Automobiliu aplink Kroatiją. Kelionės fotoreportažas

Iš kelionės po Kroatiją grįžome prieš beveik mėnesį – tas mėnesis praskriejo tikrai labai greitai, o aš vis dar nesudėliojau visų kelionės įspūdžių į vieną vietą. Žadėjau tą ne vienam tinklaraščio skaitytojui, todėl tikiuosi, kad šįkart labai gerai tiks taisyklė „geriau vėliau nei niekada“.

Sako, pradėti visada reikia nuo svarbiausio dalyko, todėl ir aš pradėsiu atsakydama į dažniausiai sulauktą klausimą.

„O kaip Joris?“
„Ar nebuvo vargas keliauti su kūdikiu?“
„Oho, kokie jūs drąsūs! Automobiliu iki pat Kroatijos su 9 mėnesių vaiku!”

Nežinau, ar mes tikrai tokie drąsūs, bet žinau štai ką – Joris buvo puikus mažasis keliauninkas! Žinoma, kad buvo visko – taip, kaip ir namie būna visko. Be to, kelionės metu jam vienu metu dygo ir išdygo keturi dantys (mamos ir tėčiai mane supras); bet net ir tai kelionės jokiais būdais nepavertė vargu. Sakau tai labai sąžiningai, rožinius mamos akinius padėjusi į šalį. Mūsų kelionė su kūdikiu buvo puiki!

Jei šiuo metu kaip tik svarstote ir abejojate, noriu pasakyti štai ką – jei tik pasiruošite namų darbus (tai labai svarbu!), labai didelė tikimybė, kad kelionė automobiliu su kūdikiu bus tikras džiaugsmas, o namo grįšite ne tik pripildę nuotraukų albumą, bet ir širdis bei mintis: prisiminimų, atradimų, neįkainojamų patirčių ir įspūdžių.

(nuotraukoje – Trip Map žemėlapis; neklauskit, kaip dažnai dabar svajoju apie naujas kelionių kryptis ir naujus smeigtukus žemėlapyje – dar dažniau nei anksčiau!)

Na, o dabar apie kelionę.

Kroatija išties yra labai graži šalis. Atrodo, kad ji turi viską: begalę paplūdimių (nuo visai didelių iki visai mažų ir net truputį laukinių), svaiginančio mėlynumo jūrą, tobulą orą, nuostabią gamtą, fantastiškai gražius kalnus! Taip, virtuve jie gal ir negali pasigirti (negaliu to nepaminėti – juk čia maisto tinklaraštis, šypt), bet kai žvelgi į po kojomis plytintį pasaulį nuo viršukalnės, tai rūpi mažiausiai.

Kelionės metu mes nuvažiavome daugiau mažiau 5000 kilometrų. Per Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, kol galiausiai po 23 valandų pasiekėme Kroatiją ir pirmąjį savo kelionės tašką – Rovinj. Nerašysiu apie kelių mokesčius ar kuro kainas, nes visus šiuos dalykus lengvai rasite daugelyje informacinių kelionių puslapių. Papasakosiu įspūdžius. Jei sekate mane Instagram‘e, gali būti, kad dalį tekstų jau būsite skaitę ten – nepykit, kad pasikartosiu.

Taigi. Pirmąjį mes aplankėme Rovinj. Šiaurės Kroatijoje esantis nelabai didelis miestelis slepia savy itališką dvasią, kurios neįmanoma nepajausti vaikštant siauromis senamiesčio gatvelėmis, valgant gardžius gelato, uodžiant iš barų sklindantį picos kvapą. Čia pat ir uostas, o vos už poros kilometrų nuo senamiesčio – parkas (Zlatni Rt) bei daugybė vienas šalia kito esančių paplūdimių. Kadangi tie paplūdimiai iš esmės yra parke, aplinka labiau primena ežero pakrantę nei pajūrį. Kita vertus, tai didelis privalumas – medžiai sukuria šešėlius, kuriuose tikrai norisi pasislėpti nuo kaitrios saulės (mes keliavome birželio pradžioje, tikėdamiesi vidutinės temperatūros, tačiau šių metų karščiai neaplenkė ir Kroatijos – visą kelionę lepinomės itin karštomis dienomis, kai termometro stulpelis net pavėsyje įdienojus pasiekdavo +30 laipsnių). Beje, aplink visą parką jūros pakrante galima leistis į ilgą malonų pasivaikščiojimą pėsčiųjų/dviračių taku – mes vieną dieną paskyrėme būtent tokiam lėtam pasivaikščiojimui, kartais stabtelint gražiausiose vietose tiesiog pailsėti ar pūkštelėti į vandenį. Diena buvo tikrai puiki, o pasivaikščiojimo takas – pilnas gražių vaizdų.

Krk sala iš pradžių nebuvo mūsų planuose, atrado ten vietą beveik paskutinę minutę. Neapvažiavome jos visos, pasirinkome du miestelius – Krk ir Vrbnik. Pirmajame pasivaikščiojome (labai graži miestelio pakrantė, gražus nedidelis parkas, mielos siauros senamiesčio gatvelės – pastarosioms aš jaučiu beprotišką silpnybę), o antrajame traukėme iš bagažinės pripučiamus ratus, pledus, maudymosi kostiumėlius ir skubėjom į labai jaukų miestelio paplūdimį (Zgribnica beach), apsuptą uolų. Kai dangus ėmė tamsėti – ar nuo pamažu artėjančio vakaro, ar nuo besikėsinančio lietaus, kuris taip ir neprapliupo – greitai susirinkome daiktus ir keliavom link parko, kurį Kroatijoje aplankyti turbūt privaloma. Taip, link Plitvicų ežerų.

Plitvicų ežerų nacionalinis parkas galėtų būti vadinamas Kroatijos vizitine kortele. Kaip dažnai būna su tokiomis turistų itin mėgstamomis vietomis, šiek tiek nerimavome, kad galbūt ir čia tik didelis muilo burbulas, o mūsų susikurti lūkesčiai pasirodys esą kur kas didesni už realybę. Šie nuogąstavimai dingo tikriausiai su pirmaisiais žingsniais parke – nes jis nuostabus. Tie ežerai tokio mėlynumo, kokį aprašyti paprastais žodžiais tiesiog nepavyktų.

Vieną akimirką mes, išsigandę orų prognozių, grasinančių lietumi, svarstėme šio parko aplankymą atidėti mistiniam kitam kartui, kai lankysimės Kroatijoje. Klausėme savęs, ką ten veiksime, jei tikrai lis? Kai išaušo pilkas ankstus rytas, vis dar skendome abejonėse, bet vis tiek važiavome paskutinius kilometrus nuo viešbučio iki parko. Su kiekvienu kilometru buvo vis šviesiau ir pilka dangaus paklodė ėmė trūkinėti, taip suteikdama mums viltį, kad meteorologai apsiriko. Dangus lietumi, griaustiniais ir žaibais prapliupo tik po pietų, kai jau buvome išvaikščioję daugiau nei pusę parko takų. O net ir tada, apsigaubę lietpalčiais, tęsėme savo pažintį su neįtikėtino mėlynumo ežerais.

Ką aš noriu pasakyti? Nedvejokite. Net per lietų Plitvicų ežerai yra nuostabūs!

Kai pasiekėme savo butą Zadare, mano bendrakeleiviai ėmė neramiai bruzdėti – autobusiuką navigacija atvedė į rajoną, kurį netrukome praminti Šančiais. Nieko blogo apie Šančius nenoriu pasakyti, tačiau Zadaras žvelgiant pro automobilio langą atrodė ne daugiau turistinis miestas nei šis Kauno rajonas. Todėl aš norėčiau apibūdinti jį žodžiu kontrastingas – tarp mūsų pasirinkto niekuo neišskirtinio gyvenamojo rajono ir šurmuliuojančio senamiesčio bei pakrantės buvo vos keliolika minučių pėstute.

Kaip ir bene kiekvienas Kroatijos miestas, taip ir Zadaras turi kuo suvilioti atklydusius keliautojus – bene unikaliausi mums pasirodė jūros vargonai (Sea Organ), kurių skleidžiama melodija, viena vertus, truputį primena siaubo filmo garso takelį, kita vertus, vis tiek užliūliuoja. Ir net nepajauti, kaip ant pakrantėje esančių laiptelių sėdi jau dešimt, dvidešimt, o gal ir dar daugiau minučių.

Septyniolika kilometrų kalnais – štai ką mes veikėme Paklenica nacionaliniame parke, esančiame visai netoli Zadaro. Tiesa ta, kad jei tektų rinktis – jūra arba kalnai – aš tikriausiai pasirinkčiau kalnus. Todėl kitaip ir būti negalėjo; į mūsų lagaminus tilpo ir nešioklė Joriui (ji pravertė visuose parkuose, o taip pat ir akmenimis grįstuose senamiesčiuose bei Dubrovnike), ir sportiniai bateliai bei kuprinės. Nacionaliniame parke yra daug takų, kuriais būtų galima eiti, tačiau dėl ypač didelės oro temperatūros daugeliu iš jų keliauti buvo nerekomenduojama, ypač su mažais vaikais (ar senyvo amžiaus žmonėms). Pasirinkome tą taką, kurį mums rekomendavo parko darbuotojas. Tiesa, užtrukome beveik tris kartus ilgiau nei mums žadėjo, taigi, beveik visą dieną. Puikią, smagią, saulės bei įspūdžių kupiną dieną!

Krka nacionalinis parkas, kurį lankėme rytojaus dieną, visiškai kitoks nei Paklenica. Populiariausioje parko dalyje (Skradinski Buk) – ežerai, upeliai ir kriokliai, lygūs pėsčiųjų takeliai be jokių stačių įkalnių. Aš mintyse vis lyginau šią parko dalį su Plitvicų ežerais. Na, taip, čia gal ir kukliau, tačiau abu parkai turi kažką bendro ir labai žavaus.

Skradinski Buk apvaikščiojimui gali pakakti poros valandų; jei norėsite užkąsti ar išsimaudyti krioklių pašonėje (taip, tą daryti čia galima!) – šiek tiek ilgiau. Tačiau tai yra tik viena parko dalis. Visa laimė, kad mes patys tą išsiaiškinome labai laiku. Tada, kai jau prisėdome ant suolelio tiesiog ramiai pabūti prieš traukiant keliu tolyn, dar kartą ėmėme tyrinėti parko žemėlapį. Ši parko dalis tiesiog negalėjo žemėlapyje užimti tiek daug vietos. Nuskubėjus prie parko darbuotojos, ji žvilgtelėjo į laikrodį ir greit susakė – kai kur jau nespėsim, nes keltai tokiu laiku nebeplaukia, bet štai į Roški Slap – kitą parko dalį, esančią už keliolikos kilometrų automobiliu, – dar spėsim. Kaip gerai, kad mes spėjom! Jau nebeprisimenu, kiek tūkstančių laiptelių kilome į kalno viršūnę link urvų (hm, vieno nedidelio urvo, tiesą sakant), o tada dar aukščiau, visi suplukę ir gaudantys kvapą, bet… vaizdas nuo viršaus visada pranoksta vaizdą iš apačios. Ar ten grįžčiau ir kopčiau tais nesibaigiančiais laipteliais vėl? Neabejotinai!

Po poros aktyvių dienų nacionaliniuose parkuose geresnės vietos poilsiui nebūtume sugalvoję – Brela sužavėjo akimirksniu. Dažnai girdėdavau apie tai, kad Kroatija yra ta šalis, kuriai vieno karto nepakanka; kad čia norisi grįžti ir dar kartą grįžti. Kiek daugiau nei savaitę automobiliu dardant Kroatijos keliais, galiausiai tuo patikėjau tik tada, kai atvykome į Brelą.

Nedidelį kalnuotą miestelį pasiekėme labai vėlų vakarą, kai tamsa buvo paslėpusi viską: stačiai aukštyn kylančias ir žemyn besileidžiančias gatves, čia pat stūksančias aukštas žaliuojančias viršukalnes, nuostabią pakrantę (tvarkingi, jaukūs ir nuostabius vaizdus garantuojantys pasivaikščiojimų takai veda į vieną pusę iki gretimo Jakiruša miestelio, į kitą pusę – iki Baška Voda miestelio), mažus jaukius paplūdimius, pajūrio kurortams būdingą šurmulį, kuris per akimirką nutyla saulei nusileidus.

Tik būdama čia priminiau sau, kad ne visos meilės gimsta akimirksniu. Kroatija man pasirodė žavi nuo pirmųjų kilometrų, tačiau tik leisdama laiką Breloje aš ją… pamažu pamilau. Ir leidau sau patikėti, kad taip – kada nors čia norėčiau sugrįžti ir vėl, kad ir koks platus bebūtų pasaulis.

Makarska, kitas taškelis mūsų žemėlapyje, truputį primena Palangą. Plati pėsčiųjų gatvė palei jūrą, gatvės prekeiviai, nukloję savo stalelius gausybe suvenyrų, aliejų ir levandų muilų, vos už kelių žingsnių – gatvės turgus, kuriame tų pačių suvenyrų dar daugiau. Tačiau viskas staiga tampa kitaip, kai pasuki link senamiesčio, link miesto centro, link tų žavių gatvelių, kuriose kaitinančią saulę užstoja aukštos sienos. Bet net ir ne tai svarbiausia – užvis didžiausią įspūdį mums paliko Biokovo kalnai, kurių papėdėje ir yra įsikūrusi Makarska bei kiti maži miesteliai.

Biokovo kalnuose – Sveti Jure viršukalnėje ir kelyje link jos – mes praleidome pačią geriausią kelionės dieną. Puikiai prisimenu kaip prieš keletą mėnesių, dar tik planuodama kelionę, labai vėlų vakarą, atnešiau vyrui kompiuterį ir paklausiau: ar mes tai įveiksim? Ar ne per siauras, ne per status, ne per vingiuotas, ar ne per sudėtingas yra šis kelias, kylantis į 1762 m aukštį?

Posūkiai ten tokie staigūs, kad matomumas tampa neegzistuojančia sąvoka. Kelio apsaugos, skiriančios nuo apačioje plytinčios bedugnės, kartais tik įsivaizduojamos, kartais – neįmanomai aplankstytos, neleidžiančios pasitikėti savimi per daug. Kelias toks siauras, kad norint prasilenkti kažkam tenka važiuoti atgal – aukštyn arba žemyn – iki artimiausio platesnio kelio ruožo. Man net tos atkarpos neatrodė pakankamai plačios ar saugios. 23 kilometrai drąsos, vingių, akimis neaprėpiamų, kvapą gniaužiančių, absoliučiai tobulų vaizdų. Aukštyn, iki antros aukščiausios Kroatijos viršukalnės Sveti Jure.

Tą kelionės dieną pakartočiau dar tris, septynis, septyniolika kartų. Kalnai yra magiška vieta, kalnai yra laimė. Į akmenis nudaužyti sportiniai bateliai. Strazdanomis nuo saulės nusėta nosis. Dulkės ant marškinėlių. Akmenukai, sprūstantys iš po kojų. Laimė yra viršukalnes pasiekti su pačiais mylimiausiais; tai iš tiesų buvo pati geriausia kelionės diena!

O tada atėjo metas keliauti į Dubrovniką.

„O ar važiuosit į Dubrovniką?“ – mūsų klausė ne kartą, prasitarus, kad vyksime į Kroatiją. Šio miesto pavadinimą įsiminiau patį pirmąjį. Dėl jo mes darėmės pasus (nes norint pasiekti Dubrovniką, tenka kirsti dešimties kilometrų pločio Bosnijos ir Hercogovinos ruoželį; nors yra sakančių, kad kartais tai pavyksta ir be paso, vien su asmens tapatybės kortele), dėl jo nuvažiavome keletą papildomų šimtų kilometrų. Bet klausimo, ar čia važiuosime, mes sau neuždavėme; atsakymas ir taip buvo aiškus.

Miestas tvirtovė, juosiamas storo mūro gynybinės sienos, vienas iš įspūdingiausių, kuriuos teko matyti. Laipteliai, siauromis gatvelėmis vedantys aukštyn ar žemyn, vieni stačiausių. Saulė, kaitinanti akmeninį grindinį, viena kaitriausių. Atokios gatvelės, gyventojų išpuoštos vazonuose žaliuojančiais augalais, tylios ir jaukios. Aukštai nuo sienos aplink atsiveriantys horizontai… gniaužiantys kvapą.

Kai man kas nors kada nors išduos, kad ruošiasi aplankyti Kroatiją, to paties klausiu ir aš. „O ar važiuosit į Dubrovniką?“

Jis to vertas. Pasų, papildomų kilometrų ir dar kelių valandų kelyje. Todėl jei vyksit į Kroatiją, neužduokit sau klausimų; važiuokit!

Tuo tarpu Mostaras Bosnijoje ir Hercogovinoje, į kurį keliavome tiesiai iš Dubrovniko, liks pažymėtu taškeliu žemėlapyje, tačiau ne ta vieta, kurią vienas kitam priminsime; ne tos gatvės, į kurias vis norėsime sugrįžti iš naujo.

Jau nebeprisimenu, kaip planuodama kelionę atradau Mostarą, bet interneto paveikslėliuose jis atrodė lyg iš pasakos, atlaikęs mūšius ir nepraradęs savo magiškos dvasios. Iš tiesų tai yra miestas, į kurį atvažiuoti reiškia įsėsti į laiko mašiną ir persikelti dešimtmetį atgal. Miestas, kurio senajame turguje gali pasijausti lyg… Turkijoje. Miestas, kurio centre klegesys toks garsus, kad negirdi net savo minčių. Miestas, kuriame porcija ledų kainuoja vos penkiasdešimt centų. Miestas, kuriame apie skausmą primena kulkų suvarpyti pastatai, aptrupėjusios plytos, išdužę langai.

Lėtai judant akmenimis grįstomis Mostaro gatvelėmis, aš niekaip nenusipurčiau minties, kad tas išorinis begalinis triukšmas tik maskuoja skausmą, kurį miesto gyventojai dar nešioja savo širdyse bei mintyse.

Mostaras turi istoriją, ir ta istorija nėra saulėta, nudažyta šviesiausiomis spalvomis. Tai visiškai kitoks miestas. Tikiu, kad yra žmonių, kurie čia atranda kažką savo ir sau, tik… šįkart tai nebuvome mes.

Liūdnai juokaudavome, kad Mostaras iš tiesų yra paskutinė tikra mūsų kelionės stotelė, nes po jos prasidės kelionė… atgal. Priešingai nei vykdami į priekį, atgal nusprendėme važiuoti ne vienu ypu, o su keliomis tarpinėmis stotelėmis – vis tik nuo Mostaro iki Lietuvos kelias yra kur kas ilgesnis nei nuo Lietuvos iki Rovinj. Be to, nenorėjome, kad ilga bemiegė kelionė atgal nubrauktų visą atostogų poilsį. Taigi, iš pradžių per Bosniją ir Hercogoviną keliavome iki Kroatijos sostinės Zagrebo, tuomet iki urvų (Punkva Caves) Čekijoje, galiausiai – stabtelėjome Varšuvoje ir ten aplankėme zoologijos sodą.

Zagrebe mus pasitiko apniukęs dangus, o ir mes patys kažkodėl blaškėmės, nežinodami ko ir kur norime. Pasivaikščioję miesto parke (ten ežere stebėjome kuo tikriausią vėžliukų gyvenimą) ir aplankę įspūdingas kapines (Mirogoj Cemetery), nusprendėme nieko nelaukdami važiuoti link Brno Čekijoje.

Brno pasiekėme jau vakare. Kas skubėjo Starbucks kavos (aš, aš!), kas žvalgėsi magnetuko į savo šaldytuvo durelių kolekciją, o galiausiai vėlų vakarą pagrindinėje miesto aikštėje garsiai urzgiančiais pilvais traukėme link ryškiai šviečiančios KFC iškabos.

Nesu tikra, ar maisto tinklaraštininkų „garbės kodeksas“ leidžia tą sakyti garsiai, bet: taip, aš labai mėgstu Starbucks kavą, o kadaise ragauta jų pumpkin spice latte mano atsiminimuose vis dar yra tobuliausia kava pasaulyje; ir taip, retkarčiais aš valgau KFC ir man ten skanu (su retomis išimtimis, bet dažniausiai). O jūs? Juk visi turim silpnybių, tiesa?

Brno tarpinei stotelei pasirinkome neatsitiktinai – buvau skaičiusi daug puikių atsiliepimų apie visai netoliese esančius urvus (Punkva Caves). Norint juose apsilankyti, reikia rezervuoti laiką iš anksto – tai daug ką pasako, tiesa? Ir, taip, urvai iš tiesų yra įspūdingi! Ekskursija vyksta ne tik pėsčiomis, bet ir laiveliais; užsisvajoti nerekomenduojama, nes neretai reikia linktelėti galvą, norint ekskursiją baigti be įbrėžimų. Be to, urvai turėjo ir dar vieną pliusą – po itin karštų atostogų buvo visai malonu įlysti į minkštus megztinius ir šiltas striukes, nes urvuose temperatūra siekia vos 7 laipsnius!

Paskutinę kelionės dieną praleidome Varšuvoje. Orų prognozėms prigąsdinus liūtimis ir žaibais, rytas išaušo netikėtai šiltas ir saulėtas. Tiesą sakant, toks džiaugsmas kelionės metu mus ištikdavo dažniau nei kas antrą dieną: vakare orų prognozės rodydavo lietaus lašus ar net žaibus, o išaušus dienai, saulė kepindavo be menkiausios užuominos į debesis, ką jau kalbėt apie lietų.

Apie Varšuvos senamiestį daug kartų girdėjau gražių žodžių, o pats miestas vien pravažiuojant nustebino savo dydžiu ir aktyvumu – esu tikra, kad ilgasis savaitgalis čia tikrai neprailgtų! Bet šiuos planus atidėjome kitam kartui (esu tikra, kad jis bus!).

Šįkart, atsukę skruostus saulei, leidomės į zoologijos sodą. Rodėme mažyliui paukščius, žuviukus Nemo, beždžiones ir begemotus, žirafas ir dramblius, kengūras ir asiliukus. Stebėjome jo nuostabą, džiaugėmės kiekvienu linksmu krykštavimu. Štai tokiomis akimirkomis tie žodžiai – kad vaikai daug dalykų tėvams leidžia patirti iš naujo lyg pirmą kartą – įgauna labai aiškų suvokimą. Tetrūko tik cukraus vatos debesies rankose, kad popietė nukeltų atgal į vaikystę.

Ir štai. Tos pačios dienos vėlų vakarą, jau artėjant vidurnakčiui, mes pasiekėme savo namus. „Kaip gerai atostogauti taip ilgai – tada bent namų tikrai pasiilgsti“, – kažkas pasakė šios kelionės po Kroatiją metu, jau prasidėjus trečiai kelionės savaitei, ir teisingiau pasakyti turbūt nebūtų įmanoma.

Dievinu keliauti, pamatyti, pažinti. Myliu atostogas ir laiką su šeima. Branginu tą laisvę mintims, kurią suteikia ištrūkimas iš kasdienės rutinos. Tačiau kiekvieną kartą išvykusi tik įsitikinu, kad esu namų žmogus.

Gera grįžti namo. Gera grįžti pilnais lagaminais įspūdžių, saulės ir įkvėpimo.

O tuomet, suskaičiavus iki šimto ar dviejų, gera svajoti ir planuoti naujas keliones!