Vieną kartą atokiame mieste – mieste, kuriame lijo dažniau nei švietė saulė; ir mieste, kur žmonės dažniau šluostės ašaras nei kvatojo balsu – kartą štai tokiame mieste gyveno maža mergaitė. Mažutė, apvaliais žandukais, kuklia suknyte ir didele širdimi. Mergaitė turėjo daug svajonių – mažų, didelių, spalvotų, juokingų, rimtų ar kartais kvailų… Bet dar daugiau nei svajonių mergaitė turėjo baimių ir nepaaiškinamų įsivaizdavimų.
Pavyzdžiui – ak, kokia tai jautri tema mergaitėms! – ji visada nuoširdžiai tikėjo, jog užaugusi bus storuliukė. Na, ką čia storuliukė, ji manė, jog bus tikra storulė! Žiūrėdama į moteris, turinčias tik I laipsnio nutukimą, gailiai atsidusdavo – o, kad aš būčiau tokia, kokia būčiau laiminga… Bet tai ne blogiausia – mergaitė jautėsi negraži ir buvo tikra, kad veidrodis yra pats didžiausias jos priešas. Užteko vos vieno kvailo klasioko komentaro per muzikos pamoką apie pernelyg platų užpakalį. Ir mergaitė viską suprato – ji bus ne tik storulė! Kadangi ji bus storulė, jis bus dar ir negraži! Realybė mergaitei jau ir taip dažėsi pilkais atspalviais, kai ji savo likimo mįslę įminė iki galo. Storų ir negražių mergaičių niekas nemyli. Niekas… Ir mergaitė, ašarų kupinomis akimis ir virpančiomis rankomis, prieš akis išvydo savo ateitį – liūdną, vienišą, riebaluotą ir gailesčio vertą ateitį…
O dienos viena po kitos slinko toliau. Vienos šviesesnės, kitos tamsesnės… Gyvenimas teko įprasta vaga, atnešdamas mažus džiaugsmus ir didelius rūpesčius (nes juk čia miestas, kur rūpesčiai visuomet didesni už džiaugsmus). Metams bėgant, mergaitė augo ir keitėsi. Susigūžusi savo suplanuotame iki smulkmenų pasaulyje visiškai nepastebėjo, kad jos džinsai nėra XXL dydžio, nosis nėra bulvės formos, o berniukai neišsilaksto į kampus, vos tik išvydę. Mergaitė buvo taip labai įpratusi visko bijoti ir ruoštis blogiausiam, jog nepastebėjo ryškių spalvų, karaliaujančių pasaulyje.
Ir reikėjo daug laiko – ne savaičių, ne mėnesių ir metų ne vienų – kol mergaitė ėmė ir po truputį atvėrė akis. Reikėjo sukrėtimų, patirčių ir žiupsnio tikro skausmo, kol suprato, kad baimė nėra geriausia pakeleivė. Mergaitė galiausiai suprato, kad būtent mes patys, pasirinkdami kam įsikibti į parankę keliaujant gyvenimo takais – Baimei, Liūdesiui ar Nepasitikėjimui, o gal Džiaugsmui, Svajonėms ir Meilei – susikuriame savo pasaulį. Ir nesvarbu, kad tavo mieste lyja dažniau nei šviečia saulė, jei tu nori – širdyje saulė švies visada. Kiekvieną mielą dieną.
Ir mergaitė pamažu patikėjo kitokiu gyvenimu. Patikėjo aplinkinio pasaulio grožiu. Ir netgi truputėlį patikėjo savimi. Pagaliau išdrįso atverti širdį gyvenimui ir gyvenimas lyg atsilygindamas jai pažėrė kalną dovanų, iš kurių didžiausia – Meilė.
Meilė, nes mylėdamas žmogus žiūri į pasaulį kitaip. Nes meilė dovanoja sparnus ir visi rūpesčiai pakilus aukštai atrodo tokie mažučiai… Meilė – nes mylintys žmonės yra laimingi. Vienas dėl kito ir dėl savęs. Meilė veda pirmyn – meilė gyvenimui, meilė sau, meilė Tau.
Nes mylėti labai paprasta. Ir gera.
Skonis: 9/10. Gausiai saldūs kvadratėliai, patiksiantys tiems, kurie mėgsta irisus. Tiems, kurie neabejingi „Karvutės” saldainiams. Ir tiems, kuriems kondensuotas pienas neatrodo toks saldus, kad valgyti neįmanoma. Nes šie kvadratėliai tikrai saldūs, patikėkit. Bet tokie teisingai saldūs – juk karamelė privalo būti saldi, ar ne?
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Cook republic
Karameliniai kvadratėliai
AtsispausdintiINGREDIENTAI
Pagrindui:
1 puodelis (140 g) miltų
½ puodelio (40 g) kokoso drožlių
½ puodelio (100 g) rudojo cukraus
125 g sviesto, tirpinto
Karamelei:
1/3 puodelio (140 g) medaus
125 g sviesto, tirpinto
1 skardinė (400 g) saldaus kondensuoto pieno
GAMINIMO EIGA
1. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C temperatūros.
2. Dubenyje sumaišykite miltus, kokoso drožles, rudąjį cukrų ir sviestą.
3. Kepimo popieriumi išklokite 20 x 30 cm. dydžio kepimo indą.
4. Šio indo dugną, paspausdami rankomis, išklokite sumaišyta mase.
5. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, kol taps gražiai auksinės spalvos.
6. Į puodą supilkite kondensuotą pieną, medų ir sviestą.
7. Kaitinkite ant mažos ugnies nuolat maišydami, kad masė neprikibtų prie dugno.
8. Kaitinkite apie 5 – 7 minutes, kol masė sutirštės.
9. Karamelės masę supilkite į kepimo indą ant apkepto pagrindo.
10. Kepkite orkaitėje apie 20 – 25 minutes, kol karamelės sluoksnis taps auksinės spalvos ir pradės šiek tiek ruduoti. Kepimo metu stebėkite, nes iškepti gali ir greičiau, tai priklauso nuo orkaitės – o juk Jūs nenorite karamelės sudeginti.
11. Išimkite kepimo indą iš orkaitės. Porą valandų atvėsinkite, tuomet supjaustykite kvadratėliais ir patiekite.
38 komentarai
Aš jau buvau nusižiūrėjus šiuos gražuolius:) manau tikrai greitu metu kepsiu:)))
Ineta, suprantu – sunku atsilaikyti jų vilionėms 😀 Skanaus!
Kuom galima pakeisti medų? Negaliu pakesti ne tik skonio, bet ir kvapo.
O kvadratėliai atrodo taip viliojančiai 🙂
Lina, medų, manau, gali pakeisti, pavyzdžiui, klevų sirupu, melasos sirupu ar tiesiog ruduoju cukrumi 🙂
ASTA – saldumynų karalienė!!!!! Jez kaip tau pavydžiu tų saldumynų visų 😮 Aš taip noriu noriu, bet noro juos kepti nėra. Šie taip gerai atrodo, kad rodos vieno tai tikrai neužtektų… kam reikia „gyvu”kg ? atiduodu o tada jau ir sausainius kepsiu 🙂 na ne, einu „gaidelio” pakelį atsidaryti… kas belieka ….
Prajuokinai, aguonėle 😀 Matai, koks tada jau skirtumas – ar „Gaidelio” pakelis, ar keletas karamelinių kvadratėlių? Ir tas, ir tas džinsus siaurinti kėsinasi, todėl geriau jau naminis kepinys 😛
Na, o iš tiesų tai labai dėkui – priimu šitą trupučiuką neviltimi kvepiantį komentarą kaip komplimentą 😀
Ka galiu pasakyti, dar viena serija milžiniško grožio ir vilionės 🙂 Skonis tiesiog lipa per ekraną! Dėl tokio karameliško gėrio sutikčiau ir plius kiligramą paūgėti, nes nuodėmingiau būtų atsisakyti 😉
Sima, tikra teisybė! Kiek daug praranda žmonės, kurie vardan skaičiukų ant svarstyklių atsisako saldumynų, ar ne? Juk šitoks gyvenimo malonuuuumas! 🙂
O čia tai silpnybė mano 😀
Karolina, vadinas, pataikiau į silpną vietą? Ir lauksim dabar citrinos žievelėje karamelinių skanumynų 😀
Kokios fantastiškos nuotraukos! Likau sužavėta 🙂
Sandra, labai labai ačiū! 🙂
Pirmą nuotrauką labai norisi pagirti. Gražumėlis.
Šitie kvadratėliai mano vyrui labai patikti tūrėtų 🙂
Asta, ačiū labai. Tikrai stengiausi 🙂
Na, o jei vyrui, jauti, kad patiktų, siūlau iškepti ir palepinti 😉 Nors… žinant, kiek tu visokių gėrybių gamini, galima spėti, kad ir vyro jau lengvai nenustebinsi, lepinamas jis nuolat 🙂
Skaičiau skaičiau įžangą – tau reiktų kaupti tas įžangas ir išleisti mini novelių rinkinuką 🙂 gražu, gražu, ypač kai turiu laiko truputį paskaitymui. Ir sutinku su tavim – kaip žiūrėsi į gyvenimą toks jis ir bus. Šiandien maniškis rožinis 🙂
O receptas – mmm tirkai taikliai Aguonėlė Raimonda išsireiškė – saldumynų karalienė 🙂
Indre, ačiū 🙂 Na, mano užmojai nėra tokie dideli, nors niekada nesakyk niekada, ania? Imsiu vieną dieną ir išleisiu romaną kokį 🙂
Rožinis gyvenimas yra gerai. Maniškis… galbūt melsvas. Persisunkęs ilgesiu ir nostalgija… Bet teigiamai mėlynas 🙂
Susigraudinau perskaičiusi įžangą.. Džiugu, kad laiminga istorijos pabaiga. Visiškai pritariu Indrei dėl novelių rinkinuko. Astut, turi ne tik talentą gaminti, bet ir rašyti! Nuoširdžiai meniškos sielos žmogus esi 🙂 O šis saldumynas, tai taip tobulai atrodo! Būtinai pagaminsiu, kai tik turėsiu galimybę! 🙂
Kristinyt, ačiū labai už gražius žodžius, glosto širdį labai labai 🙂 O kai girdi iš brangių ir artimų žmonių – na, ką tuomet ir bekalbėti. Belieka rausti 🙂
Dėl deserto – kitas saulėtoje virtuvėje bus desertas be orkaitės! Labai greitai 🙂
Wauw!!! net silpna pasidarė, atrodo dieviškai! 🙂 beje, antrinu visiems kas sako, kad esi rašymo talentas, va man tai sudėtinga būtų, kad ir keleta tokio pobūdžio sakinių suregst, tiesiog nesumąstyčiau apie ką :DDD, prisipažinsiu ne visad perskaitau Tavo įžangas, nes jos pakankamai ilgos, bet jei jau pradedu visad užkabina ir skaityti pabaigiu ;), o tai reiškia kad turi magijos sudominti skaitytoją! Sėkmės !!! 😉
Reda, labai ačiū 🙂 Neįsivaizduoji, kaip malonu man skaityti tokius žodžius!
Nežinau, ar tikrai galima vadinti tas mano rašliavėles talentu, bet.. na, man tai didžiulis įvertinimas 🙂 Ir, kadangi man tikrai labai labai patinka rašyti, nemeluosiu – įkvepia nepaleisti tušinuko iš rankų 🙂 Ačiū!!! 🙂
Yra yra – ne visi taip moka. Man įžangas sudėtinga rašyti. Galiu papasakot kaip patiko, kodėl gaminau, o kažką gražaus ir į temą negalėčiau 🙂
Indre, na, tuomet labai ačiū 🙂
Šiandien pasitaikė proga išsikepti šių kvadartėlių. Atrodė gal ne taip žaviai kaip jūsų, bet skonis tai laaabai patiko!:))
Karolina, na, skonis juk svarbiausias, ar ne? Džiugu, kad patiko 😉
Taip,skonis svarbiausia, o patiko tai tikrai:) ir apskritai ‘saulėtoje virtuvėje’ man viskas patinka:)
Karolina, kaip miela! Ačiū 🙂
Dariau šiuos kvadratėlius, visi, kas ragavo, liko labai patenkinti ir sužavėti. Nors karamelė gaminama kitaip, daug kam tai buvo būtent karamelė. Tad ačiū už skanų receptą! Visgi jie tikrai gerokai per riebūs. Kitą kartą darydama dėčiau daugiau kokoso drožlių į pagrindą, nes jos labai menkai jaučiasi, mažiau sviesto, o galbūt net dvigubą normą daryčiau pagrindo. Na o viršutinė dalis gerokai per riebi, tad galbūt taip pat dėčiau šiek tiek mažiau sviesto, nes tiesiog sunkiasi riebalai. Kaip bebūtų, visi patenkinti ir kitą kartą tikrai gaminsiu!
Aurelija, nėra už ką, džiaugiuosi, kad patiko 🙂 Taip, žinoma, čia nėra tikroji karamelė, bet kažkas „į tą pusę”, todėl karamele vadinti tiesiog paprasčiau – visiems aišku, apie kokį skonį kalba eina 🙂
O dėl riebalų, nesuprantu, kaip čia taip – niekur nemačiau pas save jų nei besisunkiančių, nei skonį man jie gadino… nesuprantu, kaip gi taip gali būti.
Bet, be abejo, kiekvienas receptą gali ir turi pasitobulinti pagal save ir savo poreikius 🙂
Man irgi labai riebūs gavosi 🙁 vaizdelis visiškai kitoks nei nuotraukose, pagrindas tiesiog drėgnas visas nuo sviesto. Bet šiaip patys kvadratėliai tai laabai geri, būtinai dar reiks kept, kažkaip patobulinus, bet kad net nežinau, kodėl taip skirtingai gavosi.
Austėja, aš irgi neįsivaizduoju, kodėl taip skirtingai gaunasi… Labai gaila.. 🙁
Prikepsiu kambariokės gimimo dienos proga, ji pamišusi dėl tokio saldumo malonumo. O kondensuotą pieną kožnų dienų šaukštais smagurinasi… Irisai, akrvutės, rududu… Visą krepšį reikės padovanoti. Ačiū už receptuką, neatrodo labai sudėtingas, tikrai. Šiltai ri atsakingai, su meile ir nuoširdumu sukurti bus dar skanesni (:
Monika, puiki mintis! 🙂 Linkiu labai skanaus ir nuodėmingai saldaus kambariokės gimtadienio! 🙂
Dieviškai skaniai atrodo. Ir tikrai nesudėtingai skamba. Išsisaugau ateities kepiniam!
Aure, ačiū ir skanaus! 🙂
Taip skaniai atrodo, jau ruošiausi daryt, bet nebesuprantu šitų dydžių. 1 puodelis – 140g, tai pusė gaunas 40g? po to netikėtai ta pati pusė puodelio gaunasi jau 100g? o galų gale trečdalis gaunasi visi 140g… Pataisykit, jei galit. Ačiū.
Komentaras privertė nusišypsoti, nes prisiminiau tą anekdotą: kas daugiau sveria – kilogramas vinių ar kilogramas plunksnų? 🙂 Čia irgi iš tos pačios „operos” 🙂 Kokoso drožlės yra lengvesnės už miltus. Todėl pusė puodelio miltų svers daugiau nei pusė puodelio kokoso drožlių. O štai medus yra sunkesnis už miltus. Ir taip toliau, ir panašiai 🙂 Tikiuosi, neaiškumų staiga ėmė ir nebeliko? 🙂
Na ok, tikrai logiška, nusišnekėjau:D Blondinė aš blondinė…:D dabar jau viskas aišku, ačiū:)
Ieškojau, ieškojau, ką pasigaminti ir užtikau šį receptą, kuris suviliojo.
Tačiau taip pat labai atsiskyrė sviestas – pats pagrindas puikus, netgi traškus gavosi (kokosų pakako, nes įdėjau daugiau), tačiau karamelė iškorėjo, sviestas vertės per duobutes ir tiesiog virė. O atvėsus niekas nepagerėjo – rodos, paimsi kvadratėlį, suspausi ir geras šaukštas riebalo pasirodys… Mąstau apie kelias galimas priežastis:
a) sviesto iš tiesų reikia mažiau (tačiau kodėl kitoms pavyksta?)
b) perkaitinau masę ant ugnies (gal per ilgai, gal per kaitri ugnis)
c) sviestas išsigando staigios temperatūrų kaitos (na, bent jau per visų toffee, sūrios karamelės gaminimus sviestas sukvailioja dėl šios priežasties)
d) man tiesiog nelemta su karameliškais reikalais susidraugauti