Kiekviena šypsena slepia po istoriją, o gal net kelias.
Vis nustembu supratusi, kiek daug žmonių žino, ką reiškia komplikuoti santykiai su maistu. Valgymo sutrikimai, pastovus persivalgymas ar sąmoningas nevalgymas, perdėtas išrankumas, priklausomybė nuo dietų – sąrašas čia tikriausiai galėtų būti kur kas ilgesnis.
Klausiu savęs, kodėl mes savo problemas suvalgome? Kodėl jų neišdainuojame, neiššokame, neišbėgiojame ar neiššaukiame vidury miško? Juk kol mes jas valgome, kažkas daro ir taip. Eina į jogą. Uogauja. Lauko pievose renka gėles. Perskaito knygą. Nubėga maratoną.
Jie, žiūrėdami į sumuštinį, mato jį. Sumuštinį. Tuo tarpu mes matome kaltę, sąžinės graužatį, kalorijas ir dar vieną kitą baubą. Aš žinau, nes ir aš ten buvau. Kartais dar ir dabar mane dviem sekundėms sukausto baimė; ir aš nežinau, ar tai kada nors pasikeis.
Kiekvienas ieško būdo rasti savo ramybę. Taip ir gimsta skirtingos mūsų istorijos; gera žinoti, kad vienas žmogus gali jų sukurti daugiau nei vieną. Ne perrašyti iš naujo, ne ištrinti – bet padėti tašką ir pradėti naują sakinį, galbūt net naują puslapį.
Bet šįkart ne apie tai. Vieni dalykai į mūsų gyvenimus ateina kaip mūsų pačių sprendimai, nors kartais ir visai nesąmoningi, tuo tarpu dėl kitų spręsti mes neturime galimybės – jeigu priklausomybės nuo dietų galima atsikratyti sava valia, su kai kuriais įvairių maisto produktų ar medžiagų netoleravimais gali tekti gyventi metų metus, o gal ir visada.
Kaip gyventi be glitimo? Aš nežinau. Kai baigėsi mano prieš porą metų vykdytas trisdešimties dienų eksperimentas „Mėnuo be glitimo ir be pieno“, supratau valgiusi beveik vien daržoves, vaisius ir grikius; šiek tiek sutirštinu spalvas, bet mano racionas buvo tikrai labai siauras. Kita vertus, esu tikra, kad taip buvo labiausiai dėl to, kad žinojau, jog po mėnesio mano eksperimentas baigsis, ir tikėjausi, kad vėl sėkmingai grįšiu prie visavalgiško meniu. Jei būtų paaiškėję, kad glitimo aš tikrai netoleruoju, būčiau radusi išeitį, bet tąkart, matyt, tiesiog nejaučiau pakankamai motyvacijos.
Bet yra šimtai žmonių, kurie dabar pat galėtų atsakyti į klausimą, kaip gyventi be glitimo. Jie pasakytų, kad tai jokia pasaulio pabaiga – yra begalė produktų ir dar daugiau receptų, kuriuos galite iš tų produktų ruošti. Tie žmonės rašo maisto tinklaraščius, kiti dalijasi patirtimi lūpos iš lūpų. Tuo tarpu maisto produktų gamintojai ruošia specialius produktus tiems, kurie nori ir greitai, ir skaniai, ir be glitimo, ir dar be menkiausio galvos sukimo. Tokius produktus kaip mano šįkart iškeptas citrininis keksas.
Nors aš pati glitimą toleruoju, man artimoje aplinkoje yra brangių žmonių, kurie turi jo atsisakyti, norėdami jaustis geriau ir gyventi kokybiškiau. Žinau, ką reiškia nuoširdžiai džiaugtis, atradus naujų tinkamų produktų, todėl džiaugiuosi kartu su visais, netoleruojančiais vieno ar kito produkto – džiaugiuosi, kad mūsų parduotuvių lentynose vis didesnis pasirinkimas pakuočių, paženklintų simboliais „be glitimo“ ar „be laktozės“.
Juk mėgautis maistu – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Kiekvienas iš mūsų turėtų džiaugtis, o ne rūpintis tuo, kas šiandien bus ant pusryčių stalo, pietų dėžutėje ar savaitgalio deserto lėkštelėje.
Skonis: Keksas mane nuoširdžiai nustebino. Tikėjausi, kad jis bus kiek biresnis, o gal net gerokai sausesnis nei įprasti keksai. Bet, pasirodo, be glitimo tikrai galima iškepti kuo puikiausią pyragą – keksas kvepėjo citrinomis, buvo minkštas ir purus, gal vos vos smėliškesnės tekstūros (bet tikrai ne birus!), o ir sausumo ar sprangumo – nė ženklo. Tokį keksą tikrai drąsiai kepčiau, sužinojusi kad už pusvalandžio į svečius užsuks draugai ar giminaičiai, tarp kurių yra netoleruojančių glitimo. Jei turite vos penkias minutes ir Jums reikia deserto be glitimo, tai tikrai vertas dėmesio kepinys. Aš įmaišiau dar saujelę šilauogių, kurios nėra būtinos, tačiau puikiai tiko.
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
Citrininis keksas be glitimo
AtsispausdintiINGREDIENTAI
1 pakuotės Dr. Oetker miltinio mišinio citrininiam keksui be glitimo
4 kiaušinių
125 g sviesto
3 valg. š. (30 ml) vandens
poros saujų šilauogių (ar kitų uogų; nebūtinai)
GAMINIMO EIGA
1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Kepimo skardą (25×10 cm) išklokite kepimo popieriumi.
2. Miltinį mišinį suberkite į dubenį. Į tą patį dubenį įmuškite kambario temperatūros kiaušinius, minkštą kambario temperatūros sviestą ir supilkite vandenį.
3. Plakite elektriniu plaktuvu didžiausiu greičiau vieną minutę, kol tešla bus visiškai vientisa.
4. Supilkite tešlą į paruoštą kepimo formą. Jei norite, įmaišykite porą saujų šilauogių ar kitų mėgstamų uogų.
5. Kepkite įkaitintoje orkaitėje 60-70 minučių. Ar keksas jau iškepė, patikrinkite mediniu pagaliuku – įsmeigtas ir ištrauktas iš kepinio centro jis turi būti švarus.
6. Šiek tiek atvėsinkite, pjaustykite riekelėmis ir patiekite.
Įrašą įkvėpė: Dr. Oetker
* Dr. Oetker produktų be glitimo (asortimentas tikrai didesnis nei šis mišinys citrininiam keksui!) kol kas galite įsigyti tik dviejose prekybos vietose, todėl adresus verta įsidėmėti:
– Maxima XXX, Mindaugo g. 11, Vilnius
– Maxima XXX, Ozo g. 18, Vilnius
8 komentarai
Ne, nu klausykit. Rašant kulinarinį blog’ą iškepti pyragą iš miltelių pakelio, kažkaip pro šalį šį kartą… Tikrai yra geresnių /sveikesnių / išradingesnių būdų pyragams be glitimo.
Jūs visiškai teisi, tikrai yra įvairių būdų! 🙂 Tik aš esu už balansą: jei 90% laiko maitinsiesi sveikai, nieko tokio, jei 10% maisto bus ne toks sveikas (ar kartais ir visai nesveikas); jei 90% gaminsi namuose, nieko tokio, jei likusius 10% keliausi į kavines ar gaminsi iš pakelių 🙂 Kaip ir rašiau pačiame tekste, šis variantas – tiems, kurie nori ir greitai, ir skaniai, ir be glitimo, ir dar be menkiausio galvos sukimo. Tiek „Saulėtoje virtuvėje”, tiek internete, tiek knygose yra labai daug ir tų receptų, kuriuose viską nuo-iki darome patys, taigi, belieka rasti tą receptą, kuris mums konkrečiu atveju yra pats tinkamiausias/patraukliausias/norimiausias 🙂
Bettie, suprantant – žmonės uždirba iš reklamos, taip blogai pavirsta netiesioginės reklamos portalais… Štai ir Saulėta virtuvė tapo tiesiog uždarbiaujančiu blogu 😉 tai milteliniai kokteiliai, tai milteliniai pyragai, tai maisto dėžutės… aš pati kažkada labai mylėjau šitą blogą, bet dabar retai kada beužsuku, nes pykdo komercija
Tiesa, tinklaraščiai užDIRBA iš reklamos, niekas to neneigia. Bet ar ką nors piktina jūsų darbas? Kodėl jus galėtų piktinti mano darbai? Arba kodėl jus gali piktinti tai, kad po beveik 10 metų tinklaraščio rašymo atidarėme to paties pavadinimo parduotuvėlę?
Receptų, beje, tinklaraštyje nesumažėjo. Istorijų, tekstų – taip pat. Per visus beveik 10 metų „Saulėta virtuvė” išliko receptų ir mano asmeninių istorijų tinklaraščiu. Taip, aš norėčiau, kad tai taptų mano pagrindine veikla – ne tik laisvalaikiu, bet ir darbu. Ar tai blogai? Taip, aš norėčiau uždirbti iš šios veiklos. To nori daugelis tinklaraštininkų, ir tai yra GERAI!
Ir dar apie reklamą. Aš nepardavinėju savo nuomonės, nekalbu svetimais žodžiais. Visos mintys, įspūdžiai ir atsiliepimai yra visiškai MANO nuomonė.
Kiekvienas atsirenkame, ką norime matyti, skaityti, pan. Bet piktintis? Kodėl?
Manęs tokie komentarai nepiktina, bet jie mane glumina. Aš visiškai nesuprantu, kodėl susidūrus su jums neaktualiu turiniu jūs ne praeinate pro šalį, o sustojate ir piktinatės?
Labai linkiu, būkime geresni, taikesni ir supratingesni vieni kitiems! 🙂
As irgi nesuprantu ko cia piktintis, niekas nevercia juk pirkti tu milteliu ir gaminti. Kitas gal kaip tik apsidziaugs suzinojes kad galima taip lengvai pasigaminti deserta be glitimo. Reklamos tam ir yra kad atsirinktume kas mum tinka ir patinka. Tikrai daugiau supratingumo ir mokejimo dziaugtis gyvenimu 🙂 (kad tik tokios problemos gyvenime butu.. 🙂
Labai ačiū už supratimą ir palaikymą, Vaida! 🙂
Aš taip pat nesuprantu ko čia reikia piktintis. Kodėl žmogus įdėdamas tiek daug darbo į savo blog’ą negali iš to uždirbti? Vien pažiūrėjus į tobulas maisto nuotraukas matosi, kiek daug įdėta pastangų ir asmeninio laiko. Be to, žmonės ieško įvairių receptų, gal kažkam, kas neseniai sužinojo, jog netoleruoja glitimo šis receptas suteiks džiaugsmo. O dėl parduotuvės – juk niekas neliepia pirkti indelių, nuotraukos su jais išlieka tokios pačios kokybiškos. O blog’o autorei linkiu sėkmės, ne kiekvienas išdrįsta išpildyti savo svajonę 🙂
Labai ačiū, Aiste, labai gera jausti palaikymą ir supratimą! Ačiū ir už linkėjimus, tikiuosi pasiekti svajonę 🙂