Jei matematika ir teorijos niekad gyvenime nemeluotų, lygiai už savaitės tokiu metu turėčiau rankose sūpuoti mūsų mažąjį žirnį. Negaliu patikėti – prieš kelis mėnesius, nėštumui dar tik įpusėjus, sužinojau, kad jis, tas mielas mažulytis žirnis, nėra nusiteikęs laukti ir galbūt visai norėtų pasaulį išvysti kur kas anksčiau. Ašaras, nerimą ir baimę tuomet keitė viltis ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Susitaikiau su tausojančiu rėžimu ir sukūriau sau mažas legendas, kuriomis įtikėjus, skaičiuoti dienas tapo lengviau.
Įtikėjau, kad vaikelis į mūsų šeimą ateis tada, kai ne tik pats bus pasiruošęs, bet ir aš būsiu tam pasiruošusi. Kai būsiu pasirūpinusi miniatiūriniais mielais drabužėliais, patalynę užvilkusi švelniais medvilniniais pataliukais, kruopščiai pasiruošusi lagaminą kelionei į ligoninę, ir taip toliau, ir panašiai. Tai visiška kvailystė, tačiau terminui vis artėjant prie pabaigos, o pliusiukų mano pasiruošimo sąraše vis daugėjant, aš neretai save pati gąsdindavau tuo, kad gal reikėtų tuos pliusiukus dėti lėčiau. Pasimečiau, kas yra didesnis kvailiojimas su likimu – pasiruošti viską iš anksto, kad galėčiau ramiai laukti, ar nesiruošti iš anksto, nes tai bus ženklas gimti anksčiau nei derėtų.
Džiaugiausi ir šiek tiek nerimavau, kai meistras atvyko sumontuoti didžiulės spintos, kurios tikrai prireiks daiktų skaičiui didėjant geometrine progresija. Beveik susinervinau, kad užsakytas sauskelnes kurjeris pristatė taip neįtikėtinai greitai. Susikrovusi pilną lagaminą, bent jau iki lemtingosios 37 savaitės vengiau pirkti paskutinius trūkstamus niekniekius – porą butelių vandens ir plytelę juodojo šokolado. Sakiau, kad anytos jubiliejų dar privalau atšokti drauge su pūpsančiu pilvu, o jis atėjo ir praėjo. Liko vis mažiau dalykų, kuriuos turėjau ar norėjau padaryti prieš pasisveikinant su naujuoju didelio pasaulio gyventoju: žengėme pirmuosius žingsnius su šeimos krautuvėle (nors kol kas dar ne po savu, o po svetimu stogu, bet žingsnis po žingsnio kasdien einame pirmyn), padariau šimtus nuotraukų būsimam dar didesniam projektui, išmokome sumontuoti vaikišką automobilio kėdutę, surinkome ir kelionėms paruošėme pirmąjį ryškiai mėlyną mažylio ferarį, apsilankiau pas kirpėją (nejau pasitiksiu vyruką atrodydama bet kaip!), perskaičiau dar vieną kitą dešimtį puslapių iš daug ko mokančių knygų, iš pagrindų sutvarkiau namus (o, kaip buvau to pasiilgusi!), galiausiai šią savaitę net sulaukiau iš atostogų grįžusios savo gydytojos ir vizito pas ją.
Šiandien beveik visi pliusiukai mano sąrašuose jau sudėti. Liko savaitė. Mane tai be proto gąsdina ir aš to neįtikėtinai stipriai laukiu. Tai bus pats beprotiškiausias, nuostabiausias ir įsimintiniausias pirmasis pasimatymas mano gyvenime. Ir… jaučiu, kad jau esu tam pasiruošusi.
Kokteiliai dubenėlyje (angl. smoothie bowls) jau kurį laiką mano akimis yra kur kas populiaresni už įprastai stiklinėse patiekiamus kokteilius. Pagrindiniai skirtumai čia yra vos du: dubenėliuose tiekiami kokteiliai paprastai yra tirštesni, juo galima ir derėtų valgyti šaukšteliu, be to, jų paviršiaus plotas yra kur kas didesnis, o tai reiškia, kad be dailiai ant viršaus išrikiuotų pagardų jie tiesiog neįsivaizduojami. Kaip to pasekmė, štai ir trečiasis skirtumas – šie kokteiliai yra dar sotesni, nes net suplakę kokteilinėje vieną didelį bananą, tikriausiai norėsite ant viršaus užpjaustyti dar bent pusę.
Iš tiesų būtent pagardai čia ir yra didžiausias grožis, dėl kurio pasaulis pamišo dėl šių smoothie bowls. Na, bent jau aš taip manau. Yra ir dar vienas argumentas, kurį išgirdau ar perskaičiau kažkur, kažkada: kabindami kokteilį šaukšteliu, jūs darote tą lėčiau, taigi, lyg ir nevalingai pristabdote velnišką savo gyvenimo tempą. Toks kokteilis galėtų būti skatinimas gyventi lėčiau, mėgautis labiau.
Kaip ir ruošiant tradicinius kokteilius, taip ir šiuos – improvizuoti galite, perfrazuojant populiarų anglišką posakį, iki mėnulio ir atgal! Kokteilius plaku daug dažniau nei juos fotografuoju, dažnai tiesiog iš to, ką turiu virtuvėje, ir mano patirtis sako, kad šansų prašauti tikrai nedaug – dažniausiai rezultatas vyrauja tarp skanaus, labai skanaus ir labai, labai skanaus.
Šis žaliasis kokteilis priklausytų labai, labai skanių kategorijai. Esu jį plakusi daug kartų, o ir receptą esu jau publikavusi „Saulėtoje virtuvėje“. Bet gerus dalykus verta pakartoti, todėl štai – receptą perrašiau, o patiekimą pakeičiau. Gražu, skanu, nuostabu! Skanaus!
Žaliasis avokadų kokteilis dubenėlyje
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1/2 gerai prinokusio avokado
1 didelio banano
didelės saujos (apie 25 g) špinatų
1/2 citrinos sulčių
1 valg. š. ispaninio šalavijo sėklų (chia)
saujos kokosų drožlių
1 valg. š. medaus
1/3 stiklinės (85 ml) vandens
Viršui:
½ nedidelio banano
kelių braškių
1 arb. š. ispaninio šalavijo sėklų (chia)
1 arb. š. kokosų drožlių
GAMINIMO EIGA
1. Visus produktus sudėkite į kokteilių plaktuvą.
2. Išplakite iki vientisos masės ir supilkite į dubenėlį.
3. Papuoškite banano griežinėliais, keliomis braškėmis, žiupsneliu ispaninio šalavijo sėklų ir kokosų drožlių. Patiekite nedelsiant.
Receptas publikuotas jau anksčiau čia.
2 komentarai
Asta, kaip jautriai ir kabinančiai į paširdžius tu rašai – neslėpsiu, man net šiurpuliukai bėgioja, skaitant apie paskutines nekantraus laukimo akimirkas. Aš esu tikra, kad judu būsite nuostabūs tėvai — ir linkiu, kad ta likusi savaitė būtų šviesi, saulėta, džiaugsminga, išbūta su pasimėgavimu.
Jule, ačiū tau, labai ačiū! Pati stebiu ir gal net truputį stebiuosi, kaip „Saulėta virtuvė”, jau seniai tapusi ne tik mano receptų knygele, bet ir truputį dienoraščiu, paskutiniu metu tapo tikrai net labai dienoraščiu. Bet man gera dalintis. O kai (jei) kitoje ekrano pusėje atsiranda skaitančių su malonumu, man tai didelė, labai didelė laimė! 🙂