MINIMALIZMAS VIRTUVĖJE // Itališkas omletas (frittata) su varške ir lašiša

Ar kada minėjau, kad turiu keistą įprotį ir jaučiu neįtikėtinai didelį malonumą galėdama šaldytuvą ir virtuvės spinteles ištuštinti iki minimumo, kiek tik tai įmanoma? Man patinka, kai šaldytuvo lentynos pustuštės, nors mano brangiausias tuomet nepraleidžia progos patraukti per dantį, kad tokiu atveju lyg ir neverta gadinti elektros, gal išjunkim ir naudokim kaip dar vieną pustuštę spintelę?

Gerbiu, pavyzdžiu ir stengiuosi imti pavyzdį iš tų, kurie moka sistemingai apsipirkti vienai ateinančiai savaitei. Išmokau planuoti savaitės meniu į priekį (nors kartais, žinia, jis gali keistis kardinaliau nei orų prognozės) ir susidariusi kuo tiksliausią pirkinių sąrašą, parduotuvėje nepasiduodu prekybininkų triukams – beveik pagirtinai aplenkiu visas tądien neaktualias lentynas ir man nereikalingus produktus. Būna, tikrai būna neįtikėtinų silpnumo akimirkų ir būna nepakeliamai patrauklių akcijų, bet, kaip ir sakiau – beveik pagirtinai.

Taigi, mano pastangų dėka, jei niekas – tiksliau, jei vyras – nesutrukdo, mano virtuvėje karaliauja tvarka. Ir savaitę pradėję gausesniu šaldytuvo turiniu, ją baigiame pustuštėmis lentynomis. Tą paskutinę dieną aš jaučiu visiškai nesuvokiamą tuščių lentynų džiaugsmą, o jis, mano brangusis – priešingai, greičiau jau tuščių lentynų stresą. Todėl tai jis kartais būna tas, kuris sugriauna mano planus ir nei iš šio, nei iš to vidury savaitės parguža namo su pilnu abejotino reikalingumo pirkinių krepšiu. Paskutinįkart tame maiše buvo didžiulė dėžė cinių minių ir tikriausiai buvo tikimasi didžiulio mano džiaugsmo bei dėkingumo, nes kelias dienas tik ir vapėjau, kaip aš jų norėčiau (nurašiau šį keistą norą tiems vadinamiesiems keistiesiems nėščiųjų norams), bet parduotuvėje atsilaikydavau ir tikrai tuo didžiavausi, nes, na, kas gi gero iš tų cinių minių, ar ne? Bet štai, lemtinga akimirka ir jis įžengia su plačia šypsena, laukdamas mano džiaugsmo ir gal net plojimų, nes – tris kartus valio! – parvežė man taip norėtų sausų pusryčių. Aha, ir kodėl gi vyrai nemoka skaityti minčių? Žinoma, kad nusišypsojau, padėkojau ir daviau bučkį, o tuo pačiu mintyse subariau save, kad reiktų atsargiau svaidytis žodžiais „noriu“, nes pasikartojau jau seniau išmoktą pamoką: vyrai retai skiria tikruosius „noriu“ ir tuos, kai „noriu, bet norėti nenoriu; todėl nenoriu, nors noriu“. Tik jau nesakykite, kad jums taip nebūna?

Kuo visa tai susiję su šiuo itališku omletu? Tuo, kad jis primena man tuos atvejus, kai viskas vyksta pagal planą, šaldytuvas sėkmingai tuštėja, o likę truputis šio bei šis tas ano yra sėkmingai sunaudojami dar vienam gardžiam apkepui, troškiniui ar, kaip kad šįkart, itališkam omletui. Nors kepiau jį prieš keletą savaičių, kaip šiandien prisimenu, jog iššlaviau praktiškai viską, kas buvo belikę šaldytuve, ir tai buvo toooks nuostabus jausmas. O omletas – jis taip pat buvo labai geras ir gardus!

Itališkas omletas (frittata) su varške ir lašiša

Atsispausdinti

Porcijos: 2 Paruošimo laikas: 15 min. Gaminimo laikas: 20-25 min.

INGREDIENTAI

50 g sviesto
1 nedidelis poras
3 kiaušiniai
žiupsnis druskos
žiupsnis grūstų juodųjų pipirų
50 g rupių kvietinių miltų
100 g rūkytos lašišos
180 g liesos varškės
pora saujų špinatų

GAMINIMO EIGA

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Pasiruoškite 16-17 cm skersmens kepimo indą.
2. Į kepimo indą įdėkite sviesto. Įkiškite indą į įkaitintą orkaitę ir kaitinkite, kol sviestas ištirps.
3. Sviestui ištirpus, indą ištraukite iš orkaitės ir ant dugno tolygiai suberkite plonais griežinėliais supjaustytą porą. Kiškite atgal į orkaitę ir kepkite apie 7-10 minučių, kol porai apkeps.
4. Kiaušinius išplakite su žiupsniu druskos, grūstų juodųjų pipirų, rupiais kvietiniais miltais. Įmaišykite mažais gabalėliais supjaustytą rūkytą lašišą, varškę ir špinatus.
5. Paruoštą tešlą tolygiai paskirstykite ant apkepusių porų. Kepkite dar 20-25 minutes, kol omletas pakils, o jo paviršius įgaus gražią auksinę spalvą.
6. Patiekite iš karto, dar šiltą, su visu kepimo indu, kuriame kepėte.