas artėjo… Paėjom viena gatvele, kita, trečia… Ak, sakom, va kodėl tos prancūzės nestorėja! Čia neįmanoma rasti parduotuvės! 🙂 Juokas, bet kol radom mes tą parduotuvę, praėjom net kelias patisserie, o ten… tikriausiai net nereikia pasakoti, kokių įvairiausių ir nuostabiausių konditerijos stebuklų pamatyti galima. Vienas jų – mistiškieji macaron‘ai, kurių „gyvai“ dar niekad net mačiusi nebuvau. Čiupau nedvejodama – va šitai aš privalau paragauti, net jei reiktų stipriai užsimerkt prieš kainą :)) Išsirinkome avietinį, kavos ir pistacijų skonio.
Spalvingieji macaron’ai
Pasakysiu sąžiningai, kad avietinis mums pasirodė kiek per daug sintetinio skonio. Kavos skonio macaron‘as buvo laaabai skanus, o štai pistacijų priverti prisimerkti iš malonumo – pats pačiausias be konkurencijos! Taigi, štai taip ir buvo rasti bei paragauti šie neregėti skanumynai…
Išvažiuoti iš Paryžiaus buvo liūdna. Vos trys dienos praleistos čia parodė, koks kitoks gali būti gyvenimas. Artimesnis, šiltesnis, jaukesnis. Laisvesnis ir gyvesnis. Dabar jau savo brangiausiam į ausį tariau, pamirškim tą Briuselį. Noooriu gyventi čia, noriu turėti kad ir nedidelį, bet jaukų butuką. Su baltom langinėm ir raudonais gėlių žiedais balkone. Ir būsiu laiminga laimingiausia…
Žavūs langai su langinėmis ir vazonėliais gėlių balkone…
Buvo ir ketvirta stotelė – Olandija, Amsterdamas. Tačiau jos sėkmei pakišo koją du dalykai – pirma, prieš tai mes buvome Paryžiuje (!), antra, prapliupo lietus… ir nusinešė dalį žavesio. Sako, tai mažoji Venecija.
Mažoji Venecija
Aukšti namai, besiglaudžiantys vienas prie kito, prie pat kanalų. Sako, tie namai turi dvejas duris – priekines ir užpakalines. Užpakalinės veda tiesiai į kanalą, taigi, vienintelis žingsnis ir tu jau maudaisi. Jei tikėti pokštais, šios durys naudojamos nemaloniems svečiams, kuriuos norisi išprašyti su visam 🙂 Dar čia nameliai stovi ir pačiuose kanaluose, tiesiai ant vandens. Ir ne šiaip kokios pašiūrės, bet gražūs, puikiai įrengti (išskyrus vieną, hm, trūkumą…). Visi čia turi savo valtis, nes tai bene vienintelė ir paprasčiausia transporto priemonė, gyvenant tiesiai ant vandens.
Namai ant vandens
Tačiau dar daug daugiau nei valčių čia yra dviračių. Tie dviračiai būklės, kad daugelis tikriausiai nedrįstų į gatvę išvažiuot, pavyzdžiui, Lietuvoje, bet ten jų devynios galybės. Tikra tiesa! Jei Paryžiuje ant kiekvieno kampo stovi šimtai tūkstančiai motociklų ir motorolerių, tai štai Amsterdame gali rasti net trijų aukštų dviračių stovėjimo aikštelę. Ir pėsčiajam čia dar ne taip paprasta – norint pereiti gatvę, turi kirsti automobilių eismo juostas, tuomet – dar ir dviračių eismo juostas (dvipusio eismo!). Oho, ar ne? 🙂
Mažiausias namas pasaulyje (tas siaura juoda „juostelė”)
Sūrių parduotuvė Amsterdame
Penktos stotelės nebebuvo… arba buvo – Lietuva. Atgal. Kaip ir sakiau – iš Pasakos sunku sugrįžti į realybę. Labai norėčiau vakare užmigti ir ryte dar bent kartą pabusti ten, Paryžiuje. Dar kartą pasivaikščioti klaidžiomis gatvelėmis, dar kartą pusryčiams suvalgyti crossaint‘ą su balta kava, dar kartą įkvėpti tos laisvės… Paris, je t‘aime.
37 komentarai
nuostabu! ir as taip prisiminiau, tas gatveles… bet deja, man Briuselis yra tu miestu miestas, neprilygstantis jokiems Paryziams ar Amsterdamams 🙂 O tramvaju stotelese grojanti klasikine muzika irvis uzkerinti …
puiku kad patiko ir tiek sauniu akimirku su mumis pasidalinai 😉
Aguonėle, kiekvienam savas miestas 🙂 Nors, žinai, man Briuselis taip pat labai arti širdies pasirodė – kaip jau ir buvo galima iš pasakojimo suprasti 🙂 Bet Paryžius visgi jį nukonkuravo.. :))
beautiful pic!
Thanks! 😉
oi koks smagus fotoreportazas! as irgi mintimis paklaidziojau ten, kur jau buvus ir taip gerai prisiminiau savo pirma kart tose salyse isgyventus jausmus – jie labai panasus buvo i tavuosius. Tik. Tam ispudziui palaikyti nenorek ten buti ar gyventi ilgiau:) zavesys blesta, o realus vaizdas skiriasi nuo to pirmojo, suidealizuoto. ai,bet ka as cia, faktas, kad ir grazu, ir smagu, o dabar lauksim ikvepimo paliestu receptu;)
P.S. esi labai simpatiska mergina;)
Ačiū ačiū 🙂 Smagu priminti gražias akimirkas 🙂 O, žinai, juk norėti galima, ir svajoti galima. Aš puikiai suprantu juk iš tiesų, kad iš kelių dienų nieko negali nuspręst, kaip sakai, juk čia atostogos – viską suidealizuoji net pats nejausdamas 🙂 Bet man vis tiek gera bent pasvajot… :)) Beje, jei lygintume Lietuvą ir Paryžių (ar Briuselį), na… čia jau idealizuok neidealizavęs 😀 (bet aš nesu didelė patriotė, ir čia tik asmeninė nuomonė, jeigu kažką žeidžia netyčiom) 🙂
P.S. Labai ačiū :))
nais, nais, nais! o tie gardumynai visi super atrodo! 😉
Jau dėl ko pritariu, tai kuo tikriausiai :))
Gražios nuotraukos ir smagus pasakojimas, Asta 🙂 Paryžiuje ir Amsterdame dar nebuvau, bet dėl Briuselio ir Berlyno, oj kaip sutinku su tavimi! 🙂 Pamačius brėcelį nutįso seilė, gerai, kad nėra reportažo iš mano mėgstamiausių Berlyno kepyklėlių, būtų visai širdis plyšus 😀 O Briuselį aš įsimylėjus ne tiek dėl gatvelių, kiek dėl tų mažyčių balkonėlių… Jei gyvenčiau Briuselyje, mano butas būtų būtinai su balkonu! 🙂
Balkonėliai! Ir gėlytės! Taip taip, tik kad ir Paryžiuje šito gėrio ooo, kiek daug 🙂 Aš juos taip pat labai labai įsimylėjau – kaip ir sakiau, langas su langinėm, balkonėliu ir gėlėm jame būtų tiesiog mano svajonių svajonė :))
Kaip norėčiau atsisėsti toj Briuselio aikštėj ant suoliuko, su puodeliu kavos išsinešimui ir stebėti, tik sėdėti ir stebėti: žmones, vaikus, parduotuvėles. Ir tylėti. Rodos jau sėdžiu ten, aaaa.. Ačiū, Asta, už gražias svajones. 🙂
Ieva, nėra už ką 🙂 Taip, dėl aikštės visiškai pritariu. Vienintelis pažintinių kelionių trūkumas ir yra tas, kad čia negali sau leisti pasėdėti kiek širdis geidžia… o taip norėtųsi. Bet, kaip mes su saviškiu viens kitam sakom, bus proga sugrįžti :))
ach tas Paryžius, jis bet kam galvas susuks… mano vyras irgi tik ten norėtų gyventi 🙂 ir net visai rimtai svarstė tokią galimybę 😀
bet matau, kad šiemet neapsirikau šeimyną suagitavusi kelionei į Belgiją 🙂 šokolade, ar tu pasiruošęs mus sutikti? 😉
Beje, ar ragavot Briuselyje alaus tenykščio? gi belgai turi devynias galybes rūšių…
O, geros ir smagios, ir skaniooos kelionės! :))
Alaus aš negeriu visiškai ir jokio, todėl mėgavaus verčiau saldainiais :)) Bet buvo jo ten tikrai daaaug. O ragavusieji gyrė, bent kiek girdėjau 🙂
Aš labai rimtai mąstau apie magistro gamybą Briusely arba Paryžiuj. Ir reikėjo tau dabar, Asta, dar labiau tą ugnį pakurstyti?
Nuotraukos puikios, pasakojimas kabinantis, vienintelis pozuojantis modelis – žavus.
Linkiu sugrįžti. 🙂
Reikėjo, Insolente, labai reikėjo. Žiūrėk, gal mes abi ten pat būsim? :)) Juokauju, bet tokią galimybę ir man norisi apsvarstyt… jei visos kortos susidėlios palankiai – et, kaip būtų nuostabu! :))
Ačiū už pagyras ir linkėjimus – pačius puikiausius 🙂
WOW, puikios foto, įdomus pasakojimas 🙂
Ačiū, Twiggy 😉
Niu smagiai pakeliavot 🙂
O vat as nezinau kodel, bet Paryziaus taip neisimylejau, kaip kad apie ji kalbama…
Kaip dabar prisimenu mano pirma reakcija pamacius eifeli „Thats it?” :DD nezinau ko as tikejaus, bet tikrai kazko daugiau….
PAtiko, nesakau, kiekvienas miestas zavus, ale man kazkodel pats Briuselis labiau suzavejo nuo pat pradziu :))
Tikrai taip – įspūdžių dar ilgai užteks tikrai 🙂
Dėl Eifelio – kažko daugiau nei paprasto rusvo metalo strypų krūvos? 😀 Et, kaip neromantiškai skamba. Bet iš tikro jis mane sužavėjo. Ne dėl konstrukcijų ar ko, bet dėl to savo didingumo, nors jis tikrai nėra iš savęs kažkas toks Didis. Ir dėl galimybės pamatyti Paryžių iš taip aukštai, tas vaizdas mane pakerėjo, tikrai 🙂
O dėl Briuselio žavesio tikrai nesiginčysiu – turi jis jo tikrai gausiai taip pat :))
dabar galvoju, butu buves geras sutapimas, jei buciau kur gatvej tave sutikus 😀
😀 Bet tu žinok – tikrai nemeluoju! – aš tą pati pagalvojau, gatvelėm bevaikščiodama :)) Kad, o jetus, gi aš čia galiu sutikt matytą veidą! :))
kaip gerai nuteikia! Aš šiaip jau nemėgstu miestų, bet pvz pasisėdėjimas centrinėje aikštėje visad geras,
jau nekalbant apie žolę skveruose, ant kurios galima ir sėdėti, ir tįsoti horizontaliai su knyga ar su kokiu kąsniu
faina…
Dalia – tikrą tiesą sakai, būtent tai mane ir labiausiai žavi 🙂 Aš jau įsivaizduoju, kaip žiūrėtų praeiviai, jei čia, pas mus taip ant žolytės su knyga, bandele, jogurto indeliu ir savu šaukšteliu tiesiai iš rankinės. Aišku, dar pirma būtų užduotis surasti tokį jaukų ir nepavojingą parkelį, kur tai būtų galima įgyvendinti bent teoriškai 😀
Asta, savo miesteliuke tikrai savęs neįsivaizduoju ant skvero žolytės gulinėjančios, bet žinai ką, kartais su dviračiu pakeliauju… gal kai persijungi į keliautojo vaidmenį kažkaip paprasčiau viskas atrodo – ne vienam bažnytkaimy būtent at žolytės su jogurto indeliu sau laiminga išsitiesiu ir nieks man nieko. Būna centre kokie skveriukai, parkeliai, arba dar labai faina ant bažnyčios šventoriaus. Keliautojams galima.
Gali būti, tiksliau, tikriausiai taip ir yra. Kai keliauji, žiūri kitomis akimis ir viską suidealizuoja, kaip jau sakyta buvo 🙂 O kai esi tos vietos realus gyventojas… jiems tai įprasta ir visiškai jokio oho. Jeigu taip pradėtume daryti mes dažniau – per kažkiek laiko ir mums taptų normalu tikriausiai matyti šitokį vaizdą 🙂 O kad kelionėse jautiesi kitoks – čia jau faktas :))
bet tai kai… jau sakiau, fOOOntastika… Tiesa, nors ir nuskambės kaip banali klišė, bet Belgijoj žiauriai gražus miestas Briugė yra. Tokioms karalaitėms kaip tu (tikrai ne blogąją prasme) turėtų labai patikt 😉
O, Briugę aš tik nuotraukose temačius… Tikras grožis, tačiau gaila, mūsų kelionė apimė tik sostines. Bet aš tikiu, kad dar ten grįžiu. Ir aplankysiu 🙂
Karalaitė bais suintrigavo – kaip, kodėl, už ką 😀 Smalsu :))
Asta, koks puikus reportazas ir nuotraukos… Rodos, trumpam uzsukau i kiekviena miesta 🙂 Aciu, kad pasidalinai ispudziais ir vaizdais!
AJ, ačiū – visa tai tik puikios kelionės dėka 🙂 Smagu kažkam suteikti malonumą skaitant ir žvelgiant į nuotraukas, todėl tikrai nėra už ką :))
Sveika Asta,
panasu kas tuo paciu metu buvom tuose paciuse miestuose 😀 smagu skaityti apie Paryziu kito zmogaus akimis 🙂 linkiu, kad ispudziai dar ilgai nesiblestu 🙂 o raguoliu su balta kava ir as dabar labai noreciau… mmm..
Labas, Dovilyt! 🙂 Ei, nejaugi tu nori pasakyti, jog mes sėdėjome tame pačiame autobuse? :)) Ar tokių sutapimų būna? Geeeras, jeigu taip! :))
P.S. Tie raguoliai nepamirštamai skanūs… 🙂
Ne, autobusas buvo kitas, nes musu kelioneje nebuvo stoteles Berlyne ir Briuselyje 🙂 Taciau Paryziuje buvome taip pat 3 dienas, Amsterdama irgi aplankeme 🙂
Supratau, Dovilyt 🙂 Aš ir galvoju, nejaugi čia šitokie didžiuliai sutapimai :))
Ir man kiek visko primena iš ten… Grožis, prisiminimai, sangria…
Indre, tikrai taip… ak… 🙂
[…] Gal ir tiesa yra tai, kad saulė visada skaisčiau šviečia ten, kur mūsų nėra. Bet tai nepakeis mano meilės Paryžiui – man rodos, ji įsižiebė vos žengus pirmus žingsnius Monmartro gatvėmis. O po pirmųjų pusryčių – puodelio arbatos ir šviežutėlio, sviestu kvepiančio kruasano – aš supratau, kad ši begalinė simpatija miestui tikrai nėra tik kaprizas ar pasidavimas masiškai visam pasauliui peršamai nuomonei. Ne. Paryžius tikrai kažką turi. Neapčiuopiamo, sunkiai nusakomo žodžiais. Ir tai mane pakerėjo. […]