Tour du Mont Blanc | Aplink Monblaną per 10 dienų | 7 diena

2023 m. liepos 26 d., trečiadienis

Rifugio Elena > Champex | 29,6 km

Jei reikėtų šiandien dieną sudėt į du žodžius, jie būtų sniegas ir ašaros. Bet, žinoma, papasakosiu plačiau.

Visą naktį šėlo siaubinga audra. Lietus pliaupė be paliovos, o vėjas, atrodė, nuneš mus nuo kalno su visa palapine. Ją plaikstė į šonus taip, kad sulig didžiausiais gūsiais laikėm strypelius rankomis. Dėl visa ko. Galiausiai sugalvojom, kaip palapinės kampus iš vidinės pusės paremti žygio kuprinėmis. Miegas buvo budrus ir jo buvo labai mažai. Galiausiai, išlaukę šeštos valandos, nusprendėm, kad jau rytas. Išgyvenom naktį ir galim dingti iš čia kuo greičiau.

Žvilgtelėjau į temperatūrą: +2, o jutiminė -4. Ačiū mūsų šiltiems pūkiniams „Mountain Hardwear“ miegmaišiams, kad galėjom išmiegoti tikrai šiltai ir visai komfortiškai, kiek tai įmanoma tokiomis aplinkybėmis.

Šiaip jau kavos rytais prie palapinės išsiverdam patys, bet šįryt tai buvo daugiau nei neįmanoma. Nusprendėm trumpam užsukti ir susišildyti gretimame Rifugio Elena.

Reikėjo matyti, kaip atrodė palapinės surinkimo „operacija“. Vėjas ją tiesiog plėšė iš rankų, viskas buvo šlapia, pirštai stingo nuo šalčio. Kovą laimėjom mes, šlapią palapinę galiausiai įtaisę į kuprinę.

Nuskubėjom į Rifugio Elena, durys buvo atrakintos, viduje – šviesa, šiluma ir šurmulys. Pusryčių metas tiems, kurie čia buvo apsistoję pernakt. Įsliūkinom, būdami tikri, kad po puodelį kavos galėsim nusipirkti ir mes, bet gavom atsaką – baras dirba tik nuo devynių. Žvilgtelėjom į laikrodžius – dar tik pusė septynių. Mano prašymai virto kone maldavimais, bet darbuotojai buvo atkaklūs ir net truputį pikti, vis kartodami man tą patį tai angliškai, tai itališkai. Jie tikrai neketinantys pažeidinėti savo darbo laiko dėl dviejų sušalusių, neišsimiegojusių žygeivių, naktį praleidusių audroje. Ne, NE.

Jau buvau praradusi viltį, kai akys susitiko su ta pačia darbuotoja, kuri vakar mums davė leidimą miegoti palapinėje – dabar, kokia ironija, ji gėrė kavą. „How was your night?“ – paklausė. „Terrible“, – atsakiau nuoširdžiai, visai praradusi ūpą. Darbuotoja patikino naktį galvojusi apie mus, nes lietus buvo kur kas stipresnis nei žadėjo orų prognozės. Pagalvojau, kad čia mano paskutinis šansas ir dar kartą paprašiau kavos. Mačiau, kaip vienas po kito prie kavos aparato ją sau darosi Rifugio darbuotojai. Nejau negali būti išimties? Prašau.

Po atodūsio išgirdom, kad kavos vis tik gausim, tebūnie. Tebūnie!

Kol vyko visa kavos drama, į Rifugio atskubėjo ir viena vokiečių pora. Išsikalbėjom ir sužinojom, kad jie taip pat naktį praleido palapinėje netoli mūsų. Tą galėjo išduoti nuvargę veidai; mes atrodėm ne ką geriau. Nusiminusi moteris pasakojo nežinanti, kaip reikės žygiuoti toliau, nes viskas pas juos šlapia. Palapinė, kuprinės, drabužiai, batai – viskas peršlapo kiaurai. Buvo gera proga mintyse padėkoti „Hiatus“ komandai, kurie mums padėjo išsirinkti įrangą žygiui – nuo palapinės iki kuprinių, iki neperšlampamų maišelių. Tik kokybiškų daiktų dėka, net praleidę naktį audroje, savo daiktus išlaikėme sausus.

Išgėrę po puodelį išsimaldautos kavos, leidomės į kelią. Vis dar lijo, kalnai skendėjo pilkumoje. Pirmoji atkarpa – gana stati įkalnė nuo Rifugio Elena (2061 m) iki Grand Col Ferret (2537 m). Kopiant aukštyn lietus virto sniegu, vėjo bloškiamu tiesiai į veidą. Apsidairėm aplink – žydinčios pievų gėlės slėpėsi po sniego sluoksniu. O rūkas toks, kad nesimato visai nieko – tik keli žingsniai į priekį.

Grand Col Ferret yra ne tik viena aukščiausių kalnų perėjų TMB maršrute, bet yra ypatinga tuo, kad nuo čia atsiveria įspūdinga 360 laipsnių panorama. Mes tuo tarpu į visas puses matėm tik vienodą pilkumą. Toje pilkumoje žengėm žingsnį link Italijos į Šveicariją – dar kartą kirtom šalių sienas.

Šaltis buvo stingdantis. Judant kūnas šilo, bet rankos, veidas žvarbo. Pasvajojom apie pirštines ir ėjom toliau – nuo Grand Col Ferret kelias ėmė leistis žemyn link Alpage de la Peule (2100 m).

Užtruko, kol leisdamiesi žemyn išnirom iš kalnų viršūnes gaubiančių debesų. Prasilenkėm su aukštyn dviem einančiomis moterimis, jos paklausė: „ar viršuje lyja?“. Vos tramdžiau šypseną: „Ten sninga!“. Sulaukėm nuostabos pilno žvilgsnio. O kaip kitaip – juk dabar liepos antra pusė!

Nors turėjom pirminį planą naktį praleisti La Fouly (1600 m) kempinge, nusprendėm, kad dar visai anksti – eikim toliau, link Champex (1466 m) miestelio ir ten esančio kempingo „Camping Les Rocailles“. Tai prie mūsų dienos maršruto pridėjo dar 15,5 km ir beveik penkias valandas žygiavimo.

Ši maršruto dalis nebuvo labai sudėtinga. Šveicarijos TMB dalis nutolsta nuo aukščiausių kalnų, veda žaliuojančiais slėniais, miškais, mažais tobulai išpuoselėtas miesteliais.

Tik paskutinė atkarpa link Champex yra šioks toks iššūkis – beveik pusės kilometro pakilimas stačia įkalne miško takais.

Skani vakarienė po tokios ilgos dienos – tikrai nusipelnyta. Champex parduotuvėje nusipirkom gnocchi ir citrininį pyragą, rytojaus pusryčiams – kiaušinių. Kainos Šveicarijoje, kaip ne kaip, ženkliai aukštesnės, o ypač kurortiniame miestelyje: šešių kiaušinių pakuotė kainuoja 3,50 eur, šokoladiniai batonėliai po 1,5-2 eur, pakuotė kumpio – 8 eur, pakelis sausainių – apie 3-4 eur, pigiausias bomžpakis – 1,25 eur.

Kempingas („Camping les Rocailles“) irgi ne pats pigiausias, naktis dviem žmonėms mažoje palapinėje – beveik 42 eur.

Apie sniegą papasakojau, o apie ašaras – dar ne. Likus maždaug 12-13 km iki mūsų tikslo, einant pačiu lygiausiu miško keliu, koks tik gali pasitaikyti kalnų žygyje, man pradėjo mausti koją – keistą vietą, blauzdos priekį. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet ilgainiui maudimas virto įkyriu, intensyviu skausmu kiekviename žingsnyje. Žygiavom per idiliškus Šveicarijos kaimelius, gražiausius gėlynus, bet džiaugsmą užgožė skausmas. Lipti į kalną – dar nieko, eiti tiesiai – ašaros akyse.

Visu smarkumu jos pasipylė pasiekus kempingą. Šiltas dušas skausmo nenumalšino, tepalai ir vaistai nuo skausmo taip pat nedavė jokio poveikio, koja patino.

Ašarojau, valgydama gnocchi, nes jaučiau didelį nerimą. O jei per naktį skausmas nepraeis? O jei aš negalėsiu pabaigti maršruto?

Aiškumo dėlei, man niekad neskauda kojų, niekad. Galiu nueiti 50 km žygį ir kitą dieną atsikeliu lyg niekur nieko. Po sunkiausios kojų dienos treniruotės – lyg niekur nieko. Po žygių kalnais – nieko. Turiu visokiausių žygiavimo patirčių, bet manęs dar niekad, niekad nenuvylė mano kojos.

Iki šiandien vargiai žinojau, kad per jausmas yra kojų skausmas, o dabar tikrai žinau. Ir jis mane labai gąsdina. Kaip ir nežinomybė – tik rytojaus diena parodys, kaip klostysis žygis toliau.

Galiu tik manifestuoti: man neskauda, man neskauda, tikrai neskauda.

Ir melstis, kad rytojus atneštų stebuklą.

Labanakt.

D I E N O S  S U V E S T I N Ė

Maršrutas: Rifugio Elena > Grand Col Ferret > Alpage de la Peule > Ferret > La Fouly > Champex

Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą (knygą): 6c, 6d, 6e, 7

Atstumas: 29,6 km
Laikas: 8:27 val.
Įkalnė (iš viso): 989 m
Nuokalnė (iš viso): 1574 m
Aukščiausias dienos taškas: 2537 m

Dienos išlaidos – 78,54 eur

• Du puodeliai kavos (Rifugio Elena) – 4,60 eur
• Limonadas – 2,62 eur
• Pakuotė gnocchi, pyragas ir kiaušiniai parduotuvėje (Champex) – 29,43 eur
• Nakvynė kempinge („Camping Les Rocailles“) – 41,89 eur

Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.

Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.