Kai pildosi svajonės… | Knyga!

Prisimenu save prieš kelerius metus: vos tik nujausdama kažką gero, tuoj puldavau apie tai skelbti visam pasauliui. Nors prie tų dalykų būdavo dar tūkstančiai „o”, „bet” ir „gal”. Kai tikėjausi artėjant didelius džiaugsmus, tiesiog negalėdavau visų emocijų sulaikyti savyje. Kartais, deja, su visais kartu pasidžiaugus, vėliau tekdavo kartu ir paliūdėti. Kažkuriuo metu supratau, kad apie dalykus garsiai skelbti ir jais džiaugtis reikia tik tuomet, kai jie yra tikri. Kai darbai yra pabaigti, o visi taškai ant i – sudėti. Nes juk džiaugtis kartu yra daug smagiau nei liūdėti. Išsiliūdėti, jei jau taip lemta, aš būčiau linkusi viena.

Tikriausiai tai ir yra ta priežastis, kodėl taip ilgai tylėjau. Tylėjau tada, kai viskas buvo dar tik svajonė, kurią gavau paliesti pirštų galiukais ir patikėti, kad galbūt visa tai – įmanoma. Tylėjau tada, kai įžengusi į virtuvę ir pakeliui prigriebusi fotoaparatą, pradėjau didelį mylimą darbą. Tylėjau net tada, kai po kelių mėnesių virtuvę pagaliau sutvarkiau, stalą iš verandos pagaliau nustūmiau į tikrąją jo vietą svetainėje, iš visų namų kampų surankiojau lėkšteles, šaukštelius ir kitus indus, kai išskalbiau ir išlyginau visus rankšluostėlius, kai paspaudusi „Siųsti” išjungiau kompiuterį ir supratau: aš tai padariau. Net tada, kai jaučiau aplink pašnibždomis sklindant kalbas ir gandus, aš vis dar tylėjau. Laukiau. Vis dar nenorėjau kalbėti apie darbus, kurie nėra baigti. Galbūt nenorėjau išbaidyti sėkmės. Savo paikomis kalbomis nenorėjau svajonėms trukdyti pildytis.

Šiandien žodžiai dėliojasi patys. Priimu tai kaip ženklą, kad jau nebėra ko slėpti ir nereikia saugoti jokių paslapčių. Jaučiu, kad viskas bus gerai. Tikiu, kad dabar – metas dalintis savo džiaugsmu ir viltis, kad mano džiaugsmas taps džiaugsmu ir Jums, mano mieli skaitytojai.

Paskutinius mėnesius „Saulėtoje virtuvėje” buvo tylu ir ramu, nors gyvenimas mano virtuvėje virė taip aktyviai kaip niekad iki šiol. Aš rašiau knygą. Taip, aš parašiau knygą. Pačių gardžiausių ir saldžiausių desertų knygą. Tiesą sakant, man pačiai tuo sunku patikėti. Rašiau šiuos žodžius ir jaučiuosi labai… keistai. O tuo pačiu – beprotiškai laimingai. Kartais juk tikrai pristingame įrodymų, kad net patys drąsiausi norai gali išsipildyti; o tada – bumpt, skambutis iš leidyklos. Atrodo, tai buvo labai seniai. O iš tiesų – vasaros pradžioje. Atrodo, kad nuo tada mano laikrodžio rodyklės pradėjo suktis greičiau. Kaip ir sakiau, tokios neįtikėtinos ir išprotėjusios vasaros mano gyvenime dar nebuvo. Nuovargiui maišantis su džiaugsmo blyksniais, ne kartą supratau – tai viena iš nuostabiausių mano vasarų. Viena iš laimingiausių.

Į knygos puslapius sugulė triženklis skaičius mano puikiausių receptų ir jų nuotraukų. Turėčiau ypatingai padėkoti savo fotoaparatui, kad jis, nors ir pasiožiuodamas, bet didvyriškai padarė visus kadrus, kurių buvo begalės. Turėčiau padėkoti verandai, kurioje dienos šviesos vasarą buvo daugiau nei pakankamai – kitaip nebūčiau galėjusi organizuoti savo dailiųjų keksiukų bei pyragų fotosesijų prieš darbą ar po darbo. Labiausiai turėčiau padėkoti žmonėms: visiems, kurie man suteikė galimybę; visiems, kurie mane palaikė; visiems, kurie su manimi džiaugėsi, džiaugiasi ir dar tik džiaugsis. Visiems žmonėms, su kuriais negaila sausainį dalintis perpus.

Tačiau padėkoms laiko dar tikrai bus. O kol ateis tas laikas… dar reikia šiek tiek kantybės. Daug nekantraus smalsumo, dar daugiau laukimo jaudulio.

Aš labai tikiuosi, kad mano knyga bus džiaugsmas ne tik man. Aš pati jo patyriau marias berašydama, begamindama, befotografuodama. Ir bevalgydama, žinoma. O dabar aš nuoširdžiai viliuosi, kad ji bus džiaugsmas ir Jums: mažiems ir dideliems smaližiams, neįsivaizduojantiems savo dienų be gabalėlio puraus pyrago, be sausainio ar saldainio, be puraus keksiuko, be gaivinančių ledų; be gardumynų, kuriuos ragaujant norisi šypsotis plačiau.