Pica „Margarita“

Prieš keliaujant į Sardiniją, sugaišau marias laiko planuodama vos kelias dienas šioje Italijos saloje. Kaip visiems sakiau, planuojant pusantro mėnesio kelionę aplink pusę Amerikos, man viskas ėjosi daug lengviau ir sklandžiau. O štai čia, nors sala ir maža, bet ir laiko turėjom mažai – visos apvažiuoti nespėsim, verstis per galvą nesinori, o pamatyti norisi ir tą, ir aną… Vien tai, kurią pusę salos norime apvažiuoti (rytinę ar vakarinę), sprendėme gal savaitę. Tuomet aš vėl suabejojau ir vėl pradėjau viską dėlioti iš naujo. Skaičiau, braižiau, skaičiavau, išnaršiau visus forumus… Ir, kaip man būdinga beveik visais gyvenimo atvejais, vėl grįžau prie pradinio sprendimo – keliausim po rytinę pakrantę. Nuo pat viršaus iki apačios. Nuo mažo, bet itin žavaus Palau miestelio pačiame salos viršuje; iki pat nediduko Pulos miestuko pačioje apačioje. 

Kai visi taškeliai ant i kelionės maršrute buvo sudėlioti, atsikvėpiau ramiau. Ir ėmiau ieškoti informacijos apie tai, kur Sardinijoje suvalgyti skaniausią picą ir kur pasmaguriauti pačiais gardžiausiais ledais. Noras, kad tiek pizzeria, tiek gelateria būtų netoli nuo mūsų kelionės maršruto, paieškas susiaurino ir palengvino tuo pačiu metu. Po pusdienio jau turėjau žemėlapyje ryškiai pažymėtus du taškus. Gal ir be mūsų kam nors, planuojančiam kelionę į Sardiniją, pravers: tai buvo „7 Nani“ picerija ir „Bobocono“ ledainė Kaljaryje. Tiesa, jei jau ten vyksite, turėtumėte žinoti dar vieną dalyką: daugelis picerijų, ledainių, kavinių, restoranų ir barų ten pradeda dirbti tik vėlų vakarą. Deja deja, bet būtent tai mums ir pakišo koją – vietoje to, kad pasimėgautume nuostabiais (tikiuosi) itališkais ledais, tik pastoviniavome prie „Bobocono“ durų ir šitą planą palikome kitam kartui. Kada nors. Turiu pasakyti, kad šitas neįgyvendintas planas mane gausiai nuliūdino; guodė tik tai, kad labai gardžių ledų buvau ragavusi jau dienele anksčiau, kitoje ledainėje, kuri nebuvo pažymėta mūsų maršrute, bet visai atsitiktinai jame atsirado.

Bet gana apie ledus, juk žiema. Pica. Picą aš mėgstu, net labai. Tik, prisipažinsiu, namie galėčiau kepti kur kas dažniau – kol kas situacija tokia, kad užsimaniusi picos, dažniau ją užsisakau į namus ar nuvykstu į piceriją. Taigi – mėgti picą, būti Italijoje ir jos neprisivalgyti iki soties, būtų mažų mažiausiai nesusipratimas. Todėl, kad ir kokie buvome išvargę po ilgos kelionės kalnais per pusę salos, kad ir kaip mums beskaudėjo kojas… aš turėjau pasiekti „7 Nani“, privalėėėėjau. Gerai, kad Kaljario centras nėra didelis, todėl neskubiu žingsneliu per pusvalandį radome vietą, kurios ieškojome. Turiu pasakyti, tikėjausi visai ko kito – nors niekada nemaniau, kad aš išlepus, bet šiaip į tokią piceriją, eidama pro šalį, tikriausiai neužeičiau. Mažytė, vos keli staliukai, visiškai paprasta ir be galo kukli. Galėtų būti labai jauki, bet tuštoka ir nykoka. Palyginus su ja, mūsų įprasti picerijų tinklai yra lyg kokie restoranai. Bet blyškus užrašas ant durų skelbė, jog atėjome ten, kur ir turėjome, todėl drąsiai atidarėme duris ir man burnoje pradėjo kauptis seilės. Kaip gardžiai kvepia! 

Užsisakyti picą pasirodė ne taip ir lengva – meniu itališkas, darbuotoja angliškai taip pat nekalbėjo. Laimė, ten pat buvo ir kažkoks vyrukas, kuris šiek tiek mokėjo angliškai ir padėjo man užsisakyti keturių skonių picą:„Margaritą“, su šonine, su kumpiu ir su grybais. Po ketvirtį kiekvienos rūšies. Laikrodis rodė artėjantį vidurnaktį, bet kam tai gali rūpėti – tuoj valgysiu picą! Ne bet kokią ir ne bet kur! Vos begalėjau išsėdėti ant kėdės.

Kai pagaliau stalą pasiekė mano pica ir aš skubančiais pirštais atidariau dėžutės dangtelį, pilvas suurzgė iš malonumo. Ne ne, pica tikrai neatrodė tobulai gražiai (lyginant su lietuviškų picerijų standartais), bet ji atrodė labai skani. Ir nors ten, priešingai nei pas mus, niekas ant picos papločio nesukrauna visko, ką randa virtuvėje, tie du, trys ar keturi produktai sukuria nepalyginti geresnį skonį. Mažiau yra daugiau – šį požiūrį itališka pica pateisina tūkstančiu procentų. Be jokių abejonių. Ir tikriausiai būtent todėl pati pati skaniausia buvo pica „Margarita“. Žinau, aš irgi negalėjau patikėti, nors jau prieš išvažiuojant į šią kelionę, girdėjau ir skaičiau ne vieną tokį patarimą – kad ji geriausia, kad ir kiek kitokių išragautum. Ką gi, aš išragavau viso labo keturias. Bet ji buvo geriausia be jokios konkurencijos.

Kitą dieną, vaikščiodami Kaljario senamiesčiu, vėl užsimanėme picos. Mielai būtume dar kartą apsilankę toje pačioje picerijoje kaip vakare, bet, prisimenate, ji pradeda dirbti tik vėlų vakarą… Visos kitos taip pat dieną arba nedirbo, arba dirbo, bet jų pica tebuvo atpjautas stačiakampis iš didelės skardos, pašildytas mikrobangėje. Ech, ir kam gadintis tą pirmą puikų įspūdį? Bet mums sekasi. Nes po pietų važiavome į Pulą, o ten – o stebukle! – buvo vienintelė picerija. Ir ji dirbo. Ir jie mielai mums iškepė „Margaritą“. Ir valgėme mes ją lauke, žiūrėdami į jūrą, plėšydami po gabalėlį, virš galvų pakibus saulei. Pica ir vėl buvo fantastiškai skani. Man gal net skanesnė nei pirmoji ragauta, nes čia buvo daugiau sūrio, o daugiau sūrio yra gerai, laaabai gerai.

Natūralu, kad atradę tokią skanią picą, ir grįžę namo susiviliojome jos paragauti – prisipažinsiu, iki tol dar niekad picerijoje nebuvau užsisakiusi „Margaritos“; net tokia mintis niekad nebuvo kilusi. Deja, nežinau, ar netinkamą vietą pasirinkom, ar viską paaiškina tai, kad Italija yra Italija, o čia – toli gražu ne ji… bet nusivylėm. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, kaip sako didieji optimistai – nusivylimas paskatino mane imtis picos kepimo namie. Šeštadienio popietę nukrausčiau visus kavinukus ir medaus stiklainėlius nuo spintelės, gausiai apibarsčiau ją miltais ir ėmiausi picų kepėjo vaidmens. Buvo smagu, todėl bedėliodama mocarelos gabalėlius ant iškočioto papločio tegalėjau dar kartą mintyse nusistebėti, kodėl taip retai ją gaminu namuose. O kai iš orkaitės ištraukiau ir čepsėdami vieną po kito valgėme nepakartojamo gardumo gabalėlius, galutinai nusprendžiau – šį įprotį reikia rauti su šaknimis. Namuose kepta pica – jei jos paplotis yra skanus ir jei visi produktai kokybiški ir mėgstami – yra kur kas skanesnė nei ta, kurią atveža į namus po dviejų ilgų valandų laukimo. Ei, juk per tiek laiko galima išsikepti picą pačiam! Ir dar kokią!

Noriu patikinti, kad tuščiomis liaupsėmis nesišvaistau. Ši pica man taip patiko, kad tikrai kepsiu dar ir dar. Gar kartais pridėsiu saują svieste pakepintų grybukų ar paskrudintų šoninės juostelių. Ar kumpio, vištienos, svogūnų, špinatų… bet ko. Juk čia pica. Improvizacijoms ribų nėra ir nereikia. Nors, žinote, net šis – pats paprasčiausias picos variantas, beveik vien su sūriu – yra netikėtai skanus. Plačiausia šio žodžio prasme tai labai netikėta, bet galbūt tai taps tikrai pačia mėgstamiausia mano pica?

Skonis: 9,5/10. Labai labai skani pica. Patiks visiems, kas mėgsta storapades – nes šios pagrindas būtent toks ir yra; labai gardus storas ir minkštas tešlos pagrindas. Na, o ką dėsite ant šio pagrindo – jau vien Jūsų norų ir improvizacijų reikalas. Jei mėgstate sūrį, jei turite silpnybę mocarelai – tikriausiai ir Jums, kaip ir man, kitų priedų nė netruks. Išbandykit!

Sudėtingumas: yra ką nuveikti.

Kur radau? Sally’s Baking Addiction

Pica „Margarita“ 

Atsispausdinti

Porcijos: 2 picos (30 cm skersmens) Paruošimo laikas: 1 val. + 1-2 val. tešlos kildinimas Gaminimo laikas: 12-15 min.

INGREDIENTAI

1 pakuotė (7 g) sausų mielių
1 arb. š. cukraus
320 ml šilto vandens

440 g miltų
30 ml alyvuogių aliejaus
¾ arb. š. druskos
1 valg. š. cukraus

Įdarui:
400 g trintų pomidorų
žiupsnis druskos
žiupsnis juodųjų pipirų
žiupsnis kajano pipirų
žiupsnis džiovinto baziliko
460 g mocarelos sūrio, pjaustyto riekelėmis
340 g tarkuoto mocarelos sūrio
4-6 valg. š. (20-30 g) tarkuoto kietojo sūrio

žiupsnis džiovinto baziliko

GAMINIMO EIGA

1. Dideliame dubenyje sumaišykite mieles, cukrų ir šiltą vandenį, kol mielės ištirps. Uždenkite rankšluostėliu ir palikite šiltoje vietoje pastovėti 5-10 minučių, kol paviršius suputos ir mielės taps aktyvios.
2. Suberkite į dubenį su mielėmis miltus, supilkite aliejų, suberkite druską ir cukrų.
3. Išmaišykite ir išminkykite tešlą. Jeigu matote, kad tešla per drėgna, įverkite dar porą šaukštų miltų. Minkykite apie 7 minutes, kol tešla bus lygi ir elastinga. Išminkytą tešlą įspauskite pirštu; jei tešla „grįžta atgal“, reiškia, tešla išminkyta tinkamai.
4. Iš išminkytos tešlos suformuokite rutulį, įdėkite jį į švarų, aliejumi lengvai išteptą dubenį. Pasukite tešlos rutulį dubenyje kelis kartus, kad visas apsiteptų aliejumi. Uždenkite rankšluostėliu ir palikite šiltoje vietoje 1-2 valandoms, kol tešla pakils.
5. Pakilusią tešlą išimkite iš dubens ir kelis kartus paminkykite. Padalinkite į dvi lygias dalis.
6. Kiekvieną tešlos dalį įdėkite į atskirus dubenis ir palikite pailsėti dar 15 minučių.
7. Įkaitinkite orkaitę iki 250 ºC temperatūros. Dvi kepimo skardas išklokite kepimo popieriumi ir lengvai pabarstykite kukurūzų miltais (ar paprastais miltais).
8. Tešlai pakilus, perkelkite ant miltais pabarstyto lygaus ir švaraus paviršiaus. Iškočiokite kiekvieną jos rutulį į maždaug 30 cm skersmens picas. Jei norite, tešlą galite kočioti tiesiai ant kukurūzų miltais (ar paprastai miltais) pabarstyto kepimo popieriaus.
9. Tešlos kraštelius šiek tiek pakelkite, suformuokite „rėmelį“. Visą tešlos paviršių lengvai aptepkite trupučiu alyvuogių aliejaus. Palikite tešlą pailsėti dar 15 minučių.
10. Aptepkite tešlos papločius trintais pomidorais, sumaišytas su druska, pipirais, kajano pipirais ir džiovintais bazilikais. Išdėliokite pjaustytas mocarelos riekeles, tuomet apibarstykite tarkuota mocarela, tarkuotu kietuoju sūriu ir žiupsneliu baziliko.
11. Kepkite įkaitintoje orkaitėje 12-15 minučių. Prieš pat kepimo pabaigą skardas su pica perkelkite į patį orkaitės viršų ir kepkite ten minutę, kol krašteliai gražiai apskrus.
12. Perkelkite picas į dideles lėkštes, supjaustykite trikampėliais ir nedelsiant patiekite. Skanaus!