Paryžius – mano svajonių miestas. Jei štai dabar manęs kas nors imtų ir paklaustų, kuriame pasaulio kampelyje labiausiai norėčiau gyventi, nesudvejočiau. Atsakymą ir žinau, ir jaučiu labai gerai. Tos siauros ir jaukios gatvelės, tos pilnos skanumynų kepyklėlės, tie didžiuliai parkai ir daugybė žmonių gatvėse – tokių skirtingų, bet atrodo, paprastų… Pietaujančių čia pat, prisėdus ant laiptų ar ant suolelio parke; į darbus važiuojančių dviračiais; klasiškai įvaldžiusių automobilių parkavimo ypatumus; mandagių ir paslaugių; kepančių pačius skaniausius pasaulyje sviestinius ragelius; labai laisvų.
Man rodos, kad būtent ta laisvė, kuria alsuoja Paryžius, mane labiausiai sužavėjo. Gal Paryžiuje ir sudėtinga surasti tikrą paryžietį, gal ten tautų maišalynė, bet žmonės ten laisvi. Jie nesivaržo garsiai juoktis, nebijo rodyti emocijų. Jie daro tai, ką nori, ir daro tai visa širdimi. Nesidairydami aplink. Jie nesislepia juoduose ir pilkuose drabužiuose, neapžiūrinėja tavęs paniurusiu žvilgsniu ir tikriausiai nė nesiskundžia kiekvieną kartą, kai jų paklausia „Kaip gyveni?“.
Gal ir tiesa yra tai, kad saulė visada skaisčiau šviečia ten, kur mūsų nėra. Bet tai nepakeis mano meilės Paryžiui – man rodos, ji įsižiebė vos žengus pirmus žingsnius Monmartro gatvėmis. O po pirmųjų pusryčių – puodelio arbatos ir šviežutėlio, sviestu kvepiančio kruasano – aš supratau, kad ši begalinė simpatija miestui tikrai nėra tik kaprizas ar pasidavimas masiškai visam pasauliui peršamai nuomonei. Ne. Paryžius tikrai kažką turi. Neapčiuopiamo, sunkiai nusakomo žodžiais. Ir tai mane pakerėjo.
Ir aš svajoju apie dieną, kai ten sugrįšiu. Kartais, žinoma, leidžiu svajoti sau ir apie tai, kaip ten gyvenčiau. Kaip pasitikčiau rytus, atverdama langines, ir balkonėlyje gerčiau kavą su pienu. Kaip klaidžiočiau painiomis gatvelėmis, išsiruoščiau į ilgus pasivaikščiojimus prie Senos, kaip visą dieną praleisčiau Liuksemburgo soduose, kaip neatsispirčiau pagundai, eidama pro skanumynais viliojančias kepyklėles. Ak… Paryžius.
Gerai tai, kad bent mažą trupinėlį jo kiekvienas galime turėti ir savo namuose. Kad kai nepakeliamai užvaldo ilgesys, galėtume jį numaldyti.
Apie tai, kaip vieną gražią dieną imsiu ir kepsiu tikrus prancūziškus sviestinius ragelius (croissant), svajojau labai ilgai. Tiek pat labai ilgai ir to bijojau – visi tie kočiojimai, tešlos lankstymai ir vėl kočiojimai, darkart kočiojimai skamba gąsdinančiai. Tačiau įrašiusi juos į 2012 – ųjų skaniųjų iššūkių sąrašą, negalėjau nepabandyti. O kai penktadienio vakarą užplūdo įkvėpimas, nepaleidau jo. Visą šeštadienį minkiau tešlą, ją kildinau, tuomet šaldžiau, keliskart vis kočiojau ir vis šaldžiau, ir vėlai vakare pagaliau kepiau. Namai netruko pakvipti sviestu, o aš džiaugiausi labiau nei mažas vaikas saldainių parduotuvėje. Man pavyko, man pavyko, man pavyko.
Man tikrai puikiai pavyko (bent jau atsižvelgiant į tai, jog tai juk pirmas kartas), ir šiuo beribiu džiaugsmu dalinuosi su jumis. Neišsigąskit. Atraskit saujelę Prancūzijos savo virtuvėje.
Skonis: 10/10. Jeigu būtumėte matę mano veidą, kai paragavau šių neseniai iš orkaitės ištrauktų sviestinių ragelių, jums net nekiltų klausimas, kaip aš vertinu jų skonį. Nes, manau, mano veidas pasakė viską. Jie nuostabūs. Nė iš tolo neprilygsta ragautiems kruasanams iš lietuviškų kepyklėlių. Traškūs, viduje kiek minkštesni, puikiai sluoksniuoti ir labai gardžiai sviestiniai. Kvepiantys Prancūzija. Patys tikriausiai prancūziški sviestiniai rageliai, kurių skonis tiesiog… pavergia.
Sudėtingumas: nelengvas iššūkis.
Kur radau? Impossible is nothing
Prancūziški sviestiniai rageliai (Croissants)
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
500 g miltų
12 g druskos
50 g cukraus
7 g sausų mielių (galite naudoti 21 g šviežių)
300 ml pieno
300 g tikro, gero sviesto
1 kiaušinis
GAMINIMO EIGA
1. Paruoškite mielinę tešlą. Dubenyje sumaišykite miltus, cukrų, druską ir mieles. Supilkite pieną. Išmaišykite ir išminkykite vientisą tešlą.
2. Tešlą dėkite į aliejumi išteptą indą, uždenkite rankšluostėliu ir pastatykite šiltai maždaug 2 valandoms, kol tešla pakils dvigubai.
3. Pakilusią tešlą išminkykite, kad išeitų oras. Tuomet suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 6 valandoms.
4. Iš šaldytuvo išimtą tešlą iškočiokite į kvadratą (apie 30 x 30 cm. dydžio).
5. Iš šaldytuvo išimkite 300 g sviesto, įsukite į maistinę plėvelė ir kočėlu padažykite, kad šiek tiek suminkštėtų.
6. Sviestą dėkite į iškočiotos tešlos centrą ir aplankstyti tešlą ant sviesto per keturis kartus, pagal laikrodžio rodyklę (šis ir visi kiti lankstymo bei kočiojimo veiksmai aiškiai ir vaizdžiai parodyti ČIA).
7. Apverskite tešlą užlenkimų puse žemyn ir iškočiokite į pailgą lakštą.
8. Kiekvieną pailgo tešlos lakšto kraštą sulenkite iki vidurio, tuomet perlenkite pusiau – kaip knygą.
9. Šitaip sulankstytą tešlą suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 1 valandai.
10. Išėmus iš šaldytuvo, vėl tešlą iškočiokite į pailgą lakštą, vėl užlenkite abu kraštus iki vidurio ir perlenkite kaip knygą. Tuomet dar kartelį suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą 1 valandai.
11. Išėmus iš šaldytuvo, tešlą iškočiokite ir supjaustykite trikampėliais. Susukite, pradedant ilgąja kraštine, ir suformuokite ragelius.
12. Suformuotus ragelius palikite pastovėti ir pakilti kambario temperatūroje apie 1,5 – 2 valandas.
13. Pakilus, aptepkite plaktu kiaušiniu.
14. Kepkite iki 190 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 10 minučių. Tuomet sumažinkite temperatūrą iki 170 °C ir kepkite dar 7-10 minučių, kol rageliai bus gražiai auksinės spalvos.
15. Skanaus!
82 komentarai
Atrodo dieviškai! Aš irgi jaučiu meilę Paryžiui, aš irgi vis ruošiuosi, kaupiuosi tokius ragelius kepti…. Bet taviškai tai visiškai wou, kaip tikros prancūzaitės 🙂
Sandra, ačiū labai! 🙂 Iki tikros prancūzaitės man dar tolokai, bet tokie žodžiai labai širdį glosto 🙂
Nuostabu! Tikiuosi, kad prisiversiu ir pabandysiu juos pagaminti. Atrodo, jog teks praleisti visa diena kociojant ir saldant 🙂
Na, taip, laiko šis gardumynas reikalauja pakankamai daug, bet… bet džiaugsmas traukiant iš orkaitės jau iškepusius dailius ragelius ir malonumas juos ragaujant, viską atperka. Tikrai tikrai! 🙂
Tikrai tikrai, vien paskaičiusi ir pažiūrėjusi nuotraukas, pasijutau lyg Paryžiūje, Saint Germene gerčiau rytinę kavą su croissantu:) Sugundei Paryžiui ir dar labiau laukiu pavasario:)
Odeta, tokiais puikiais dalykais gundyti yra absoliutus malonumas 🙂 Ir aš laukiu, labai labai laukiu pavasario 🙂 Ir Paryžiaus, žinoma, vieną labai gražią dieną 🙂
Prancūzija man taip pat sukelia labai labai šiltus jausmus. Apsilankiau pirmąkart Prancūzijoje prieš kokius 4 metus. Atvykus namo jaučiau sumišimą. Ilgai galvojau, kas ne taip, kodėl nesidžiaugiu, nešokinėju iš laimės. O viskas buvo todėl, kad Prancūzijai įskiepyto romantiškojo įvaizdžio aš nepamačiau. Vaje, vaje. Ir tik palaipsniui manyje ėmė gyventi mažutė mažutė meilė viskam prancūziškam. Tikriausiai „Laisvė” tai yra geriausias visos tos kultūros apibūdinimas. Na o kruasanai (ar kaip jie ten rašomi) yra kažkas nepakartojamo. tobulumas. Laukiu nesulaukiu, kai dangiškosios jėgos duos man ženklą, jog jau, jau atėjo laikas, ir papusryčiausi kaip tikra prancūzaitė 🙂
_________________________
I added cool smileys to this message… if you don’t see them go to: http://s.exps.me
Patricija, bandau tau mintimis pasąmoningai siųsti tą ženklą (ne dangiškąjį, aišku, bet vis tiek juk reikšmingą) – gamink, gamink, gamink! Kiekviena mergina (ir ne tik) yra verta gardžių prancūziškų pusryčių 🙂
O kas apie meilę Prancūzijai, aš, prieš nuvykdama ten, irgi buvau girdėjusi labai gražių žodžių apie šią „meilės šalį”, tikriausiai visi esame girdėję. Bet tikrai žinau, kad Paryžius man patiko ne dėl tos visuomenės sudarytos viešosios nuomonės. Kai aš vaikščiojau to miesto gatvėmis, net jaučiausi kitaip… Gerąja prasme. Ir net ne Eifelio bokštas mane taip pakerėjo, bet ta nuotaka, tvyranti Paryžiuje. Ta laisvė. Ir nors praėjo jau pora metų, dar dabar prisiminus, širdis suspurda. Jetau, kaip aš noriu atgal… 🙂
Taip taip taip. Skaitau ir nežinau net ką ir bepridurt. Prancūzija ir prancūziškumas mane kasdien vis labiau ir labiau žavi. Manau prancūziški pusryčiai jau tuoj tuoj įvyks 🙂 o kaip įvyks, būtinai pranešiu!
_________________________
I added cool smileys to this message… if you don’t see them go to: http://s.exps.me
Oho, pagal manąjį receptą gaminai 🙂 Man šie kruasanai patys pačiausi.
Ar buvo taip sudėtinga kaip atrodė prieš gaminimą?
Taip taip, pagal taviškį 🙂 Nors, įsivaizduok, man net nuotraukų tų kažkodėl nerodo iš to tavo įrašo, bet vis tiek pasitikėjau ir išdrįsau 🙂 Ir negaliu atsidžiaugt!
O tu esi teisi dėl to sudėtingumo – tikrai nėra labai lengva, bet maniau, kad bus dar daug sudėtingiau. Pati sudėtingiausia, sunkiausiai ištveriama čia yra baimė, kad tiek stengusis, tiek kočiojus, tiek laiko laukus, ims ir dėl kažko nepavyks… Kai jau įkišau kruasanus į orkaitę, net bijojau žiūrėt – ar kepa gražiai? Ar kyla? Ar tešla pakankamai sluoksniuota?…
Na, bet kaip pirmam kartui, tai esu savimi laaabai patenkinta 🙂
DIEVISKAAAAAAAAAA 😉
Ačiū, Vilma! 🙂
Aš vis ruošiuosi vėl juos kepti, nes gi nėra taip sunku, kaip atrodo ane?:)) Tavieji atrodo tiesiog nuostabiai!:)
Ineta, ačiū 🙂 Kaip ir rašiau jau Forellei, sunkiausia yra ištverti nerimą, kad tiek stengusis, ims ir dėl kažko nepavyks. Bet jei sugebėsi save nuteikti pozityviai (o juk aišku, kad mokėsi), tai tikrai pavyks! 🙂 Ir taip, tikrai esi teisi, atrodo sudėtingiau nei iš tiesų yra 🙂 Todėl drąsiai kepki!
kokie gražučiai, tobuli tobuli!
Labai ačiū, Jurgita 🙂
Atrodo nuostabiai! O aš Paryžiuje pusryčiams labiausiai mėgau valgyti sluoksniuotas bandeles su šokoladu… Įdomu, jie tikriausiai gaminami taip pat, kaip šie rageliai, tik lankstomi kitaip? 🙂
Viktorija, aš irgi manau, kad turėtų būti gaminami taip pat ar labai labai panašiai. Nors man vis tik tikriausiai skaniausi ir patys prancūziškiausi yra kruasanai be jokių įdarų 🙂 Tokie paprasti, bet nepaprasti. 🙂
Ir aš jiems ilgai ruošiuosi. Tikiuosi spėti per kovą-balandį juos išmėginti :]] ir labai gerai apie tuos atidėliojimus skaičiau šio mėnesio „Laimoj” – vyrai jei užsinori kažko (sulieknėti, keptų bulvių, išmokti groti) tai eina ir dažniausiai padaro, o va moteriškės nori, darosi sąrašus ir vis atideda :]]]
Indre, protingai „Laima” apie atidėliojimus kalba. Aš irgi atidėliojimų meistrė 🙂
Todėl mokykis iš savo ir visų moterų klaidų, ir nelauk paskutinio balandžio savaitgalio 😉 Lauksiu tavo įrašo ir gražuolių kruasanų! 🙂
kiek laiko cia reikia daryti? nuo pat ryto? nes jei i pavakare daryt, tai nespetum ;//
Na, aš pradėjau daryti šeštadienį ryte, apie 10 val. Ir iš orkaitės ištraukiau jau vakare, apie 22 val. 🙂 Taigi, laiką pasiplanuoti reiktų, todėl geriausia ištaikyti kokį laisvą šeštadienį ar sekmadienį 🙂 O jei norisi šiltų prancūziškų sviestinių ragelių pusryčiams, o ne naktipiečiams, jau suformuotus susuktus ragelius šaldytuve galima laikyti iki dvylikos valandų (o šaldiklyje – iki mėnesio). Taigi, jei vakare suformuotus raguolius dėsite į šaldytuvą, galėsite kepti juos ryte ir mėgautis dar šiltais pusryčiams 🙂
Wow wow wow… kitų žodžių neturiu. Atrodo neapsakomai gardžiai. Man naminiai croissants – tai lyg laiptelis į aukštesnį kulinarijos lygį :))
O ir tos mintys apie Paryžių tokios gražios. Negaliu sulaukti vasaros, kai ten vyksiu 🙂
Juliana, vasarą trauksi į Paryžių? Oooo… ilgam? Baltu pavydu pavydžiu, suvalgyk vieną kitą prancūzaitišką gardėsį ir už mane 🙂
Ir labai ačiū už puikius žodžius mano kruasanams! 🙂 Pasirodysiu nekukli tikriausiai, bet tikrai savimi labai didžiuojuosi, kad man pavyko įveikti šį iššūkį, nes tikrai nesitikėjau 🙂 Bet bet bet!!! Oi, kaip aš džiaugiuosi, kad man pavyko, sunku tą džiaugsmą paslėpt 😀
P. S. Sakyčiau labai nuoširdžiai, kad tavieji naminiai (!) šokoladai irgi yra šoktelėjimas gal net per du laiptelius į kitą kulinarijos lygį 😉
Neilgam, savaitėlei kokiai. Būtiniausiai, ir už Tave, ir už save, ir už mamą bei tėtį ;] Prisiragausiu artimiausiems metams.
Nežinau, kodėl nesitikėjai, jog pavyks – juk nuolat lepini mus nuostabiausiais tortais ir desertais. Jei SkoniųBloge pamatau „Napoleoną”, „Operą”, „Tiramisu”, nedvejodama pagalvoju apie Saulėtą Virtuvę : ))
P.S. Ačiū ačiū )
Oi, Juliana, negėdink manęs 🙂 Tikrai tarp Lietuvos bloger’ių yra ne vienas, puikiai įvaldęs konditerijos meną 🙂 O aš bijojau, nes… nežinau, aš labai dažnai bijau vilko, bet vis tiek einu į mišką, va 😀 Ir mano laimei, nes gi va, kaip puikiai su tuo vilku kartais susidoroju 😀
Tai kada dabar kitą kartą kepsi, Asta? Užsukčiau pusryčiams 😀
Asta, juokiausi, kad kitais metais. Bet jaučiu, kad neištempsiu tiek 🙂 Bet vasarą karšta, sviestas tirpsta (čia aš tikiuosi, kad pas mus vasarą bus taip karšta), tai prašau rezervuotis kokį rudens sekmadienį, manau 😀
Tu auksarankė! Tobuli kruasanai, tobuli pusryčiai. 🙂
Labai ačiū, Vilma! 🙂
Paryžiuje gyvenau 3,5 metų. Taigi teko pasimėgauti ir kruosanais, ir bandelėm su šokoladu (pain au chocolat), ir bagetėm. Asta, tavo kruosanai kaip tikri. Aš irgi esu kepusi kažkada, gal irgi iš Forelle receptų klodo, tik man pritrūko kantrybės ir per mažai matyt kočiojau ir lanksčiau, nes jie toli gražu nebuvo minkštučiai ir sluoksniuoti. Antrą kartą išmėginti trūksta motyvacijos 🙂
P.S. O prancūzai mėgėjai pasiskųsti aukštom kainom ir pan., gal tik ne kiekvienam sutiktajam, o draugų rate, tai tikrai. 🙂
Živile, kad tu žinotum, kaip man paglostė širdį tavo komplimentas mano kruasanams. Ačiū! 🙂 O su jais kantrybės tikrai reikia. Bet juk yra dėl ko stengtis, ką? 🙂
O ar labai blogai, jei tešlą šaldytuve laikyčiau ilgiau nei 6 val.? Užminkyčiau iš vakaro ir palikčiau per nakti :))
Giedre, bijau kažką ir sakyti, juk čia pakankamai pretenzingas šis kepinys… Manau, kad viskas turėtų būti gerai, bet nepabandžius nesužinoti 🙂
Skaičiau skaičiau ir visgi ryžausi pabandyti šitą gėrį, tik va, man irgi įdomu dėl tešlos laikymo, ar ją užminkius, bet nesuformavus pačių rageliu, galiu šaldytuve laikyti per naktį ir kita diena juos daryti, kildinti ir kepti?
Rasa, pasakysiu sąžiningai – nežinau. Bet jei pagal šį receptą tešlą laikyti šaldytuve reikia 6 valandas, tai gal nieko tokio, jei palaikysite pora valandų ilgiau? Aš asmeniškai manau, kad nieko tokio, tačiau neišbandžius, nesužinosim 🙂
as jau praradau vilti man sie rageliai ziauriai skanus bet niekaip neiseina jau du kartus kepiau ir i kruasanus net nepanasu tesla matosi sluoksniuota bet ji mam taip neissipucia kepant ir labai sunku kocioti tesla tik isemus is saldytuvo sviestas pradeda tirpti ir niekaip neiseina graziai iskocioti tesla tokia pasisiausia reikia tiesiog atplesti nuo stalo nesuprantu ka darau ne taip? pas jus jie tokie grazus net seile tysta juos pamacius
Jurgita, aš linkusi manyti, kad su šiais kruasanais geriau „žaisti” šaltuoju metų laiku. Nes sviestas temperatūros pokyčiams tikrai jautrus ir, jei kočiojate tešlą karštą dieną, visa tai padaryti sėkmingai tikrai bus gerokai sudėtingiau. Kita vertus, esu girdėjus, kad ne vienas žmogus juos sėkmingai kepa ir vasarą. Gal tiesiog reikėtų paviršių, ant kurio kočiojate, lengvai pabarstyti miltais? Ir kočėlą vis patepti miltais, kad neliptų ir nešiauštų tešlos?
laba,dabar esu gaminimo procese ir noreciau pasikonsultuoti. Tesla padariau is vakaro, kocioju bet tesla ziauriai limpa prie kocelo. siaip ne taip kiek pabarsciau kocela miltais iskociojau iki 30×30 idejau sviesta, sulanksciau, ir bandau kocioti, bet dabar tiesiog jau iki sviesto pasimatymo visa tesla tiesiog sulipo ant kocelo. ir siaip kai is pleveles po nakties paemiau tai buvo taip gerokai pasiputes gabaliukas.
patarkit ar dar galima ka isgelbeti ar cia jau mano baigas projektas..
aciu labai,
Giedre
Giedre, labai smalsu paklausti – kaip vis tik baigėsi tas projektas? Ar pavyko kruasanai, ar ne?
Labai sunku man kažką pasakyti, nes asmeniškai man tešla vos vos lipo, tikrai nesusidūriau su tokiomis problemomis. Ir vėl, kaip sakiau Jurgitai, norisi viską suversti temperatūrai – aš kruasanus gaminau, kai dar buvo šalta, ir sviestas sėkmingai neminkštėdavo, išimtas iš šaldytuvo.
O dar viena mintis – kokį sviestą naudojate? Gerą, tikrą? Ne tepų riebalų mišinį?
Norejau paklausti, ar jei tesla palaikysi ilgiau negu 6h saldytuve, o kokias 9, bus labai blogai? ;S
Manau, kad nieko tokio.
Labukas. Kaip tesla padariau ji gavosi labai skysta net ranku negalejau ideti ja minkiti. Gal pieno perdaug perdejau? Dadejau miltu kad susisuktu i viena kamuoli. Bijau toliau ka nors daryti. Ar viska gerai padariau?
Monika, sunku pasakyti, kodėl ištiko tokia nesėkmė. Konditerija yra baisiai tikslus mokslas, todėl, norint rizikuoti kuo mažiau, reikia viską sužiūrėti gramas į gramą. Jei netyčia pieno šliūkštelėjai daug maž, o miltų įbėrei plius minus iš akies, priežastis gali slypėti tikrai čia 🙂
Na, bet kokiu atveju, jei man tešla gautųsi skystutėlė, tikrai daryčiau tą patį – sukčiaus iš padėties ir pridėčiau daugiau miltų 🙂
Na, o kadangi jau nemažai laiko praėjo, labai smalsu sužinoti – kaip vis tik pavyko? 🙂
Wow, kokio grožio Jūsiškiai… 🙂 Aš taip pat jau prisiruošiau juos gaminti (laukiau vėsesnės dienos :D), tačiau iškilo vienas klausimas… Čia rašoma, kad reikia imti arba 7g sausų, arba 15g šviežių mielių. O aš su sausom mielėm nedraugauju, jos man beveik niekada neiškyla :/, taigi ruošiuosi naudoti šviežias mieles, bet, kiek man žinoma, 7g sausų = 21g šviežių. Tai kiek turėčiau naudoti?
Rimante, labai ačiū už pastebėjimą! Nė nesuvokiu, kaip aš ten tą 15 gramų įpaišiau… oi oi, tas išsiblaškymas 🙁 Tuoj pat pataisau. Ir dar kartą labai dėkoju 🙂
Tikiuosi, kad rageliai pavyko puikiai? 🙂
Labai skaniai atrodo, bandysiu ir as issikept 🙂
Laima, sėkmės ir skanių raguolių 🙂 Jau dabar pavydžiu baltai tau tos akimirkos, kai trauksi juos, šiltus ir kvepiančius sviestu, iš orkaitės. Mmmm… 🙂
atrodo, labai skaniai 🙂
maniškiai dabar jau paskutinę valandą stovi šaldytuve, bet šiek tiek prisibijau kas gausis 😀 nes laikas pas mane gavos švelniai tariant šiek tiek kitos nei recepte 🙂 kildinos telšla api 2,5 val, nes reikėjo savo brangenybes sumigdyt ir nebuvo kada perminkyt, tešla šaldytuve išstovėjo ne 6, o kokias 15 val. tik pabaigą pavyksta daryt pagal laiką 😀
Vaiva, tikiuosi, kad nepaisant tų laiko nukrypimų, raguoliai gavosi puikiai. Būtų labai smagu išgirsti atsiliepimus 🙂
[…] pagal Impossible is nothing receptą, pasiremdama Saulėtos virtuvės patirtimi bei savo moteriškomis intuicijomis ir jau nemenku stažu virtuvėje (jei skirstome pagal […]
Man čia iškilo toks klausimėlis. Ar pieno ir miltų kiekiai nurodyti teisingai? Nes kai maišiau tešlą su 300ml pieno ir 500g miltų, tešlos skystumas buvo lyg kepant blynus. Iki minkomos tešlos turėjau pridėti papildomai apie 500g miltų… Ačiū už atsakymą.
Aš kepiau būtent su tokiais produktų kiekiais ir viskas gavosi sėkmingai 🙂
na, ištaikiau laisvą dieną ir nusprendžiau pabandyti. štai kas išėjo http://31.media.tumblr.com/d5ab20ee9a2a8bc25342feb2688ccbd9/tumblr_mvh8aaJwIc1rn6vgyo1_1280.jpg
atrodo gal ir neblogai, bet padariau išvadą: reikia arba turėti auksines rankas kaip jūsų, Asta, arba būti tikru prancūzu, kad šie raguoliai primintų Prancūziją. Nes maniškiai nei skoniu, nei išvaizda negali lygiuotis net su Maximos kruasanais, ką jau kalbėti apie Prancūzijos 😀
Man maišant tešlą, kaip mačiau komentarą vieną, irgi pritrūko miltų, tad teko jų pridėti papildomai. Šiek tiek neapskaičiavau laiko ir išėjo taip, kad sulanksčius antrą kartą tešla šaldytuve buvo ne vieną valandą, o visą naktį 😀 dar viena problema – tešlos kiekis man išėjo tiesiog griozdiškas… Kai kočiojau tešlą, padalinau ją per pusę, nes nebūtų ant stalo tilpę, o prieš formuodama raguolius padalinau ją dar per pusę, nes kitaip labai stori būtų išėję. tai žodžiu gavau keturis tešlos gabaliukus. Du iš jų iškepiau, dar du (arba viena didelė pusė) dabar guli kameroj. Nežinau, ar pakils ranka kada juos iškept, nes išties kai dariau tai mintis buvo ,,DAUGIAU NIEKADA” 😀 ir tikrai, man atrodo, geriau jau užsinorėjus kruasanų nubėgti į parduotuvę, nes juos gaminant darbelio tikrai yra, o rezultatas ne visai pateisina priemones… Pavydžiu jums, Asta, tokių puikių raguolių. Sėkmės ir toliau 🙂
Laima, labai ačiū už komentarą 🙂 Nežinau, ar tos mano rankos auksinės, bet vis tiek ačiū 🙂 Jūsų raguoliai atrodo tikrai neprastai, nors, atrodo, trūksta šiek tiek tų sluoksniukų. Bet nebūtinai viskas iš pirmo kartu turi pavykti idealiai (aš, pavyzdžiui, su macarons patyriau tokią nesėkmę, kad iki šiandien rankos nekyla bandyti dar kartą…). Kita vertus, jei pats procesas – tas tikrai ilgas ir tikrai nemažai kantrybės reikalaujantis procesas – neteikia malonumo, gal tikrai verčiau nubėgti iki kokios kepyklėlės, kur žinote, jog kruasanai tikrai gardūs, sviestu ir Prancūzija kvepiantys 🙂
Nemeluosiu, aš irgi ilgai kaupiausi šiam kepiniui, bijojau ilgo darbo ir to, kad nežinia, kaip viskas pavyks galutiniame rezultate… bet kai vienądien susikaupiau ir pradėjau, supratau, kad man patinka. Kočiojau niūniuodama su šypsena ir kai vidurnaktį iš orkaitės traukiau savo pirmuosius gyvenime kruasanus, beveik norėjau šokti iš džiaugsmo lambadą 😀 Vien dėl to, kad aš tai padariau! Ką aš noriu pasakyti – labai svarbu, kad ir pats procesas teiktų džiaugsmą 🙂 Tikiu, kad tai turi nemenką įtaką ir galutiniam rezultatui 😉
Šiaip ar taip, labai džiaugiuosi, kad susiviliojot ir išbandėt! O gal ateis dar kartą ta diena, kai nuspręsit pamėginti dar kartą – niekad negali žinot 🙂 Sėkmės!
Super! Vyras pastoviai pirkdavo iš prekybos centrų, kol vieną dieną nusprendžiau pati išbandyti, ir labai džiaugiuos, kad išbandžiau būtent šitą receptą 🙂 Skanu, receptas tiesiog puikus 🙂
Liuda, labai smagu girdėti, ačiū! 🙂
Originalu: trečdalį recepto sudaro pasakojimai apie paryžių… Kokie ten puikūs ir paprasti žmonės ir t. t. Baudžiauninkiška savimonė kelti tai, kas kito, ir nevertinti savo.
Visada maniau ir dabar tebemanau, kad asmeninis tinklaraštis yra būtent ta erdvė, kur jo autorius gali rašyti ką nori ir kaip nori, nevaržomas jokių griežtų rėmų ar reikalavimų; lyg koks viešas dienoraštis. Todėl tikrai nesijaučiu kalta dėl to, kad trečdalį įrašo sudaro pasakojimai apie Paryžių. Kiekvienas parašytas žodis – tikros mano mintys, jausmai ir vertinimai. Kodėl aš negaliu jų rašyti savo asmeniniame tinklaraštyje? Priežasties, matyt, nėra 🙂 Taigi, galiu, rašau ir rašysiu.
Be to, tikrai nemanau, kad Jūs turite pakankamą pagrindą teigti, jog aš „nevertinu savo”. Ar tai, kad žmogus žeria komlimentus karameliniam pyragui jau savaime reiškia, kad šokoladinio jis tikrai nemėgsta (nevertina)?
Sveiki :). Jau labai seniai norėjau išsikepti kruasanus, o dabar Jūsų nepaprastų nuotraukų pavergta ir įspūdingo aprašymo įkvėpta, nusprendžiau pagaliau tam pasiryžti :). Tik aš norėčiau iškepti marcipaninius kruasanus, ir nežinau, ar marcipaną įmaišyti į sviestą, ar po mažai – šaukštelį įdėti į vidų, tik ar tada jis jausis ir ar nepakenks susisluoksniavimui? Gal galėtumėte patarti, nes esu tikrai pasimetusi :). Būčiau labai dėkinga.
Laura, manau, kad marcipanu reikia aptepti tik jau galutinius tešlos trikampėlius, paruoštus susukti į ragelius 🙂 Pati sluoksniuota tešla turi būti ruošiama tik su sviestu. Sėkmės ir skanaus! 🙂
Aloha, Asta!
Man mažumėl neaiški ta vieta, kur reikia daug lankstyti ir įkočioti sviestą. Ar turi gautis tokia „sluoksniuota” tešla su gryno sviesto ruoželiais? Taip pat, kokiu storumu kočioti tešlą bandelėms ir kokio dydžio tie trikampėliai turėtų būti? Man, manau, pirmas bandymas šiek tiek nesigavo: sviestas ištirpo, susimaišė su tešla, toji pradėjo lipti ir finale gavosi ne croissant’ai, o tokios posunkės bandelės, kur ragelių tik forma (nors šeimyna gyrė taip, kad net ausim karpė ir didžiausią padėklą sukirto per nepilnas 2 dienas)…
Austėja, visas tešlos lankstymo ir kočiojimo procesas labai gerai pavaizduotas štai čia: http://3.bp.blogspot.com/_87tL93p9uQQ/Res6FnBraRI/AAAAAAAAAHE/kpU-CfPhyxU/s1600-h/Croissants+2.jpg Galutiniame rezultate turi gautis daug tešlos ir sviesto sluoksniukų, t.y. sluoksniuota tešla. Sako, kad tokią tešlą geriau gaminti tada, kai šalta, nes kai šilta, trukdo tirpstantis sviestas.
Niekada nematavau, kokio dydžio trikampėlius pjaustau, nes tai nėra labai labai svarbu – priklauso nuo to, kokio dydžio ragelių norite. Aš visada darau nelabai didelius 🙂
pagal tikra prancuziska recepta yra svarbu kokio dydzio darot trikampius:-) as dyrbau parduotuveje kur juos gamina ir ten reikalavimas buvo kad turi buti maziausiai 4 laipteliai 🙂 ir butina kociojant kad ji nesuplystu,jei plysta ji netinkama naudojimui tas gabalelis nes nebus sluoksniuku 🙂 ir butina kocioti ypatingai gerai ir tiesiai !!! ir mes laikydavom tesla saldytuve ,per nakti !!! taip kad nuo to niekas negalejo pablogeti, ir po nakties sausluoksniuodavau ir vel i saldytuva keliom val,ir tik tada vel pasluoksniavus darydavau bandeles 😉
Ačiū už pasidalinimą patirtimi 🙂
Ka tik issikepiau…TOBULI!!!!! Ir visai nesunku, sakyciau, kad net lengva, o lankstyti tai net smagu:) As lanksciau ir saldziau ne du, o tris kartus, ir sviesto dejau 250 g. Po paskutinio lankstymo palikau per nakti saldytuve ir tik siandien ryta issikociojau, padariau, pakildinau ir kepiau. Visa kita tiksliai pagal recepta. Issikepiau puse, o kita puse uzsaldziau. Labai aciu Jums uz puiku recepta!!!
Nėra už ką, Jolanta 🙂 Ačiū tau, kad pasitikėjai receptu, išbandei ir atėjai pasidalinti įspūdžiais 🙂 Be galo džiaugiuosi, kad rageliai pavyko tobulai! :))
O mieles, jei sviezios, irgi paprastai sumaisyti su miltais ar pirma su siltu pienu sumaisyti, kad suputotu?
Būsiu sąžininga – niekada nekepiau jų su šviežiomis mielėmis. Todėl bijau kažką pasakyti ir suklaidinti… Galbūt vertėtų paieškoti kito recepto varianto, kur yra naudojamos šviežios mielės 🙂
as sviezias mieles ismaisau saltame piene ir paskui dedu likusius ingridientus
Sveiki, norejau paklausti, o jei padarytus ragelius pastatai i saldytuva, ar kepti galima iskart isemus is saldytuvo, ar reikia kiek palaikyti kambario temperaturoje? Tas pats klausimas ir pastacius i saldymo kamera: jei uzsaldai ragelius, ar pries kepant juos reikia atsildyti?
Nors pati to niekad nedariau, manau, kad 12-as recepto punktas jau sufleruoja atsakymą: kepami yra kambario temperatūroje kildinti rageliai (kildinant jų tūris padidėja). Taigi, manau, reikia ir atšildyti iki kambario temperatūros, ir joje dar palaikyti, kol rageliai pakils 🙂
Sveiki,
jau karteli bandziau tuos gardumynus kepti, bet neiitin iskilo. Kaip bebutu, ta pacia diena viskas buvo sukirsta seimynos.
bandau vel, bet si karta busiu mieliu padauginus- tesla kyla net is saldant ir tokia be galo puri ir siausiasi, kaip cia kazkas buvo mineje.
gal kam taip yra jau nutike? Ko tiketis? Ar reikia jau iskart is kepti, kol mieles aktyvios? O gal kaip tik geriau ilgiau palaikyti;saldytuve
Sveiki, pabuvus Prancūzijoj, pasižiūrėjus Jūsų nuotraukas ir pavarvinus seilę, nusprendžiau eksperimentuoti… Juk nemėginus nesužinosime, ar ne? 😀 Tik vat, iškilo viena problema : kiek kartų esu kepus bandeles iš mielinės tešlos, ar netgi picos padą, man ta tešla nenori kilti. Naudoju sausas mieles, darau viską pagal receptą, na bet ji nė kiek nepaauga… Toks jausmas, kad darau vieną ir tą pačią klaidą, arba tiesiog trūksta močiutės krosnies… Galbūt galėtumėt smulkiai papasakoti kaip elgtis su mielėm ir kurioj vietoj kildinti tešlą? Ant radiatoriaus jai užteks šilumos, ar ją kišti į kokių 30C orkaitę? Iš anksto dėkoju už atsakymą ir laukiu patarimo. Norisi kuo greičiau ir vėl atsikąsti gabalėlį Prancūzijos… 😉
Jolita, aš irgi naudoju sausas mieles. Kildinu tešlą labai paprastai, kambario temperatūroje, netoli lango (jei šviečia saulė) ar ant palangės virš šilto radiatoriaus. Niekada į orkaitę nededu, o iškyla visada puikiai. Gal bėda mielėse, gal vertėtų pamėginti kito gamintojo? 🙂
Laba diena, vaizdas ir tekstūra pavyko puikiai. Tik stiprus mielių skonis jaučiasi. Viena iškepiau, likę dar tešla, gal galima kaip nors pataisyti likusius?
Ieva, matau, kad atsakau jau ženkliai per vėlai, tačiau menkai ką ir būčiau galėjusi patarti 🙁 Smalsu būtų išgirsti, kokias mieles naudojote – sausas ar šviežias? Man su sausomis taip niekad nėra pasitaikę.
Sveiki, noriu gaminti kruasanus tačiau paspaudus ant lankstymo nuorodos kur yra nurodytas čia man neatsidaro
Ingrida, apgailestauju, nuoroda tinklaraščio atnaujinimų metu yra išsitrynusi, bet labai kviečiu lankstymo instrukcijas susirasti Google, tiesiog įrašykite į paieškos laukelį „croissant folding”. Sėkmės kepant kruasanus! 🙂
Sveiki!
Mėginsiu šiandien kibti į darbą, tik nepradėta nuoroda, kaip lankstyti tešlą 🙁 gal galėtumėte pasidalinti? Ačiū!
Agne, apgailestauju, nuoroda tinklaraščio atnaujinimų metu yra išsitrynusi, bet labai kviečiu lankstymo instrukcijas susirasti Google, tiesiog įrašykite į paieškos laukelį „croissant folding”. Sėkmės kepant kruasanus! 🙂