Esu didelė planuotoja. Tušinuku išmargintas darbo kalendorius neatsiejamas nuo mano kasdienybės; net per atostogas – nes ten telpa viskas. Nuo darbinių laiškų, mūsų elektroninės parduotuvės planų, skambučių ir kitų darbų, iki planuojamų idėjų pietums ar vakarienėms, namų ruošos reikalų, knygų ir filmų pavadinimų, pasvajojimų apie pasiilgtas keliones…
Lygiai taip pat aš mėgstu kelti sau tikslus ir užduotis. Būna jų visokių, bet šiandien galvoju apie tuos dažnai mažus, labai kasdieniškus ir labai moteriškus iššūkius.
Desertas tik savaitgaliais (rašau šį tekstą ketvirtadienį ir – spėkit! – už žando tirpsta naminis triufelis… ne pirmas šiandien ir tikriausiai ne paskutinis). Mažiausiai aštuonios valandos kokybiško nakties miego (net ir be kūdikio neretai tai būdavo sudėtinga). Sportas bent tris kartus per savaitę (o, jei išsiruošti iš namų į sporto klubą būtų taip pat lengva kaip sportuoti). Bent dvidešimt knygos puslapių per dieną (aha…). Bent vienas gero filmo vakaras per savaitę (kartais pavyksta!). Bent pora valandų per savaitę už uždarų vonios durų, skirtų sau – pasilepinti kremais, kaukėmis ir kitais moteriškais ritualais (taigi, dažnai belieka gūžtelėti pečiais, nes paroje vis dar tos pačios menkos dvidešimt keturios valandos, kurių amžinai per mažai).
Suprantate apie ką aš, tiesa? Dievinu sudarinėti tokius sąrašus, kaip ir visokiausius kitokius sąrašus. Vienintelis skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės manęs – dabar aš galiu išgyventi tai, kad ne prie visų sąrašo eilučių pavyksta padėti pliusus. Ką jau čia, tomis akimirkomis, kai mažylis man plačiai nusišypso, atrodo, apskritai galėčiau visus tuos sąrašus suglamžyti į gniužulėlį, išmesti, pamiršti ir išgyventi tą šypsenos džiaugsmą tūkstančius kartų iš naujo ir iš naujo. Na, bet čia jau mamiški lyriniai nukrypimai, o apie juos – kitąkart, šypt.
Grįžtant prie desertų, šiandien tinklaraštyje – būtent apie juos. Nes, juk žinote, keksiukų niekada nebus per daug. Tarp karamelinių, šokoladinių ir kitų, kuriuos paprastai vadiname nuodėmingais, puikiai įsipaišo ir šie, šiek tiek sveikuoliškesni, su paslėptomis cukinijomis. Jei namiškiai raukia nosis, išgirdę apie saldėsius su daržovėmis, nieko jiems nesakykite; mano patirtis rodo, kad šie keksiukai net maisto konservatoriams jokių įtarimų nesukelia!
Drėgni, minkšti, visai ne per saldūs. Puikūs prie puodelio arbatos. Ypač tada, kai už lango lyja ir lyja, o tokių popiečių artimiausiu metu tikriausiai laukia nemažai. Net jei ir jūs stengiatės gyventi pagal desertų tik savaitgaliais taisyklę, puiki žinia – jau beveik savaitgalis!
Cukinijų keksiukai su bananais
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1 vidutinio dydžio (250 g) tarkuotos cukinijos
½ stiklinės (125 g) graikiško jogurto
1 arb. š. vanilinio cukraus
1 didelio kiaušinio
2 valg. š. medaus
4 valg. š. (40 ml) kokosų aliejaus
1 nedidelio (85 g) sutrinto banano
½ stiklinės (100 g) rudojo cukraus
1 ½ stiklinės (210 g) miltų
1 arb. š. kepimo miltelių
¼ arb. š. druskos
1 arb. š. malto cinamono
GAMINIMO EIGA
1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Pasiruoškite 12 keksiukų kepimo formelių.
2. Cukiniją sutarkuokite smulkia (morkine) tarka ir labai gerai nusunkite, nuspausdami kiek įmanoma daugiau skysčio. Nusausinkite popierinėmis servetėlėmis, kad tarkiai liktų kuo sausesni.
3. Dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite graikišką jogurtą, vanilinį cukrų, kiaušinį, medų ir kokosų aliejų. Sudėkite trintą bananą, suberkite rudąjį cukrų ir dar kartą išplakite.
4. Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, druską ir maltą cinamoną. Suberkite mišinį į plakinį ir išmaišykite šaukštu, kol neliks sausų miltų.
5. Sudėkite tarkuotas cukinijas ir įmaišykite į tešlą, kol joje tolygiai pasiskirstys.
6. Paruoštą tešlą paskirstykite į keksiukų kepimo formeles. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20-25 minutes, kol keksiukai gražiai pakils, o jų paviršius taps auksinės spalvos. Ar keksiukai iškepę, galite patikrinti mediniu pagaliuku – įkištas ir ištrauktas iš kepinio centro, jis turi būti švarus.
7. Iškeptus keksiukus atvėsinkite ir patiekite. Skanaus!
2 komentarai
Miela Asta, skaitau jus FB, seku kiekvieną įrašą jūsų bloge, išbandžiau ir keletą receptų, kurie visi puikiai pavyko. Bet labiausiai mane žavi tai, kiek jumyse pozityvumo, šilumos ir šviesos, kiek daug džiaugsmo mažuose dalykuose ir gebėjimo juos užfiksuoti. Pastaruosius kelerius metus jaučiuosi šį kadaise ir man labai būdingą savybę pametusi. Skaitau jūsų mintis ir atsiranda impulsas kasdien bent truputį kažką keisti, ieškoti savyje ir savo kuriamoje aplinkoje to šviesos ir pilnatvès pojūčio ☺ ačiū jums! Ir dar tuo pačiu turiu klausimą, kur perkate keksiukams popierėlius? Ne tik šiuos paprastus, bet mačiau, kad naudojate ir įvairius smagius su raštais ?
Rima, labai Jums ačiū už komentarą! Nežinau, ar tikrai manyje visada to pozityvo tiek daug – man pačiai norėtųsi, kad jo būtų daugiau. O būna visokių dienų, būna ir tų, kai viskas krenta iš rankų ir mažai kas džiugina. Bet pati jau ilgą laiką mokausi ir sąmoningai stengiuosi pastebėti kiekvieną mažmožį, sustabdyti akimirkas, pasidžiaugti tuo, kas čia, dabar, aplink 🙂 Kartais tai nelengva, bet kai pavyksta – jausmas nuostabus! Labai linkiu, kad ir Jūsų dienos būtų pilnos šviesos, džiaugsmo, mažų stebuklų! Juk visa tai aplink save sukuriame mes patys 🙂
Na, o keksiukų popierėlius perku tai šen, tai ten, tai gaunu dovanų – tikrai nėra vienos vietos, iš kur jie atkeliauja į mano virtuvę 🙂 Aš pati dažniausiai žvilgteliu, eidama pro šalį prekybos centruose – kartais pavyksta rasti tikrai puikių, dailių, smagių!