Languota prijuostė: pradžių pradžia

Jau kadaise, vardindama savo virtuvės (ir ne tik) tiesas, sakiau, kad prijuostę užsirišu retai. Pasirodo, kad languotą prijuostę – taip pat. Bet kadangi šįkart laiko daugiau nei prieš šventes, o ir Viktorijos paskelbta tema taip pat smagi, tai nieko nelaukus rišuos kaspinėlį ant nugaros ir pasakoju jums istoriją apie savo pradžių pradžią…

Gyveno kartą mergaitė. Buvo ji tuomet paauglė, gal penkiolikos ar šešiolikos, ir klausėsi nuolat priekaištų, kokia netikusi šeimininkė esanti. Mat net kiaušinio išsikepti nemoka, ai ai! Nemokėjo, teisybė, bet vieną dieną įkvėpimas pagavo netikėtas ir mergaitė tarė – ką čia tie kiaušiniai ir kiaušinienės, iškepsiu pyragą! Oi, kaip visi nustebs, oi, kaip girs, oi, kaip stebėsis ir tik čepsės, ausys klapsės… Susirado receptą internete ir puolė prie darbo – pyragas buvo su varške ir dar kažkuo, atrodo. Suminkė tešlą, įdarą padarė, į skardą sudėjo ir… suprato, kad nemoka orkaitės įjungti. Gėda. Kaip ir dėl to, kad galiausiai iškepto pyrago niekas negyrė arba gyrė į akis nežiūrėdami. Sausas, sprangus, apdegęs, neaiškus… Bet ne visi keliai rožių žiedlapiais nubarstyti, ar ne? Pasitaikė šįkart sauja spyglių, ką jau padarysi.

Tąkart tuo ir baigėsi mano konditerinių šedevrų gamyba, o į virtuvę vėl ėjau valgyti tik mamos gamintų pietų. Gal ir geras gyvenimas būtų, bet čia ir vėl pabiro ant mano kelio tų nelemtų spyglių, tik jau kitokių. Susipykau tada su savimi ir su maistu. Kaip žinia, žmonės, kurie patys nevalgo, mėgsta žiūrėti į tai, kas valgoma. Dar jie mėgsta stebėti, kaip valgo kiti. Taigi, man – trys kąsniai per dieną, namiškiams – pilnos lėkštės ir prašom suvalgyt viską iki paskutinio trupinio! Va štai taip paprastai, pradėjusi nuo besaikio maisto nuotraukų žiūrėjimo perėjau prie gamybos ir… atradau save iš naujo. Virtuvėje. Tai reiškia, kad čia, kaip ir visur – nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Arba šiuo atveju – atvirkščiai.

O tada – vis dar keliaujant nuo neapykantos link meilės – gimė pirmas mano maisto tinklaraštis. Vadinosi jis neįdomiai – ką gaminsim šiandien? – ir šiandien apskritai nenoriu jo prisiminti. Ar yra kažko vertas tinklaraštis, kurio bene visa pirmoji pusė buvo kurta su mintimi „nulis sviesto, nulis saldumynų, ne daugiau kaip šaukštas cukraus“? Atsispausdinusi receptą, išbraukdavau iš jo viską, kas turi bent kiek daugiau kalorijų arba sumažindavau iki absoliutaus minimumo – pavyzdžiui, ar bandėte kada nors ant didžiulio apkepo viršaus užbarstyti dešimt gramų sūrio? Ar bandėte kepti daržovių blynelius be aliejaus ir su trečdaliu sumažintu miltų kiekiu? Tikiuosi, ne. Ir nekepkit niekada, nereikia. Dabar galvoju – visiškas pasityčiojimas. Todėl ir nenoriu prisiminti.

Saulėta virtuvė – antras ir mylimas „vaikas“. Labiausiai mylimas todėl, kad buvo pradėtas kurti jau tikrai ir teisingai mylint maistą, virtuvę ir netgi sviestą. Čia sudėtos visiškai kitokios mano emocijos – čia esu aš, o ne tas kažkas, kuo buvau tada. Ir nors prie recepto pateikiu kalorijų skaičių, man jos neberūpi. Kas rūpi? Skonis. Ir tik jis ir turėtų rūpėti, kalbant apie maistą – geras skonis.

Va tokia ta pradžių pradžia. Šiandien galiu pasakyti, kad valgymo sutrikimai man atnešė daug gerų dalykų – pamažu išaugusią didelę meilę maistui, naujus pomėgius, atradimus, leido suprasti ir įvertinti virtuvės žavesį ir grožį. Tokiai pradžiai taip ir norisi dėti prierašą – viskas gerai, kas gerai baigiasi.

O dabar linksmoji dalis arba vaizdinės priemonės.
Labai bandžiau surasti kuo senesnių nuotraukų, ir – o, stebukle! – man pavyko. Dabar belieka leisti žvilgtelt į vienas iš pirmųjų nuotraukų ir užduoti sau (ir ne tik) klausimą – kas gi būtų, jei žmonės netobulėtų? Ir kas tuomet ateitų į saulėtą virtuvę? 🙂

Štai šiais iškalbingais – tikiuosi, iškalbingais ne man vienai – vaizdais ir baigsiu istoriją apie pradžių pradžią.