Kai vėlų vakarą naršydama socialiniuose tinkluose žvilgtelėjau į telefono ekrano kamputį, laikrodis rodė lygiai pusę pirmos. Kambarys mirgėjo nuo televizoriaus, kurio garsą jau seniai buvau išjungusi. Šalia manęs, susirangiusios ant sofos, mėtėsi tuščia šokolado pakuotė. Netoliese stovinčios kameros ekrane mačiau saldžiai miegantį mažylį. Vietoje to, kad krisčiau į patalus ir pati, lėtai besimarkstančiomis akimis vis skrolinau žemyn. Skaitydama apie lėto gyvenimo paieškas ir atradimus, tyliai mintyse pykau ant savęs už šiandien kalendoriuje taip ir nesudėtus pliusiukus ir jau skubėjau planuoti virtinę rytojaus darbų ir reikalų.
Kokia ironija, tiesa? Aš taip noriu išmokti gyventi lėčiau. Taip noriu atrasti balansą savo gyvenime ir savo mityboje. Tiek daug apie tai kalbu ir tiek daug pastangų sudedu; bet ir vėl vieną akimirką pasijaučiu atsidūrusi ten pat, kelio pradžioje. Tas skubėjimas, tas nuovargio ir emocijų slopinimas šokoladais… Nebeturiu tam pasiteisinimų, tikrai.
Kažkada kalbėjome su gera drauge apie tai, kaip lengva pasirodyti geresniu nei esi – turi tiesiog mažiau kalbėti. O dabar – kompiuterių, tinklaraščių ir socialinių tinklų amžiuje – viskas dar paprasčiau, nes visada gali pasirinkti, kuriuo kampu save nori parodyti. Juk tų kampų kiekvienas iš mūsų turi pačių įvairiausių, tik vienais didžiuojamės, džiaugiamės, dalijamės; tuo tarpu kitus bandome paslėpti lyg kokią gėdą.
Visai neseniai iš žmogaus, kuriuo žaviuosi, girdėjau ir dar vieną teisingą frazę: teisingas ir pagirtinas yra mūsų noras keistis į gera, bet negalime pulti savęs teisti vos tik suklydę, nes dideliems pokyčiams būdingos ir kliūtys, ir atkritimai. Kai pasijauti grįžęs į pradžios tašką, neturėtum savęs plakti – turėtum priimti ir vertinti tai, ko išmokai, ir įvertinti bei įsisąmoninti tai, kur suklydai. Suklysti – normalu. Nenormalu yra už tai save bausti, ant savęs pykti ir savimi nusivilti. Mes visada galime pasirinkti savo požiūrio tašką, ir pasirinkę jį pozityvų, turėsime kur kas daugiau šansų nueiti bent vienu žingsniu toliau į priekį nei buvome nuėję paskutinįkart.
Kad ir kaip norėčiau, jog būtų kitaip, tai akivaizdu – tą trokštamą lėtą gyvenimo tempą aš liečiu tik pirštų galiukais. Ir balanso paieškos man kartais tampa panašios į nepailstamą klaidžiojimą labirintais. Būna, kad aš pametu save, būna, kad skęstu jūroje nusivylimų ir sau metamų kaltinimų.
Ir šią akimirką, laikrodžiui rodant pusę pirmos, aš prisimenu Viktorijos malonumų dėžę. Klausiu savęs, o kur manoji? Aš tikrai turiu darbų, reikalų ir pareigų sąrašus; nesibaigiančius sąrašus dalykų, kuriuos reikia padaryti. Tai juos aš uoliai kasdien surašau į savo planuotės puslapius. O kaip su malonumais? Kaip su dalykais, kurie nuoširdžiai džiugina? Kodėl juos aš taip retai sugalvoju įtraukti į planuotę? Man net neramu pagalvoti, ką tai iš tiesų pasako apie mane, bet čia pat aš stengiuosi sau stuktelėti į šoną ir įtikinti, kad tai nėra dar viena proga savimi nusivilti ir galbūt suvalgyti dar porą gabalėlių šokolado. Tai proga dar vienam pokyčiui. Tai proga čiupti įkvėpimą, pavyzdį ir lygiuotis į tuos, kuriems puikiai sekasi gyventi taip, kaip trokštu gyventi ir aš. Nes juk ne tik iš klaidų galima mokytis – galima mokytis ir iš gerų pavyzdžių.
Taip ir darysiu, sakau sau, kilstelėdama nosį šiek tiek aukščiau.
Sukursiu savo malonumų dėžę.
Sudėsiu ten dar daugiau mielų pasiniurkymų su mažyliu. Malonumą nešokti iš lovos vos tik prabudus (per šitiek metų susiformavusius įpročius sunku išguiti, bet kai pavyksta rytą pradėti lėčiau ir tingiau, aš jaučiuosi tokia laiminga). Bent vieną kavos pertraukėlę, skirtą tik kavai, be kaukšėjo kompiuterio klavišais tuo pačiu metu. Tvarkingų namų stebuklą; neskaičiau tos knygos, bet tvarkingi namai man tikrai yra stebuklas ir didžiulė laimė, o tuo tarpu netvarkingi namai – lygūs chaosui ir dramai, kurios negaliu savyje suvaldyti. Šiek tiek daugiau laiko tinklaraščiui, nes jis mane labai džiugina. Skaitymą, bent po dešimt puslapių kasdien. Ir skaitymą tinklaraščių, kuriuos skaityti gera ir kurių skaitymas įkvepia. Filmus. Miegą. Vis klausiu savęs, kodėl miegu tiek mažai? Kodėl, net limpant akims, aš vis dar delsiu? Miegoti man yra didžiulis malonumas, bet tas noras padėti dar vieną pliusą darbų sąraše dažniausiai būna svarbesnis. O taip būti neturėtų.
Sudėsiu į savo malonumų dėžę ir pasivaikščiojimus. Pastaruoju metu įsigudrinau mažylį migdyti terasoje, o pati grįžti į namus ir vaidinti supermoterį, kuri per valandą ruošiasi padaryti viską, ką įmanoma. Vis tik puikiai jaučiu, kad daug laimingesnė esu tada, kai mažylio miegą suderinu su pasivaikščiojimu gryname ore. Juolab, juk pavasaris!
Tikrai toje dėžėje skirsiu vietos ir maistui. Man jis – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Tik, kaip jau ne kartą rašiau, mano siekis yra atrasti balansą lėkštėje. Nes lygiai kaip maistas gali džiuginti, taip pat jis gali ir liūdinti. Ta riba gali būti visai plona; aš renkuosi mažais žingsneliais eiti link valgymo įpročių, kurie visada tik džiugina.
Dar – jaukių namų ir jų ritualų kūrimą. Tai daugiau nei juokinga, bet kartais aš tiesiog tingiu uždegti žvakes. O kai nepatingiu ir uždegu, vakarai akimirksniu prisipildo tokio tylaus jaukumo.
Norėčiau į tą malonumų dėžę įdėti ir bent vieną dieną per savaitę be sąrašų, bet gal kiek vėliau – kol kas, jaučiu, man tai būtų kur kas didesnis stresas nei malonumas (atsisakyti kontrolės yra toks didelis iššūkis, kad vieną gražią dieną galėčiau apie tai parašyti atskirą tekstą).
Bet šiandien aš renkuosi pozityvų požiūrio kampą. Ir sakau sau: juk tai, kad nuo dabar turėsiu du sąrašus – ne tik darbų, bet ir malonumų – tai taip pat didelis žingsnis į priekį. Tai visiška tiesa!
Skonis: 9/10. Švelnaus skonio daržovių tyrė, sočios (ir visada labai gardžios!) perlinės kruopos ir gausiai prieskoniais pagardinta šamo filė dera tiesiog puikiai. Šiek tiek pasistengus, galite paruošti vakarienę, kurios ne tik skonis, bet ir vaizdas šiek tiek primins restoraninį patiekalą! Iš tiesų šamui ir jo prieskoniams galėčiau skirti dešimt balų su pliusu, vienintelis dalykas, kurį galbūt šiek tiek pakeisčiau kitąkart – daržovių tyrė, kurios skonio norėtųsi truputį ryškesnio, todėl čia itin tiktų bent jau žiupsnis šviežiai grūstų juodųjų pipirų.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Šamas su moliūgų-saldžiųjų bulvių tyre ir perlinėmis kruopomis
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
Perlinėms kruopoms:
100 g perlinių kruopų
žiupsnio druskos
šakelės šviežių petražolių
šakelės šviežios kalendros
Moliūgų-saldžiųjų bulvių tyrei:
½ vidutinio dydžio sviestinio moliūgo
1 vidutinio dydžio saldžiosios bulvės
žiupsnio druskos
Šamui:
šamo filė be odos (apie 300 g)
½ arb. š. džiovintų čiobrelių
½ arb. š. džiovintų svogūnų granulių
½ arb. š. saldžiosios paprikos dribsnių
¼ arb. š. kajeno pipirų
¼ arb. š. grūstų juodųjų pipirų
¼ arb. š. druskos
2 valg. š. citrinos sulčių
1 valg. š. kokosų aliejaus (kepimui)
GAMINIMO EIGA
1. Perlines kruopas išvirkite dideliame kiekyje pasūdyto vandens pagal gamintojo instrukcijas. Išvirtas sumaišykite su kapotomis petražolėmis ir kalendromis.
2. Moliūgą ir saldžiąją bulvę supjaustykite nedideliais kubeliais. Išvirkite dideliame kiekyje pasūdyto vandens, kol daržovės suminkštės. Nusunkite, nugarinkite ir maisto smulkintuvu sutrinkite iki visiškai vientisos tyrės.
3. Šamo filė supjaustykite į 5 dalis. Visus prieskonius ir citrinos sultis sumaišykite, ištrinkite mišiniu visus šamo gabalėlius iš visų pusių.
4. Įkaitintoje keptuvėje ištirpinkite šaukštą kokosų aliejaus. Sudėkite šamo gabalėlius. Kepkite apie 3-4 minutes iš vienos pusės. Tuomet apverskite kelias minutes apkepkite kitą pusę, kol gražiai apskrus.
5. Į lėkštę pilkite samtį daržovių tyrės, paskleiskite didelį šaukštą perlinių kruopų ir dėkite gabalėlį kepto šamo. Patiekite nedelsiant.
2 komentarai
ačiū, kad daliniesi! šamas, žinoma, tikrai atrodo kaip restoranas namuose, bet labiau dėkoju dėl kitko – dėl tų balanso paieškų tarp tobulo žmogaus-moters-mamos-žmonos-dukters ir tiesiog žmogaus, kuriam, kai nebeištveria spaudimo (dažniausiai, žinoma, ne aplinkos, o savų smegenų sukuriamo), reikia mestis kažkur į kitą pusę – pas prascrollintas naktis ir šokoladą plytelėm; man rodos, kad viena iš problemos dedamųjų ir yra būtent tai, jog per mažai kalbama apie tuos dalykus, dėl nėra iki galo smagu – tuomet visas pasaulis aplink susideda tik iš tobulųjų ir kaip, po velnių, kaip, sakykit, tada galima sau leisti būt nors per sprindį labiau žmogum – su kalnais ir pakalnėm – kai aplink visas šitaip gražu ir pūkuota. ir todėl kalbėjimai apie tai, kad, žinokit, man nesigauna taip, kaip norėčiau, ar tada, kai norėčiau, ar tiesiog nesigauna, nes nesigauna – svarbūs ne tik tam, kuris kalba (nes per kalbėjimą, o ypatingai – rašymą viskas dažnai paaiškėja sau pačiam), bet ir tiems, kurie skaito (taip, aš generalizuoju pagal savo patyrimus, bet… oh, well, jei būčiau pasiekus tą tobulo žmogaus lygmenį, kur kiekvieną dalyką geba matyti ne tik savo, bet ir kitų akimis, turbūt dabar išvis nerašyčiau). žodžiu, ačiū!
Inga, ačiū tau, kad skaitai ir atrandi žodžiuose kažką sau. Nes aš kartais pagalvoju – gal vis tik per drąsu, per kvaila ar gal visai nereikalinga yra dalintis tuo savo minčių srautu, kuris užplūsta tada, kai diena išpuola ne pati geriausia. Bet tada tyliai tikiuosi, kad galbūt kitoje ekrano pusėje vis tik yra žmonių, tyliai skaitančių, kurie atranda sau kažką artimo; ir tas tekstas galbūt jiems pasitaiko laiku ir vietoje, tada, kai reikia, jog kažkas iš šalies pasakytų, kad, taip, mes visi ne tobuli, ir visai normalu būti netobulu, gal net truputį nenormaliu, klystančiu ir vėl atsitiesiančiu, kasdien stojančiu į mažą kovą su pačiu savimi. Tu teisi, viduje suprantu, kad tokius tekstus labiausiai rašau sau (nes tada, kai juos parašau, vėl galiu imti baltą popieriaus lapą ir savas balanso paieškas pradėti iš naujo), bet beprotiškai gera žinoti, kad iš tiesų jie svarbūs ne tik man. Ačiū tau dar kartą labai! Nesiekime būti tobulos, siekime būti kasdien laimingos!