2023 m. liepos 21 d., penktadienis
Refuge de la Balme > Refuge des Mottets | 18 km
Diena buvo tokia ilga ir sunki, kad sunkiai bepamenu, kaip prasidėjo.
Žadintuvas suskambo šeštą ryto. Tobulas vaizdas pro palapinės duris nenustelbė to, kaip š*dinai išsimiegojom. Priminimas ateičiai: kad ir kokia tobula būtų palapinė, kad ir kokie šiltučiai miegmaišiai, kad ir kokie šaunūs čiužinukai – niekas nebus šaunu, jei palapinę įkurdinsi ant kreivos, šleivos, kietos žemės. Galiausiai tikrai neberūpės net tai, koks gražus supa vaizdas.
Kai naktį prabudau turbūt kokį dvyliktą kartą, viltingai pažiūrėjau į laikrodį. Viltys dužo dar kartą, nes jis rodė 1:43 val. Tikrai norėjau stotis, pakuotis ir eit. Tą akimirką atrodė, kad kopt į kalną – lengviau nei šitaip miegot.
Bet tada atėjo rytas. Pramankštinę „sulaužytus“ kūnus, įlipom atgal į žygio batus. Nepaisant vakar dienos, kojos juose jautėsi puikiai ir patogiai – niekada nesigailėsit investavę į gerus žygio batus, patikėkit manim.
Mano dešimtis kartų patikrinti batai, kuriuos galiu rekomenduoti tūkstančiu procentų – „Columbia PEAKFREAK II OUTDRY“. Svarbu – žygio batus visada rinkitės bent dydžiu, pusantro ar dviem dydžiais didesnius nei įprastų batų dydis. Ilguose žygiuose koja patinsta, o didesnio dydžio batai apsaugo nuo pūslių pritrynimo, nuospaudų ir panašių negandų. Nei aš, nei Donatas šiame žygyje nepritrynėm nei vienos (!) pūslės, nors abu išžygiavom su visiškai naujais batais, prieš tai jų nepranešioję (nesakau, kad turėtumėt ir jūs taip daryti, bet jei jau darysit, tai verčiau su PeakFreak‘ais, šypt).
Vos spėjom išsiplauti dantis ir susipakuot kuprines, prapliupo lietus. Papusryčiausim vėliau, vieningai nusprendėm, ir apsigobę lietaus striukėm, pradėjom savo kelią.
O kelias – ta pirmoji atkarpa iki pusryčių – buvo lyg lėta savižudybė. Ilga, stati, niekad nesibaigianti įkalnė nuo Refuge de la Balme (1706 m) iki Col du Bonhomme (2329 m). Lijo, griaudėjo, kažkur tolumoje žaibavo. Ne pats jaukiausias oras, tikrai. Gerai, kad šėlstantis vėjas gan greitai nuginė lietaus debesis tolyn.
Ankstus rytas aukštai kalnuose.
Žygiuojant nuo Refuge de la Balme ligi Col du Bonhomme, prapliupo lyti.
Nėra blogo oro, tik bloga apranga. Mums pasisekė, kad turėjome tikrai gerą – saugančią nuo vėjo ir lietaus.
Kažkur lietuje prasilenkėm su Dajana ir Pytu. „How are you today?“, – paklausiau nusišypsojus. Vietoj atsakymo Pytas giliai atsiduso, o tada papasakojo, kad ir jų naktis buvo nekokia, nors ją praleido kalnų trobelėje. „Buvo be proto karšta, trūko oro, tiek daug žmonių vienam kambaryje…“, – pradėjo pasakoti, ir mes su Donatu susižvalgėm nebyliai patvirtindami vienas kitam, kad ne veltui vengiam tokio tipo nakvynių. Palapinė ir čiužinukai sudaro reikšmingą papildomą svorį kuprinėje, bet verta.
Nepaisant nekaip išmiegotos nakties, jiedu buvo pilni energijos. Pralenkę mus, nuskubėjo tolyn. Reikės dar kartą pergalvoti, ką savo gyvenime galiu nuveikti šiandien, kad turėčiau tiek energijos ir tokį stiprų kūną, kai mus bus… spėju, gal apie šešiasdešimt? Noriu skuosti kalnais kaip jiedu!
Bet ne šiandien. Šiandien mes neskuodėm. Lėtai, giliai kvėpuodami, laviruodami tarp paskutinių jėgų likučių ir visiško bejėgiškumo, žingsnis po žingsnio kilom aukštyn. Paskutinė atkarpa ligi viršūnės vingiavo zigzagu. Stabtelėjusi praleisti dar vieną žmogų, sumaniau jį pakalbint. „Not so easy, yeah?“, – tikrai atrodė, kad ir jis, maždaug penkiasdešimties metų vyras, kopia iš paskutinių jėgų. „We just need to be patient“, – atsakė šyptelėjęs puse lūpų, ir pralenkęs nužygiavo toliau. Štai taip paprastai. Tada dar nesupratau, kad šitie jo žodžiai man taps kone mantra, kurią per ateinančias dienas mintyse kartosiu dar ne kartą.
„We just need to be patient“. Tiesiog turime būti kantrūs. Aš galiu būti kantri.
Reikia labai gerai įsižiūrėti, kad pavyktų pamatytu takelį, kylantį viršun. Tai mūsų kelias – vis aukštyn, ligi pat viršaus.
Štai tuo takeliu iš apačios kilom link Col du Bonhomme.
Dar truputį, ir mes įveikėm tą nelemtą įkalnę. Štai, Col du Bonhomme (2329 m). Jau gerokai vėliau, po kiek daugiau nei savaitės, baigę žygį, abu su Donatu vieningai sutarsim, kad šitas rytas ir ši kalnų perėja mums buvo pati sunkiausia viso žygio dalis. Truputį juokinga, nes iš tiesų įkalnė nebuvo nei labai aukšta, nei labai stati. Matyt, tai mes po pirmos labai ilgos dienos ir labai prastai miegotos nakties tą rytą buvom labai silpni.
Col du Bonhomme ligi šiol buvo aukščiausias mūsų žygio taškas. Vaizdai nuo jo – apdovanojantys. Lyg atvirukai, į kurią pusę bežiūrėtum. Jei ne iš kojų verčiantis vėjas, būtume žiūrėję dar ilgai. Gal net prisėdę ir papusryčiavę. Bet vėjas buvo didžiulis, tad ėjom toliau – link Refuge de la Croix du Bonhomme (2443 m).
Pagaliau! Kalnų perėja įveikta!
Viršuje pasitiko stulbinami vaizdai ir iš kojų verčiantys vėjai.
Beprotiškai gražu, kad ir į kurią pusę bepažvelgtum.
Keliaujam toliau – link Refuge de la Croix du Bonhomme.
Gražiausios pusryčių vietos beieškant.
Kai galiausiai pasiekėm Refuge, žvilgtelėjau į laikrodį – ėjom daugiau nei tris valandas, o varge. Mus pralenkė turbūt visi, kas tik ėjo ta pačia kryptimi. Bet – ei! – mes atėjom. Čiupom po gabalėlį šokoladinio pyrago (po 5 eur už dosnų, minkštą, šokoladu kvepiantį pyrago gabalėlį). Paėjėję tolėliau, įsitaisėm ant žolės, traukėm iš kuprinės turistinę viryklę ir kaitėm kavą. Pagaliau! Kalnai yra laimė, o pusryčiai kalnuose šią akimirką buvo tai, ko mums reikėjo užvis labiausiai.
Prisimenu tą palengvėjimą po sunkaus ryto, kai tolumoje pagaliau pamatėm Refuge de la Croix du Bonhomme.
Įsitaisę taps kalnų viršūnių, skubėjom virti kavą.
O prie kavos, po gabalėlį šokoladinio pyrago iš Refuge de la Croix du Bonhomme.
Mano nuoširdžiausia rekomendacija – geri, kokybiški, patogūs žygio batai. Mano: COLUMBIA PEAKFREAK II OUTDRY
Žemai apačioje – slėnis, į kurį netrukus leisimės.
Kalnai yra meilė, laimė ir laisvė. Visada.
Kuprinė, kurioje telpa pusė gyvenimo: JACK WOLFSKIN HIGHLAND TRAIL
Po atokvėpio valandėlės geriant kavą, žygiavom toliau – žemyn link Les Chapieux (1549 m). Kelias buvo lengvas, tik vietomis statesnis, dvi valandas ėjome vien žemyn. Kuo žemiau, tuo buvo karščiau, tad pakeliui striukės keliavo į kuprines, o skrybėlės – ant galvų. Kai pasiekėm miestelį, patys pagaliau jautėmės pailsėję, gal tik keliai to pasakyti negalėtų – taip ilgai lipti vien žemyn jiems yra didelis auč.
Les Chapieux ketinom apsipirkti ir vakarienei, ir rytojaus pusryčiams, bet vienintelė kukli parduotuvė kosminėmis kainomis pardavinėjo praktiškai tik čipsus, šokoladukus ir gaiviuosius gėrimus. Pačiupę šio bei to, supratom, kad planą keisim, ir patraukėm link šalia esančios picerijos, kuri… nedirbo. Ką gi, tuo mūsų viešnagė septynių namų miestelyje ir baigėsi. Tiesa, šiame miestelyje yra nemokamas kempingas, kuriame naktį praleidžia daug žygeivių. Vis tik mes, vis ieškodami, kur dar gražiau, nusprendėm dar kartą palypėti aukštyn. Pakilti tik trupučiuką daugiau nei 300 metrų iki Refuge Les Mottets (1864 m).
Žemyn link Les Chapieux.
Žydinčiais Alpių takeliais.
Po vieną žingsnį – taip nueinami ilgiausi žygiai.
Žygio atkarpa nuo Les Chapieux ligi Refuge Les Mottets – palyginti nesudėtinga. Nors kelias kyla aukštyn, įkalnė nėra labai stati. Nebent… esi labai prastai miegojęs naktį ir labai mažai valgęs dieną.
Pūškavom ir vėl, kartais vis juokais pasipiktindami tais, kurie šią atkarpą tarp Les Chapieux ir Les Mottets nusprendė įveikti dažnai kursuojančiu rausvu autobusu. Mums pasirodė, kad tokių buvo daugelis, nes šioje kelio dalyje nesutikom nei vieno žygeivio, tuo tarpu iš autobuso matėm išlipančių visai nemažai.
Kelio atkarpa nuo Les Chapieux link Les Mottets prasidėjo plačiu asfaltuotu keliu.
Asfaltą netrukus pakeitė siauresni takeliai.
Idiliški kalnų vaizdai – jų atsižiūrėti neįmanoma.
Netikėti bendražygiai, šypt.
Po dviejų valandų priėjom jį – Refuge Les Mottets. Vos spėjau nusimesti kuprinę ant suolo, iškart nuskubėjau su klausimais pas kalnų trobelės darbuotojus.
Ar galim pasinaudoti dušu? Taip, už 3 eurus.
Ar galim užsisakyt vakarienę? Taip, už 26 eurus.
Ar galim kur nors netoliese pasistatyti palapinę? Taip, palipus į kalną.
Tris kartus valio!
Net nepasakosiu, koks didelis malonumas yra nusimaudyti po karštu dušu po dviejų ilgų žygio dienų. Išsiplauti galvą. Išsiskalbti kojines. Išsitepti kremu. Butelio dušas – geriau nei nieko, bet tikras dušas – svajonė, kuri tąvakar išsipildė.
Kita maža paprasto žmogaus svajonė – šiltas, skanus, sotus maistas. O toks čia ir buvo! Iš pradžių prie didelių stalų susėdusiems didžiuliuose puoduose buvo patiekta pupelių sriuba – kaip mat į dubenėlius išsidalijom ir godžiai, užkąsdami duona, suvalgėm. Tada ant stalų atkeliavo kopūstų salotos, mėsos dešrelės, ryžiai, keptos cukinijos. Puotą vainikavo muzika ir creme caramel.
Vos keli žingsniai iki pasakiškoje vietoje įsikūrusio Refuge Les Mottets.
Vakarienė su gyva muzika.
Laimingi ir sotūs, iškeliavom ieškoti vietos palapinei. Ją radom netoliese – nuošalesnę, jaukesnę, labiau laukinę nei vakar. Tokią, apie kokias labiausiai ir svajojom, leisdamiesi į šitą žygį. Labai, labai kruopščiai išsirinkom patį lygiausią žemės lopinėlį.
Iš žygio lazdų sukonstravę skalbinių džiovyklą, paprašėm kalnų viršūnėm slenkančių debesų, kad nelytų.
Išsivirėm arbatos, suvalgėm po porą sausainių. Ir užmigom saldžiu miegu. Rytoj – nauja diena ir naujos viršukalnės.
Labanakt.
Palapinę pasistatėme netoli Refuge Les Mottets, kiek palypėjus aukštyn į kalną.
Iš žygio lazdų susikonstravome drabužių džiovyklą, išsivirėme arbatos.
Saulėlydžiai kalnuose – magiški ir stebuklingi.
D I E N O S S U V E S T I N Ė
Maršrutas: Refuge de la Balme > Refuge de la Croix du Bonhomme > Les Chapieux > Refuge des Mottets
Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą: 2c, 2d, 3a
Atstumas: 18 km
Laikas: 7:15 val.
Įkalnė (iš viso): 1200 m
Nuokalnė (iš viso): 1118 m
Aukščiausias dienos taškas: 2479 m
Dienos išlaidos – 77,90 eur
- Du šokoladinio pyrago gabalėliai (Refuge de la Croix du Bonhomme) – 10 eur
- Du šokoladiniai batonėliai, pakuotė sausainių ir mažas buteliukas limonado parduotuvėje Les Chapieux – 9,90 eur
- Dušas (dviems žmonėms) Refuge des Mottets – 6 eur
- Vakarienė (dviems žmonėms) Refuge des Mottets – 52 eur
Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.
Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.
2 komentarai
Didžiausias ir nuoširdžiausias AČIŪ! Asta, esi nepakartojama tiek pasidalinamais receptais, tiek pasakojimais apie keliones! Kai perskaičiau, kad keliausite TMB, nebuvo dienos, kad nepagalvočiau ir mintimis nenueičiau kartu su jumis bent kelių metrų per dieną :).. O vakarais mintimis palinkėdavau SĖKMĖS 🙂 Ir vis laukdavau, kada gi, pagagaliau, sulauksime naujienų! Jau nemažai metų keliauju su Jumis ir nė karto nenusivyliau! Labai didelis ir neįkainojamas atradimas, 100 procentinis pasitikėjimas, kad pavyks, ko besiimčiau 🙂 Tai labai džiugina ir motyvuoja judėti pirmyn! MILIJONAS AČIŪ! Linkėdama gražiausių ir kūrybiškiausių įdėjų ir darbų, Jolanta
Sveiki, Jolanta, labai ačiū Jums už tokį gražų, mielą ir šiltą komentarą. Skaitau ir plačiai šypsausi! Ačiū už palaikymą 🤗 Be galo džiaugiuosi galėdama įkvėpti kelionėms, o tuo pačiu – semiuosi įkvėpimo pati, sulaukdama tokio nuostabaus grįžtamojo ryšio. Šilčiausi linkėjimai! 💛