Visi mano giminės, artimieji ir draugai puikiai žino – valgau aš daug ką, bet paprikų tiesiog negaliu pakęsti. Kai namuose kas nors pjausto paprikas, tiesiog išeinu iš virtuvės. Tas kvapas… ne ką geresnis nei skonis. Bet kartais gyvenimas mėgsta pokštus; o gal kartais aš pati juos mėgstu. Vieną gražią dieną priėmiau iššūkį pagaminti patiekalą, kurio pavadinimas – gumbo – iš pradžių man nesakė visiškai nieko. Visai netrukus sužinojau, kad būtent paprikos, salierai ir svogūnai yra gumbo „šventoji trejybė” – negi apsimesiu, kad galima klasikinį receptą paruošti ir be jų? Beje, salierus aš mėgstu ne ką labiau nei paprikas, taigi… šie eksperimentai žadėjo skanius pietus mano namiškiams, bet tik jau ne man. Kai pagaminau (kad būtų kas matęs mano veidą, kai pjausčiau paprikas ir salierus, oi oi!) ir nufotografavau, pasakiau sau: „Asta, na bent jau kąsnelį tikrai gali paragauti..”. Ir paragavau. Tada prisikroviau pilną lėkštę, sėdau prie stalo su visais ir valgiau tol, kol tilpo. Dievaži, koks fantastiškai skanus patiekalas! Žinau, aš pati vis dar negaliu patikėti, kad tai sakau. Bet tikrai: labai aromatingas patiekalas, labai gera skonių dermė, labai nuostabus padažas. Nesijaučia kiekvieno produkto skoniai atskirai – jaučiasi tik bendra skonių sintezė, kuri yra superinė! Oi, mielieji, tai štai ką tai reiškia: niekada nesakyk niekada.
Gumbo – Luzianoje ir Pietų Karolinoje populiarus sotus, išraiškingo skonio troškinys, kuris apjungia Afrikos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Vokietijos virtuvių tradicijas. Sakoma, kad gumbo kilo iš Luzianos, kur prancūzų kolonistai jį pradėjo gaminti XVIII amžiuje. Gumbo – tai tiršta, tamsi sriuba (ar, greičiau, troškinys), patiekiama su ryžiais (tradiciškai – užpilta ant ryžių).
Amerikoje ir visame pasaulyje yra ruošiama labai daug gumbo rūšių, kurių kiekviena skiriasi tiek savo paruošimo būdu, tiek patiekalui naudojamais produktais. Plačiausiai pasaulyje žinomi yra jūros gėrybių, vištienos, kiaulienos (tuo tarpu ir dešros) gumbo. Iš esmės, ruošiant gumbo, gali būti naudojami bet kokie mėsos produktai ar bet kokios jūros gėrybės, tačiau jie negali būti maišomi tarpusavyje – jei į vištienos gumbo įdėsite krevečių, tai jau bus ne tradicinis patiekalo variantas. Jūros gėrybių gumbo dažniausiai naudojamos austrės, krevetės, vėžiagyviai, krabai. Paukštienos ir dešros gumbo paprastai naudojama vištiena ar kalakutiena bei rūkyta kiaulienos dešra. Taip pat kartais yra ruošiamas ir vegetariškas gumbo, kuris buvo sukurtas valgyti Gavėnios metu.
Tradiciškai gumbo yra patiekiamas su baltais ryžiais, kurie yra verdami atskirai. Taip pat būtinos gumbo sudedamosios dalys yra daržovės ir tirštiklis. Gumbo neįsivaizduojamas be trijų pagrindinių prieskoninių daržovių: salierų stiebų, paprikos ir svogūnų. Kartais šie trys produktai yra vadinami „šventąja trejybe“, be kurios neįsivaizduojama Luizianos virtuvė. Be šių daržovių, ruošiant gumbo, yra naudojami prieskoniai, kurie patiekalui suteikia subtilų skonį ir aromatą.
Tirštiklis – vienas iš svarbiausių gumbo ingridientų. Priklausomai nuo recepte naudojamo tirštiklio, yra išskiriamos pagrindinės gumbo rūšys: afrikietiškame gumbo yra naudojama okra, amerikietiškame paprastai naudojamas Prancūzijos paveldu laikomas Roux padažas, ruošiamas iš riebalų ir miltų. Kartais naudojami džiovinti malti lauro lapeliai. Pastarieji yra įberiami tik tuomet, kai patiekalas yra visiškai paruoštas, o prikaistuvis – nuimtas nuo ugnies. Praktikoje šiais laikais beveik visuomet kaip tirštiklis yra naudojamas Roux padažas, o tuomet – arba okra, arba malti lauro lapai, tačiau niekuomet abu vienu metu. Pavyzdžiui, jūros gėrybių gumbo sutirštinimui paprastai naudojama okra, o paukštienos ir dešros gumbo paprastai sutirštinamas maltais lauro lapais.
Dažniausiai gumbo ruošiamas ir valgomas žiemos mėnesiais, kadangi tai – sotus ir šiltas maistas, puikiai tinkamas šaltoms dienoms. Kadangi žiema jau ne už kalnų, o šaltukas vis labiau gnaibo nosį ir žandus, labai siūlau ir rekomenduoju. O jei jau rekomenduoju net aš – paprikų ir salierų nemylėtoja – tikrai turėtumėt atrasti laiko ir išmėginti, šypt. 
Skonis: 10/10. Labai aromatingas patiekalas, labai gera skonių dermė, labai nuostabus padažas. Nesijaučia kiekvieno produkto skoniai atskirai – jaučiasi tik bendra skonių sintezė, kuri yra tiesiog fantastiška.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Receptas publikuotas internetiniame portale Ji24.lt 
Vištienos ir dešros gumbo
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 valg. š. aliejaus
450 g vištos šlaunelių mėsos (be odelių ir kaulų)
saujelė miltų
280 g šaltai rūkytos kiaulienos dešros
½ puodelio (100 g) saulėgrąžų aliejaus
½ puodelio (70 g) miltų
1 didelis svogūnas
1 didelė žalioji paprika
3 saliero stiebai
10 česnako skiltelių
½ arb. š. džiovinto raudonėlio
2 lauro lapai
½ arb. š. kajano pipirų
6 puodeliai vištienos sultinio (arba vandens)
druskos ir pipirų
¼ puodelio kapotų petražolių
keli svogūnų laiškai
1 valg. š. maltų lauro lapų
baltų ryžių
GAMINIMO EIGA
Didelėje keptuvėje įkaitinkite du šaukštus aliejaus.
Vištos šlaunelių mėsos gabalėlius supjaustykite nedideliais kubeliais. Lengvai apibarstykite miltais. Suberkite į įkaitintą aliejų ir apkepkite apie 5-6 minutes, kol taps auksinės spalvos.
Išimkite iš keptuvės vištos gabaliukus. Sudėkite plonomis riekelėmis supjaustytą rūkytą kiaulienos dešrą ir taip pat apkepkite apie 8 minutes. Tuomet išimkite iš keptuvės ir atidėkite į šalį ant popierinių rankšluosčių, kad sugertų riebalus.
Paruoškite prancūzišką roux padažą. Į keptuvę supilkite pusę puodelio aliejaus. Pasiruoškite plakimo šluotelę. Lėtai į aliejų berkite miltus, nuolat maišydami šluotele. Turite gauti tirštą vientisą masę. Sumažinkite ugnį iki pačios mažiausios. Lėtai kaitinkite padažą, nuolat maišydami šluotele (tai labai svarbu!), apie 20-30 minučių – padažas turi tapti tamsios, tamsaus šokolado spalvos.
Kai padažas tampa reikiamos tamsios spalvos, suberkite į jį kapotą svogūną, mažais gabalėliais pjaustytą papriką ir salierą. Pakaitinkite apie 5 minutes, kol suminkštės.
Suberkite į keptuvę kapotą česnaką, raudonėlį, kajano pipirus ir lauro lapus. Pagardinkite druska bei pipirais. Gerai išmaišykite.
Lėtai supilkite sultinį (arba vandenį) ir kaitinkite, kol užvirs. Tuomet sumažinkite ugnį, uždenkite keptuvę dangčiu taip, kad liktų tarpas, ir kaitinkite dar apie valandą. Sudėkite kepintą vištieną ir kiaulienos dešrą. Išmaišykite. Kaitinkite dar 10-15 minučių.
Nuimkite keptuvę nuo ugnies. Išimkite lauro lapus. Patiekite su virtais baltais ryžiais. Prieš patiekdami, apibarstykite maltais lauro lapais, petražolėmis ir kapotais svogūnų laiškais.
2 komentarai
Mmmm labai labai skaniai atrodo. Aš iš tavo paminėtų nemėgstu tik saliero lapkočių, tad jų spėju pamažinčiau 😀 bet patiekale jie visai nieko, svarbu ne žali. Gal kada reiks išbandyti porą porcijų pagaminti 🙂
Indre, žinok, labai rekomenduoju pabandyti 🙂 Ir, sakyčiau, gali net tų salierų kiekio nemažint – mat skonių atskirų produktų čia net nesijaučia, tokia bendra LABAI GERA skonių dermė. Vienu žodžiu, mane nerealiai nustebino šitas patiekalas! Pačia geriausia įmanoma prasme 🙂