ALPIŲ KELIAIS | DOLOMITINĖS ALPĖS IR GARDOS EŽERAS ITALIJOJE

Prieš publikuodama šį tekstą aš galvojau apie du dalykus. Pirmasis, man neramu, kad tekstas per ilgas, todėl klausiu savęs, kiek daug žmonių jį perskaitys? Antrasis, tai išties buvo svajonių kelionė, ir jos prisiminimais bei pasakojimais galėčiau gyventi dar labai ilgai. Todėl taip, šis tekstas galėtų būti ir dar ilgesnis, šypt.

Yra ir trečia mintis, vis kirbanti galvoje. Labai tikiuosi, kad kažkam, kas perskaitys, tai bus įkvėpimas leistis į kelionę. Alpių keliais!

KAIP SUSIPLANUOTI KELIONĘ SAVARANKIŠKAI?

Nuo ko pradėti? Ar tai labai sudėtinga? Ar ne paprasčiau kreiptis į kelionių agentūrą su savo norais ir tikėtis, kad ji pasirūpins, jog lūkesčiai būtų išpildyti su kaupu?

Iš daugelio žinučių susidariau įspūdį, jog keliones planuoti savarankiškai vis dar yra nedrąsu. Nesu kelionių ekspertė, toli gražu, bet man atrodo, kad nėra geresnio būdo keliauti nei pagal savo planą, norus, vizijas, lūkesčius. Žinoma, turbūt daug kas priklauso nuo pasirinktos šalies – į Egiptą bei Turkiją ir mes vykome pagal agentūrų pasiūlymus – tačiau jei kalba pasisuka apie Europą ar JAV, jau esame patyrę, kad tai tikrai įmanoma. Dar daugiau, jei viską darai nuosekliai, punktas po punkto, kelionės planavimas tampa daugiau malonumu nei rūpesčiu ar juolab vargu.

Kokie tie punktai? Aš kiekvieną kelionės planą pradedu ir dėlioju štai taip:
1. KELIONĖS KRYPTIS. Kur mes norime keliauti, ką pamatyti?
2. KELIONĖS TRANSPORTAS. Kaip pasieksime norimą šalį? Ar skrisime lėktuvu? Ar vyksime savo automobiliu? Skrydžių paprastai ieškau ir jų kainas tikrinu oficialiose Ryanair ir Wizzair svetainėse; tuo tarpu keliaujant automobiliu bilietų ieškoti nereikia, bet būtina pasidomėti susisiekimo sąlygomis, kelių būkle, mokamais keliais bei jų kainomis, kuro kainomis skirtingose šalyse, kurias kirsite kelionės metu, ir kelionės trukme (kartais nedaug kilometrų dar nereiškia trumpo kelionės laiko, jei tie kilometrai vingiuoja serpentinais). Dar vienas niuansas: jei pasirenkate keliauti lėktuvu, kelionės bilietų pradėti dairyti reiktų anksčiau, o ne vėliau; net pigios avialinijos paprastai nesiūlo pigių paskutinės minutės skrydžių.
3. PRELIMINARUS KELIONĖS PLANAS. Ką konkrečiai norime pamatyti šalyje, į kurią pasirinkome vykti? Ar yra miesteliai, kuriuos trokštame aplankyti; kalnai, į kuriuos norime įkopti; paplūdimiai, kuriuose svajojame išsitiesti ant gulto; parkai; muziejai; restoranai; bet kas? Kartais tuos troškimus pavyksta žinoti iš karto, jei apie kelionės kryptį buvo svajota jau ilgai, kitais kartais, leidžiantis visai nauja kryptimi, verta skirti laiko skaitymui, pasidomėjimui – dažniausiai vos keletas raktažodžių internete leidžia apie šalį sužinoti viską, ką norisi; o taip pat ir išsirinkti tas šalies vietas, kurias labiausiai norisi išvysti savomis akimis, ar tas patirtis, kurias labiausiai norisi išbandyti. Kai turėsite sąrašą norimų aplankyti vietų ir tuos taškelius susižymėsite žemėlapyje (tik štai kas svarbu – atsižvelkite į savo planuojamos kelionės trukmę ir sąrašą susidarykite atsakingai; per dažnai akys būna didelės, o dienų ne tiek ir daug!), bus pats laikas pereiti prie kito punkto.
4. APSIGYVENIMO/NAKVYNĖS VIETOS. Taip, tai gali būti apsigyvenimas, jei nuspręsite atostogas leisti sėsliau; bet gali būti ir pavienės nakvynės, jei nuspręsite judėti per keletą miestų, parkų, regionų, pan. Jei keliausite automobiliu ir kelionė bus ilgesnė, galbūt reikės ir tarpinių nakvynių – vietų, esančių kažkur jūsų kelyje, kur galėsite tiesiog pailsėti, prieš pasiekdami savo galutinį kelionės tikslą. Mes paprastai naudojamės pačiomis populiariausiomis platformomis: Booking arba Airbnb. Abiejų platformų veikimas labai paprastas, aiškus, filtrai leidžia atsirinkti labiausiai poreikius atitinkančias vietas, o buvusių klientų vertinimai – susidaryti bendrą įspūdį, ar nuotraukos ir aprašymas atitinka realybę. Viskas priklauso nuo individualių poreikių, bet mes visada norime, kad: apgyvendinimo vieta turėtų automobilių stovėjimo aikštelę (jei keliaujame su automobiliu), privatų dušą/vonią, kondicionierių (jei keliaujame vasarą), internetą; taip pat – kad buvusių poilsiautojų vertinimų vidurkis būtų ne mažesnis nei 9 (išskirtiniais atvejais – ne mažesnis nei 8,5 balo). Nepamirškite atkreipti dėmesio į įsiregistravimo (check-in) ir išsiregistravimo (check-out) laiką ir, jei keliaujate su vaikais, sąlygomis apsistoti su jais.
5. UŽSAKYMAI IR/AR REZERVACIJOS. Lėktuvo (ar traukinio, ar pan.) bilietai, nakvynių rezervacijos yra svarbiausios. Tiesa, labiau patyrę keliautojai (ar drąsesni keliautojai, ar tiesiog kitokį kelionių tipą mėgstantys keliautojai) nakvynių iš anksto net neužsakinėja – daro tą vieną ar porą dienų prieš jau kelionės eigoje. Galima ir taip! Mes patys taip keliavome po JAV ir kadangi tai buvo žiemos sezonas, t.y. ne turizmo pikas, nakvynės vietas susirasti buvo visai nesudėtinga net paskutinę minutę. Vis tik man patinka planuoti labai smulkmeniškai, taigi – ir tai, kur ir kada miegosim, aš mėgstu bei renkuosi žinoti iš anksto.
6. ID KORTELĖ AR PASAS? Priklausomai nuo pasirinktos kelionės krypties, jums gali reikėti vieno arba kito. Pasitikrinkite iš anksto, nes iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kartais jų galiojimo laikas pasibaigia ne pačiu tinkamiausiu metu.
7. KELIONĖS DRAUDIMAS. Dar vienas dokumentas, kuris mūsų kelionės krepšyje visada būtinas. Kelionės draudimo paslaugą siūlo daug kas, įvairiomis sąlygomis. Belieka pasiskaityti, išsirinkti ir užsisakyti.
8. SKIEPAI. Jei jūsų kelionės kryptis tokia, kuria leidžiantis reikėtų jais pasirūpinti.
9. TECHNINĖ AUTOMOBILIO APŽIŪRA (jei keliaujate automobiliu). Saugumas – svarbiausia.
10. PLANAVIMAS, PLANAVIMAS, PLANAVIMAS. Tai turbūt pats mėgstamiausias mano punktas – kad jūs matytumėt, kokius segtuvus aš būnu pasiruošusi prieš kiekvieną kelionę! Gali atrodyti juokingai, bet tai didelis mano džiaugsmas. Todėl tada, kai bilietai jau kišenėj, maršrutas jau aiškus, bet iki pačios kelionės paprastai dar mėnesis, keli ar net geras pusmetis, tą laiką aš skiriu nuosekliam, detaliam planavimui. Šįkart, laukdama mūsų kelionės į Dolomitines Alpes, daugiausia laiko skyriau žygių kalnuose daliai: kokie jie, kurie labiausiai rekomenduojami, koks jų sudėtingumas, koks ilgis, trukmė, statumas, ką apie juos rašo užsienio tinklaraštininkai (taip, užsienyje hiking‘ui yra dedikuojami atskiri tinklaraščiai!), kokie yra svarbūs patarimai ar niuansai. Prieš išvykstant mano segtuve buvo ne tik žygių pavadinimai, bet viskas, ką apie juos būtų galima žinoti, įskaitant ir, pavyzdžiui, suplanuotą kiekvienos dienos išvykimo iš apartamentų laiką, kad žygio pradžios taške būtume suplanuotu laiku ir pabaigti mums jį pavyktų dar dienos šviesoje, paliekant laiko pailsėjimams, pasižvalgymams, užkandžiams. Lygiai taip pat dar prieš kelionę žinojau kiekvienos stovėjimo aikštelės kainą, limonado kainą viršukalnėje esančiame rifugio ir daugelį kitų smulkmenų, kurių kiti gal net nenorėtų žinoti, bet man… man tiesiog patinka.
11. KELIONĖS DAIKTŲ SĄRAŠAS. Žinoma, galima tiesiog imti ir dėti daiktus tiesiai į lagaminą, bet man patinka iš pradžių susidaryti sąrašą popieriuje, o jau tada pagal tą sąrašą daiktus bandyti sutalpinti į lagaminą (ar į automobilio bagažinę). Daiktų sąrašas kiekvieną kartą gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo kelionės tipo ar metų laiko, bet iš esmės jų struktūra išlieka panaši: dokumentai, drabužiai, batai, aksesuarai, vaistai, higienos priemonės, technikos priemonės, laisvalaikio „draugai“ (gal ėjimo lazdos, o gal knygos), užkandžiai.

Ir tada belieka paskutinis punktas: sulaukti kelionės dienos ir iškeliauti!

KODĖL DOLOMITINĖS ALPĖS?

Kalnus pirmąkart atradom prieš septynerius metus, kai be jokio konkretaus plano nukeliavom į JAV. Žinojom, kad Amerikoje yra Čikaga, Niujorkas ir Holivudas, Kalifornijos pakrantė ir Floridos paplūdimiai, bet visai netikėtai paaiškėjo, kad dar tarp jų visų yra ir nacionaliniai parkai. Ta kelionė pakeitė mūsų suvokimą apie keliones apskritai; dalis garsių didmiesčių taip ir liko neaplankyti, nes tuos laukinės gamtos parkus mes įsimylėjom iš pirmo žvilgsnio. Kaip ir kalnus.
⠀
Kad ir kur po to laiko bekeliavome, aš kiekvienąkart žemėlapyje ieškodavau kalnų, o Dolomitinės Alpės jau keletą metų buvo svajonių sąraše. Tik vis kažkaip nepavykdavo… Kol praėjusių metų lapkritį ėmiau ir parašiau laišką į trobelę kalnuose. Tik vienas žingsnis – jam, pirmam, reikia daugiausiai drąsos, bet nuo jo ir prasideda visos istorijos!
⠀
Dešimt mėnesių prabėgo greičiau nei būčiau patikėjusi; ir vieną rugsėjo vidurio rytą mes pabudom toje kalnų trobelėje (iš tiesų tai apartamentuose, bet juk trobelė skamba daug romantiškiau, o apartamentų interjeras – tikrai lyg jaukios trobelės!), išsvajotų Dolomitinių Alpių glėbyje, mažučiame kalnų miestelyje Colfosco.
⠀
Jausmas? Pasakiškas. Tas, kai reikia įsignybti, kad patikėtum. Dabar jau žinau, kad unikalios, įspūdingos ir didingos Dolomitinės Alpės buvo geriausias mūsų pasirinkimas, tai išties buvo mūsų svajonių kelionė.

KELIONĖS TRUKMĖ

Mūsų kelionės trukmė buvo 13 dienų.

Iš namų išvykome 2019 m. rugsėjo 11 d.
Dolomitines Alpes pasiekėme rugsėjo 12 d. vakare, po vienos tarpinės nakvynės Zalcburge ir gero pusdienio, praleisto važiuojant Austrijos Didžiuoju Alpių keliu.
Kalnų miestelyje Colfosco praleidome savaitę, iki rugsėjo 19 d.
Dar tris naktis, iki rugsėjo 22 d., praleidome prie Gardos ežero.
Rugsėjo 23 d. vakare, po vienos tarpinės nakvynės Dresdene, mes buvome namie.

KELIONĖ AUTOMOBILIU AR KELIONĖ LĖKTUVU?

Mums buvo iškilęs šis klausimas ir pirmasis variantas vis tik nebuvo kelionė automobiliu. Jis tikrai nėra būtinas – iš Lietuvos galima įsigyti pakankamai nebrangius lėktuvo bilietus į Milaną, o jau ten, išsinuomojus automobilį, pasiekti bet kur ir bet ką.

Bet:
1. labai norėjome prisiminti tą džiaugsmą keliauti automobiliu (mums toks keliavimo būdas labai patinka!).
2. labai norėjome pravažiuoti Austrijos Didžiuoju Alpių keliu.
3. žinodami, kad keliausime žygiuoti kalnais, ir matydami, kiek vietos užima žygio batai ir drabužiai, visai netroškome sukti galvos dėl to, kaip patogiai viską sutalpinti į lagaminus.

Todėl ėmėme ir suskaičiavome, kiek kainuotų vykti su savo automobiliu, įvertinant atstumą, kurą (ir kuro kainas skirtingose šalyse), kelių mokesčius. Pasirodė, kad kaina yra labai artima tai, kurią sumokėtume už lėktuvo bilietus ir automobilio nuomą. Tai buvo paskutinis argumentas – daugiau nė nesvarstėme!

Klaususiems, su kokiu automobiliu keliavome, – Volkswagen Passat CC (2009 m., dyzelinas). Visos kelionės vidutinės kuro sąnaudos buvo 6 l/100 km (įskaitant tai, kad nemažą kelią važiavome ir kalnais, serpentinais).

KUR APSISTOTI?

Variantų begalė, bet mes rinkomės:
– Kalnuose: Garni Sirio, Cosfosco.
– Prie Gardos ežero: My Lago Hotel, Riva del Garda.

GARNI SIRIO. Tobuli, mieli, jaukūs 30 kv. m. apartamentai nuostabiame, labai mažame kalnų miestelyje. Virtuvėlė, valgomojo stalas, dvigulė lova, nedidelė sofa, talpios spintos, labai erdvus vonios kambarys (ir dušas, ir vonia!), terasa su vaizdu į kalnus. Dar televizorius, kurio taip ir nebuvome įjungę, nes pro langą kur kas gražesnės programos! Tuose kvadratiniuose metruose buvo tikrai viskas, ko galėjome norėti ir tikėtis. Šviesūs, jaukūs, su daug medžio detalių – aš vis tiek šią vietą noriu vadinti trobele, o ne apartamentais, šypt. Patys geriausi atsiliepimai, pačios nuoširdžiausios rekomendacijos!

Ir ne vien dėl apartamentų, tiesą sakant. Pats kalnų kaimelis – Colfosco – yra vienas žaviausių, kokius mums teko matyti per visą savaitę kalnuose (o beveik kiekvieną dieną aplankydavome vis kitą miestelį). Iš pradžių aš šiek tiek nerimavau dėl miestelio mažumo (jis tikrai labai mažas), bet galiausiai pasirodė, kad tame yra labai daug žavesio. Be to, Colfosco yra pakankamai aukštai (1645 m virš jūros lygio) ir visas sutelpa tarp įspūdingų plikų Dolomitinių Alpių viršukalnių, tad išėjęs į kiemą gali aikčioti žvelgdamas į plačius prieš akis atsiveriančius horizontus: kažkur toli žemiau plytinčius miestelius ir čia pat stūksančius kalnus. Todėl visai nesvarbu, kad maisto prekių parduotuvių Coslfosco yra mažiau nei sportinių prekių parduotuvių (jų ten visur neįtikėtinai daug!), degalinė yra tik gretimame miestelyje, o restoranus suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų. Patikėkit, tai visiškai nesvarbu!

MY LAGO HOTEL. Ką čia ir bekalbėti, kai iš erdvių ir jaukių apartamentų kalnų širdyje atvyksti į viešbutį… na, neįsivaizduoju, koks geras jis turėtų būti, kad pavyktų išvengti didelio atodūsio kažkur giliai širdyje. O šis viešbutis dar ir, reikia pripažinti, nebuvo pats geriausias pasirinkimas. Vienas tų atvejų, kai pamaniau, kad 8,7 balo vertinimas Booking.com sistemoje bus pakankamas, bet pasirodė, kad nuotraukų kuriamas įspūdis ir realybė šiek tiek prasilenkia. Kita vertus, gal ir nieko tokio, nes viešbutis įsikūręs labai patogioje vietoje, prie pat Gardos ežero pakrantės (didelis privalumas), ta pakrante pėsčiųjų taku per 15 minučių galima pasiekti ir senamiestį, kur, tarp kitko, pavyko paragauti skaniausios picos gyvenime!

O jei jau apie picą… gal pats laikas pakalbėti apie maistą?

APIE MAISTĄ

Juokavau, kad toms porai savaičių, kai keliavome, iš maisto tinklaraštininkės virtau kelionių tinklaraštininke. Nes, patikėkite, maisto tinklaraštininkė tuo metu iš manęs būtų buvus visiškai prasta…

Žinau, kad keliauti Italijoje ir leisti sau pamiršti apie maistą – didelė nuodėmė. Juk Italija tikrai turi tiek daug pasiūlyti (ir štai, likimo ironija, kol kas aš iš tiesų nežinau, kiek daug). Bet taip jau nutiko, kad mūsų kelionės tikslas buvo kalnai, apie juos sukosi visos mintys, jais mes gyvenome visą kelionės laiką. Maistas? Pabūsiu atvira, bet… nesureikšminom.

Dalį paprasto maisto mes vežėmės tiesiog iš namų, pakeliui apsipirkom didesniame prekybos centre ir užpildėme apartamentų šaldytuvą. Kalnuose kasdien gaminom patys (bulvių košę su dešrelėm, vištieną, makaronus, obuolinius blynus, pan.), ne apartamentuose ten valgėm lygiai du kartus – obuolių štrudelį. Vieną kartą su kava, antrą – su karštu vynu. Prie Gardos ežero pusryčiai mums buvo įskaičiuoti į viešbučio kainą ir jie, tiesą sakant, buvo maloniai gausūs: valgiau skrudintą duoną su kumpiu, sūriais, pomidorus su mocarela ir pesto, kruasanus ir pyragus. Pietus paprastai praužkandžiaudavom (riešutai, šokoladas, vynuogės, bananai, sūris, viskas, ką patogu turėti kuprinėje), o vakarienei tuos pora vakarų prie ežero eidavom valgyti tobulų visai netyčia atrastų picų.

Štai ir viskas! Ar man turėtų būti dėl to nejauku? Tiesą sakant, jaučiuosi nuostabiai ir nesigailiu nė vieno taip ir neparagauto patiekalo – ši kelionė buvo kalnams, galbūt kita kada nors bus maistui. Buvo nuostabiai gera tas porą savaičių pabūti kelionių (ne maisto) tinklaraštininke!

APIE ŽYGIUS KALNUOSE

Štai – neabejotinai maloniausia šios kelionės dalis. Žygiai kalnuose! Dar dabar virpa kažkur paširdžiuose.

Stebėdami mano pasakojimą ir įspūdžius instagrame, klausėte manęs, kaip mes atradome visus tuos žygius, visus maršrutus? Kaip juos rinkomės, kaip žinojome, kad nebus pernelyg sudėtingi? Taip pat klausėte, kokio fizinio pasiruošimo reikia tokiems žygiams įveikti.

Kaip rasti žygius ir maršrutus?

Viskas paprasčiau nei paprasta ir sutelpa į vieną vienintelį žodį: Google. Raktažodis „hiking“ (žygiai, keliavimas pėsčiomis) atveria tiek daug šaltinių domėjimuisi, skaitymui, pasirinkimams, kad galiausiai turbūt suprasite, jog vienos tokios kelionės viskam, ką norite pamatyti (ir visiems maršrutams, kuriuos norite nueiti) paprasčiausiai nepakaks. Žinau, nes ir man pačiai taip nutiko.

Internete praleidau valandų valandas: skaitydama istorijas, patirtis, atsiliepimus, reitingus, vertinimus. Dolomitinėse Alpėse driekiasi tūkstančiai kilometrų žygių takų, todėl išsirinkti, sakykime, tuos 100 km, kuriuos norite nužygiuoti patys, gali būti iššūkis. Mes maždaug tiek kilometrų ir nuėjome (na, gerai, pora dešimčių daugiau, bet kas gi skaičiuoja, ar ne, šypt?), ir aš labai tikiuosi, kad tai tėra pradžia – tikiuosi, kad vieną dieną ten sugrįšime ir nueisime antra tiek. Nes eiti ten tikrai yra kur, o kad ir kur beeitum – vaizdai lyg atvirukai!

Nors internete rastumėte begalę straipsnių, pavadinimais panašiais į „10 Best Day Hikes in the Dolomites” (ir jie yra išties puikus būdas pirminiam įspūdžiui susidaryti), labiausiai planuojant šią kelionę man patiko kliautis užsienio tinklaraštininkų įspūdžiais bei apžvalgomis. Tokių yra visai nemažai, kaip kad, pavyzdžiui: „Anywhere We Roam“, „Earth Trekkers“, „Moon & Honey Travel“, „The Sandy Feet“, „Swiss Family Fun“, „Andrew‘s Walks“, „Away On The Road“ ir daug kitų.

Kaip ir gaminti pagal žmonių užrašytus receptus, taip ir keliauti žmonių pramintais takais, yra kažkaip smagiau ir saugiau. Jei pavyko tą tortą iškepti jai, pavyks ir man. Jei pavyko į tą kalną užlipti jiems, pavyks ir mums. Ir įkvėpimas, ir pasitikėjimas savimi – tai yra labai dideli dalykai.

Kaip žinoti, kad pasirinkti žygiai nebus per sudėtingi?

Pradėję skaityti apie žygius, netruksite pamatyti, kad dažniausiai prie jų bus paminėtas ir sudėtingumo lygis: lengvas, vidutinis, sudėtingas, iššūkis, o gal reikalaujantis specialaus pasirengimo ar įrangos. Mes rinkomės tarp vidutinių, sunkių ir iššūkių, vieną dieną nuėję lengvesnį maršrutą, kitą dieną galėjome energingai imtis sudėtingo. Ir, taip, tikrai buvo iššūkių – momentų, kai jautėmės pavargę, ar momentų, kai aš bijojau akmenims byrant iš po batų kažkur į bedugnę – bet iš esmės tai buvo žygiai, kuriems įveikti nereikėjo specialaus fizinio pasirengimo ar juolab įrangos (jei norėsite, tikrai rasite ir tokių).

Šiek tiek daugiau informacijos apie kiekvieną iš mūsų pasirinktų žygių – kelionės aprašyme diena po dienos (žr. žemiau).

Koks fizinis pasirengimas reikalingas žygiams kalnuose?

Aš pati, reikia pripažinti, po gimdymo taip ir negrįžau į reguliaraus sporto režimą, todėl apie savo fizinę formą man norėtųsi tik gėdingai patylėti. Kita vertus, ėjau, lipau, kopiau ir pasiekiau visus išsikeltus tikslus, kaip ir mano vyras, nuolat reguliariai sportuojantis. Gal man padėjo tai, kad iš tiesų mėgstu vaikščioti ir galiu vaikščioti daug – mano kojos tam iš prigimties dėkingos ir jau seniai pastebėjau, kad pakankamai lengvai gali pakelti gana didelius krūvius.

Manau, prieš planuojant tokio tipo kelionę ir žygius kalnuose, tikrai pravartu save patikrinti ir paprastesnėmis sąlygomis – Lietuvoje taip pat rengiami žygiai (mes stengiamės visada dalyvauti „TrenkTuro“ organizuojamuose). Nors ir ne kalnai, bet tikrai padės atsakyti į klausimą, kaip jaučiatės nuėję keliasdešimt kilometrų? O dabar įsivaizduokite, kad kelias driektųsi kalnais…

Žinot, visada sakau, kad keliavimas kalnais privalo būti atsakingas, o savo jėgas būtina įvertinti objektyviai – čia nėra apsaugos tvorelių ar autobusiukų, kurie jėgoms išsekus parvežtų į starto vietą. Saugumas – svarbiausia. Bet lygiai taip pat svarbu kartais iškelti sau iššūkį ir pasitikrinti savo galimybių ribas; mat labai dažnai būna, kad tos, kurias esame susikūrę galvoje, yra kur kas menkesnės už tas, kurias iš tiesų galime įveikti. Dolomitinėse Alpėse turėjau progų tuo įsitikinti dar ir dar kartą, ir tas jausmas peržengti savo ribas – nuostabus!

KELIONĖS KAINA

Viską suskaičiavom! Kelionės kaina (be lauktuvių ir ėjimo lazdų, kurias taip pat nusipirkome kelionės pradžioje, pajautę, koks stebuklingas jos išties yra dalykas tiek lipant aukštyn, tiek leidžiantis žemyn, tiek net einant lygumomis) – 1873 eur / 2 asmenims, 13 dienų.

Bendrą kainą sudaro:
– Nakvynės: 845 eur
– Kuras: 342 eur
– Kelių mokesčiai (įskaitant Austrijos Didįjį Alpių kelią): 97 eur
– Parkai, keltuvai, automobilio stovėjimo aikštelės: 167 eur
– Maistas: 422 eur

DIENA PO DIENOS | MŪSŲ SVAJONIŲ ATOSTOGOS

DIDYSIS ALPIŲ KELIAS. Kelionių automobiliu žavesys slepiasi tame, kad įsitaisęs kėdėje taške A, paprastai iš tos kėdės tu išlipi kur kas anksčiau nei pasiekęs tašką B. Apsižvalgyti, pramankštinti kojas, išgerti kavos, nubėgti į tualetą ar tiesiog pasirąžyti. O kartais sustoji tarpiniame taške vien dėl to, kad tai taškas, kuriame būtina sustoti – Didysis Alpių kelias (Grossglockner High Alpine Road) Austrijoje nebuvo mums pakeliui, bet pasukti keliasdešimt kilometrų į šalį dėl tų vaizdų ir įspūdžių buvo visiškai niekniekis.

Man rodos, tą dieną kalbėjom tik jaustukais, šauktukais ir plačiomis, vaizdus aprėpti bandančiomis akim. Oro temperatūra keitėsi nuo 24 laipsnių iki vos kuklių 3, žaliuojančius slėnius keitė baltos kalnų viršūnės ir sniegas basutėse. Nuostaba, susižavėjimas, meilė – o ką jūs jaučiat kalnams?
⠀
Kur gi kitur gali patirti, ką reiškia iš tiesų paskęsti debesy? Ir kaip gi kitaip gali pasijausti šitoks mažas, tokio didelio pasaulio dalis?
⠀
Didysis Alpių kelias, 48 serpentinais vingiuojantys kilometrai Austrijoje, kylantys į 2571 m aukštį virš jūros lygio. Nuotraukos tokiais atvejais turbūt kur kas iškalbingesnės už žodžius.

Važiavimo Didžiuoju Alpių keliu kaina: 36,5 eur (lengvajam automobiliui)

CHIESA DI SANTA MADDALENA. Kai kirtome Italijos sieną, vis žvalgiausi į saulę – kaip arti horizonto ji jau priartėjo ir ar mes spėsime dar šiek tiek išsukti iš tiesiausio kelio link apartamentų kalnuose tam, kad aplankytume bažnyčią, į kurią šitiek kartų žiūrėjau atvirukuose. Spėjom – aplankėm! Ir pataikėm, matyt, tuo pačiu gražiausiu metu, kai saulė jau pamažu leidžiasi ir viską užlieja šilta auksinė spalva. Nuspalvino ji ir kalnų viršūnes, stūksančias už bažnyčios, ir pievas, kuriomis link tos bažnyčios ėjome.

Jei būtų pavykę atvykti anksčiau, žinojom, kad aplink yra ir pasivaikščiojimo takų, tačiau – kitą kartą. Saulė leidosi per greitai, o mes, užsukę į palyginti apleistą bažnyčios kiemelį (tai labai nustebino, bet nesumenkino aplink plytinčios gamtos kuriamo įspūdžio), o galiausiai radę drąsos ir įsmulkti vidun, skubėjome tolyn – į savo kalnų kaimelį Colfosco.

TRE CIME DI LAVAREDO. Tai yra pavadinimas žygio, kurį daugelis apibūdina tik aukščiausiais epitetais: gražiausias, įspūdingiausias, nuostabiausias. Nesudėtingas, einantis ratu aplink tris įspūdingas kalvas, kylantis 400 metrų aukštyn ir tiek pat nusileidžiantis. Rašo, kad 10 km ilgio, bet mes nebūtume mes – pasukom dar šen bei ten ir susidarė visi 15 km.

Daugelis žygių (bent tų, kuriuos ėjome mes) yra sudėlioti taip, kad kelio pusiaukelėje, o tuo pačiu paprastai ir pačiame aukščiausiame, įspūdingiausiame žygio taške, pasiekiamas rifugio – namelis kalnuose, kuriame gali atsigaivinti, pavalgyti, pailsėti, pasipildyti vandens gertuves. Pasiekę Rifugio Locatelli mes užsisakėme ir godžiai išgėrėme pusę litro citrinų limonado (5 eur), o įsitaisę ant žemės mėgavomės priešpiečiais su gyvu paveikslu prieš akis. Vienoje pusėje – trys išsirikiavę į dangų kylančios kalvos, kitoje pusėje – kiek žemiau išsibarstę nedideli ežerai.

Tai tikrai nesudėtingas žygis; turbūt vienintelis, kuriame matėme keliaujančius su mažais vaikais. Apie jo lengvumą liudija ir dar vienas momentas. Kai turistų centre dirbančio vaikinuko paprašiau žygio žemėlapio, jis tik nusišypsojo: „tiesiog eikite paskui kitus, čia neįmanoma pasiklysti“. Ir tikrai, netrukome suprasti, kad šis maršrutas yra toks populiarus, jog nuolat esi tarp žmonių.

Užbėgant už akių: kituose mūsų pasirinktuose žygiuose mano dar namuose išsisaugotos maršrutų nuorodos net labai pravertė, nes kitų žmonių, kuriais galėtume tiesiog sekti, nebuvo. Arba buvo, bet išsibarstę kažkur per toli. Kas geriau – eiti tarp žmonių ar be žmonių – kiekvienas renkasi pats. Iš ankstesnių patirčių mes jau žinojom, kad girdėti tik savo žingsnius kalnuose mums patinka labiausiai.

Sudėtingumas: lengvas
Atstumas: 10 km (ratu)
Kilimas / nusileidimas: 400 m
Trukmė: 3-4 val.
Įvažiavimo į parką kaina: 30 eur (automobilių aikštelė, esanti visai šalia žygio pradžios, talpina palyginti nedaug automobilių, ypač vertinant tai, koks populiarus yra šis žygis. Jei atvyksite kiek vėliau, ne iš pačio ryto, tikėtina, kad automobilį teks pasistatyti pakeliui esančioje stovėjimo aikštelėje, o nuo jos iki žygio pradžios nugabens autobusas; susumavus parkingo ir autobuso bilietų kainas dviems žmonėms, gausis lygiai tie patys 30 eur).

LAGO DI BRAIES. Žavus kalnų ežeras, kurio vandens paviršiuje lyg nublizgintame veidrodyje atsispindi aplink stūksantys kalnai, sulaukia begalės įspūdžius kolekcionuojančių turistų; kelionių tinklaraštininkai jį aprašo kaip KAŽKĄ TOKIO, o instagrame šio ežero nuotraukos renka turbūt didžiausią „like“ skaičių. Mes atvykom vos saulei patekėjus ir, ne, nebuvom pirmieji. Ikoniško ežero pramogos yra dvi: pasiplaukiojimas valtele arba poros valandų žygis aplink ežerą. Pasirinkom pastarąjį, lėtai dėliojom žingsnius, tuo tarpu pakilusi saulė užliejo vandens paviršių ir žvarbus rytas įšilo. Atkišę veidus saulei (tuos pačius, kur pačio pirmo žygio metu visai netyčia gerokai nusvilom), trumpai valandėlei prisėdom nedideliame paplūdimyje kitame ežero krante. Gražu, pasakiškai gražu, kas gi galėtų paprieštarauti?
⠀
Tik, žinot, tas keistas jausmas, kai visai nenoromis tampi truputį išlepęs jau po pirmų kelionės dienų. Atrodo, lyg kažko trūktų: užkopti truputį aukščiau, nuvargti truputį labiau, gal net pajausti švelnų adreanalino virpulį kažkur paširdžiuose, suvokus, kokio begalinio skardžio pakraščiu dėlioji žingsnius… O čia – čia visai kitaip, čia lengva ir ramu. Ežeras ir tie atspindžiai jame nuostabūs, bet – o kas dar?

Nuvyti tuos klausimus šalin man pavyko gana greitai, nes jei vis tik tektų atsakyti į kitą klausimą – ar verta čia atvažiuoti? – atsakymas būtų tikrai „taip“.

Važiuokite, nes ežeras yra labai gražus. Nuotraukose gal net gražesnis nei realybėje (retai taip būna!), bet ir gyvai labai įspūdingas. Būtinai važiuokite, jei keliaujate su vaikais, nes jiems čia patiks ir paplūdimys, ir parkelis, ir pasiplaukiojimas valtele įspūdingo mėlynumo vandenyje (kuris tikrai yra per šaltas maudynėms, net negalvokite!) ar pasivaikščiojimas visai nesudėtingu pakankamai plačiu taku aplink ežerą. Važiuokite, jei neturite galimybės didelių atstumų eiti pėstute, nes automobilių aikštelė yra vos keliolika žingsnių nuo šio ežero – kažin, ar yra kitas kalnų ežeras, prie kurio nuvykti būtų taip paprasta?

Važiuokite ir tada, jei viskas yra lygiai priešingai – jei esate neramūs keliautojai, tik ir ieškantys nuotykių, adrenalino ar dar vienos viršukalnės. Važiuokite, nes kartais tiesiog būtina sulėtinti savo tempą – tų lėtesnių akimirkų fone ir visa kita atrodys visai… kitaip. Kaip bėgdamas per gyvenimą imi vertinti lėtumą, taip ir bent vienai dienai sulėtinęs tempą gali įvertinti, kokia dovana yra galėti bėgti greitai.

Sudėtingumas: lengvas
Atstumas: 3-4 km (ratu aplink ežerą)
Trukmė: 1,5-2 val.
Automobilų stovėjimo aikštelė: 6 eur/diena

SASSOLUNGO – LANGKOFEL. Šį kalnų žygį radau viename iš užsienio kelionių tinklaraščių . Sužavėjo pasakojimas, nuotraukos, o dar ir tas magiškas žodis „challenging“. Leidomės į kelią labai anksti, žadintuvas skambėjo dar neprašvitus. Dangus buvo aptrauktas tiršta debesų paklode ir aš jau buvau benuogąstaujanti, kaip mes čia eisim, jei šitokie debesys, ar matysim mes ten kalnuose ką nors toliau nei savo kojas, bet… nieko tokio, nes mūsų žygis buvo virš jų, virš debesų. Važiavome link žygio pradžios automobiliu, kilome serpentinais vis aukštyn ir aukštyn, įvažiavome į debesis, galiausiai – virš jų pakilome. Lyg skrendant lėktuvu! Magiškas jausmas būti virš debesų!
⠀
Žygis driekiasi ratu aplink Sassolungo (Langkofel) kalnų masyvą, tęsiasi apie 18 km, nuo pradžios taško kyla ir leidžiasi kone kilometrą. Aukščiausias taškas – 2253 m virš jūros lygio.

Žygio pradžia visai nesudėtinga: eiti pakankamai lygiu keliu ir žvalgytis į kairėje žemiau plytinčius slėnius, yra tikras poilsis ir akims, ir sielai. Neabejotinai sudėtingiausia žygio dalis yra status kopimas 300 metrų aukštyn link Rifugio Vicenza – čia jau pasitarnavo ir ėjimo lazdos, kurias buvom nusipirkę tik vakar dieną (netrukom įsitikinti, kad buvo labai verta).

Vaizdai šiame žygyje keitėsi nuolat – iš pradžių mūsų kelio apačioje plytėjo žaliuojantys laukai, tuomet leidomės į kalnų papėdėje stūksančius miškus, o dar vėliau prasidėjo uolėti siauri keliai – tik žiūrėk, kur koją statyt! Po kavos ir obuolių štrudelio aukščiausiame žygio taške (nusipelnėm!), vėl leidomės ir vėl kilome – uolomis, akmenimis, pralenkėme net sniegą! Likus vos keletui kilometrų, pasinaudojome proga nusiauti batus ir trumpam išsitiesti ant pievos su stulbinamais horizontais prieš akis.
⠀
Ir po 8 valandų grįžom. Laimingi, dėkingi, nuvargę, nusvilę nosis. Kaip ir kasdien, įsimylėję kalnus dar labiau.

Sudėtingumas: vidutinis/sudėtingas
Atstumas: 18 km (ratu)
Kilimas / nusileidimas: 1000 m
Trukmė: 6-8 val.
Obuolių štrudelis ir kava viršukalnėje: 19 eur (2 porcijos)
Automobilių stovėjimo aikštelė: 9,5 eur/diena

LAGO DI SORAPIS. Ketvirtą dieną kalnuose mes ėjom prie dar vieno ežero. Ėjom, nes privažiuoti prie šio net ir neįmanoma. Prasidėjo kelias ramiu takeliu lyg pro Molėtų miškus, o tada staiga teko fotoaparatą susipakuoti į kuprinę, kaip ir pamiršti nerūpestingą pasišvilpavimą. Lipti, kopti, ant stačių kalno šlaitų įsitverti čia pritvirtintų grandinių. Kai po dviejų intensyvių valandų pasiekėm melsvo pieno spalvos ežerą, jautėmės verti ir poilsio ant uolos, ir kuprinėje turėto šokoladuko.
⠀
Dalykas, kuris mums labiausiai nepatinka tokiuose žygiuose, tai grįžti atgal tuo pačiu keliu. Todėl apėję ežerą ratu (uolėtu, akmenuotu, nelygiu ir nelabai patogiu keliu – visai priešingu nei Lago di Braies), sukom iš kelio į kitą maršrutą, kurį taip pat buvau nuskaičiusi viename iš užsienio tinklaraščių . O, kad aš galėčiau kažkaip perteikt tą patirtį… Stačiu kalno šlaitu, siauru akmenuotu takeliu – tokiu, kur kartais prisimeni, į ką panašus špagatas, arba tai, kad ir rankomis galima eiti (kopti!) – mes per valandą pakilom į viršūnę (400 m aukštyn). Man atrodė, kad kažkuriuo metu verkiau, bet iš tikro tiesiog nuo akių valiau upeliais žliaugiantį prakaitą.

Viršūnėje sutikome ir kitus keliautojus, atrodė, ne ką mažiau paplušėjusius dėl šių vaizdų. Kai išsitraukiau fotoaparatą, nusijuokėm, kad nuotrauka, žinoma, instagramui – o dėl ko gi dar keliauti ir lipti į šitokius kalnus?!
⠀
Perėję kalnų perėja, vėl kilom į kitą kalną – šįkart takas atrodė draugiškesnis, bet visas lengvumas ir širdis į kulnus nusirito tada, kai pamatėm, kokiu šlaitu turėsim nusileisti į kitą slėnį. Jis buvo velniškai status ir vien iš smulkių akmenukų. Jie sprūdo iš po kojų ir riedėjo kažkur į prarają – buvo pirmas kartas, kai tikrai bijojau; atrodė, kad iš visų besileidžiančių bijojau labiausiai. Paslydau, šleptelėjau ant užpakalio ir vėl atsikėliau. Be to, kad nebūtų maža, mums baigėsi vanduo. Tvirtai įsikibus į vyro ranką, prisiminiau, kad kuprinėje turiu gabalėlį šventintos Agotos duonos, kurį primygtinai įdavė mama. O kuo jūs tikit, kai bijot?
⠀
Kalnų papėdėje plytinčias pievas pasiekėme sėkmingai, tik lėtai. Miškuose radom net šaltinį, kur visus buteliukus prisipildėm vandens (prie šaltinio buvo itališkas užrašas, kurį man „Google“ vertėjas išvertė kaip „putojantis“, tai nusprendėm, kad tikrai bus geriamas). Po beveik 8 valandų nusiavėm žygio batus ir giliau atsidusom: geriausi dalykai dažnai nebūna lengviausi – fantastiškas buvo žygis, įspūdinga buvo diena!

Sudėtingumas: vidutinis/sudėtingas
Atstumas: 14 km (ratu)
Kilimas / nusileidimas: 725 m
Trukmė: 6-8 val.
Automobilio stovėjimas šalikelėje: nemokamai

PUEZ-ODLE ALTOPIANO. Įveikę vieną sudėtingą žygį, kitą dieną pabudom su ryžtu rinktis naują tikrai ne lengvesnį. Šis kai kuriuose straipsniuose buvo įvardytas net kaip „very hard“, kituose – „difficult“, bet visus straipsnius lydintys atsiliepimai ir nuotraukos nepaliko abejonių – eisim. Tikrai. Šiandien.

Pirmuosius 700 m aukštyn nuo Selva di Val Gardena miestelio pasirinkome kilti keltu – iš perskaitytų apžvalgų žinojom, kas tos dalies įveikimas pėstute nebūtų buvęs itin vaizdingas, todėl kojas verčiau pasitaupyti įspūdingesnei kelio daliai, kurios ir taip buvo visi 17 kilometrų ir dar 670 m aukštyn.

Žygis tikrai nebuvo lengvas – ir dėl to, kad pakankamai ilgas, ir dėl to, kad be didelių įžangų prasidėjo aukšta stačia įkalne su šen bei ten kelią užstojančiomis uolomis (geroji pusė – į jas galima įsikibti rankomis ir taip palengvinti kojų dalią), o baigėsi stačiu šlaitu, kuriuo zigzagais ilgai leidomės žemyn (aš vis dar kartais susimąstau: kas yra sunkiau – lipti aukštyn, ar leistis žemyn; dirba skirtingi kojų raumenys ir tie, kurie dirba leidžiantis žemyn, prie darbo paprastai mažiau pratę).

Žinoma, įspūdingiausi vaizdai, kaip ir visur – pasiekus viršūnę. Rifugio Puez (2475 m virš jūros lygio) valgėm obuolių štrudelį, gėrėm karštą vyną ir susisukę į visus kuprinėse turimus drabužius – kuo aukščiau, tuo šalčiau, ypač, kai nustoji sparčiai žingsniuoti ir prisėdi atsipūsti – stebėjom čia ateinančius ir vėl toliau išeinančius žmones. Labai skirtingus: įvairaus amžiaus, įvairaus sudėjimo, įvairių veidų ir stilių. Tik viena visų veiduose buvo taip pat: braukdami plaukus ir prakaito lašelius nuo kaktos, jie visi vienas kitam šypsojosi. Mes šypsojomės taip pat. Kalnai ir įveikti iššūkiai išties suartina.

Nusileidę į slėnį pakėlėm galvas į tą įveiktą viršukalnę ir sunkiai įžiūrėjom ant jos plevėsuojančias vėliavas, prie kurių dar neseniai stovėjome. Žmogaus kūnas, jėgos ir ištvermė yra stebuklas!

Paskutiniai žygio kilometrai driekėsi per Vallunga slėnį netoli miestelio, iš kurio ir kilome keltu. Slėniuose nieko keisto, kai kelią tau pastoja čia pat besiganančios karvės su parištais skambančiais varpeliais; tik štai šįkart viena kelią ne tik pastojo, bet atsisukusi tiesiai į mus ėmė įnirtingai… bliauti. Būtų gal ir nejauku, bet po tokio ilgo žygio atrodė labiau juokinga nei baisu. Apėjom ją dideliu puslankiu, grįžom atgal į kelią, perėjom per Selva di Val Gardena miestelį ir grįžom prie automobilio.

Ar eitume šį žygį dar kartą? Tikrai!

Sudėtingumas: sudėtingas
Atstumas: 17 km (ratu)
Kilimas / nusileidimas: 670 m
Trukmė: 8 val.
Keltuvas iki starto: 27 eur (2 asmenims)
Automobilių stovėjimo aikštelė: įsigijus keltuvo bilietus – nemokamai
Obuolių štrudelis ir karštas vynas viršukalnėje: 16,50 eur (2 porcijos)

ALPE DI SIUSI – ALPE DI TIRES. Lyg vyšnia ant torto. Tokia turėjo būti mūsų paskutinė diena kalnuose – lėtai vaikštinėjant po žaliuojančias Alpe di Siusi pievas, plytinčias tarp aukštų stūksančių kalnų, geriant į save ramybę ir tobulus vaizdus. Po kelių itin aktyvių dienų jau jautėmės truputį nuvargę, todėl visas viršukalnes ir kvapo nepaliekančius kopimus ramia širdim atidėjom kitiems kartams.
⠀
Bet žinot, kaip būna su tais žygiais. Jie visi sužymėti numeriukais – užtenka nepastebėti vieno posūkio, vienos mažos lentelės, rodančios kryptį, ir gali nueiti toli toli, kol supranti, kad kažkas čia ne taip… Apsisukti ir grįžti buvo tiesiog per gaila, todėl mes ėmėm ir tai padarėm – įkopėm į dar vieną kalną. 2600 m virš jūros lygio. 900 m virš tų slėnių, kuriais vaikštinėjom ir turėjom smagiai sau vaikštinėti visą dieną.
⠀
Pykau, keikiausi ir labai savimi abejojau; tai tikrai buvo vienas tų momentų, kai atrodė, kad daugiau nebegaliu. Bet, BET! Žingsnis po žingsnio! 25 km!
⠀
Klestelėję ant nugalėtos viršukalnės ir pilnais žandais šlamšdami savo kuklias sūrio atsargas, sutikom, kad mums tai buvo bene daugiausiai jėgų pareikalavęs žygis. Dar tai buvo pačius įspūdingiausius vaizdus dovanojęs žygis. Nuo įveiktos Forcella Denti di Terrarossa viršukalnės atsivėrė 360 laipsnių panorama!
⠀
Juk labai dažnai taip ir nutinka, kad geriausi dalykai ateina ne tada, kai jų ieškai ar garsiai kvieti; jie nutinka tada, kai nė trupučio, NĖ TRUPUČIO nesitiki. Kartais iš pradžių jie net neatrodo kaip geriausi dalykai.
⠀
Tikrai lyg vyšnia ant torto – tokia ir buvo mūsų paskutinė diena Dolomitinėse Alpėse. Tobula.

Sudėtingumas: vidutinis/sudėtingas
Atstumas: 25 km (ratu)
Kilimas / nusileidimas: 900 m
Trukmė: 8 val.
Keltuvas iki starto (Alpe di Siusi): 39,80 eur (2 asmenims)
Automobilių stovėjimo aikštelė: 4,50 eur

RIVA DEL GARDA. Jei jau keliauti po miestus, tai po tokius. Mažus ir jaukius, apsuptus kalnų ir ošiančių bangų. Susipakavę žygių batus ir paslėpę juos automobilio bagažinės gilumoje, atvykome čia, prie Gardos ežero, dar trims naktims. Kaip patys sau sakėme, pailsinti kojas. Tiesa, lagaminuose esančių maudymosi kostiumėlių taip ir neišsitraukėme; nors oras buvo maloniai šiltas, visas dienas siautė beprotiškas vėjas – toks, kuris ne tik suvelia plaukus ar pakelia aukštyn sijoną, bet ir nuneša tolyn bandomus tarti žodžius. Šypsomės vienas kitam – gal per atostogas vėl išmokom kalbėtis be žodžių – ir iš pakrantės vakarop bėgdavom į patį miestelį, senamiestį. Pasiklysti siaurose gatvelėse, pasigrožėti ryškiomis namų spalvomis, romantiškomis langinėmis ir išpuoselėtais balkonais.

Arba – suvalgyti skaniausią picą (Ristorante Sud Riva del Garda). Man atrodo, kad tai tikrai buvo pati skaniausia kada nors valgyta pica. Nieko stebuklingo, palyginti paprasti ingredientai, bet itin kokybiški. O tešla – vienas tų atvejų, kai sutiktum valgyti tik ją; kai tie picos pakraštėliai be pagardų ne ką mažiau skanūs už jos viduriuką.

Riva del Garda, vienok, atrodo labai mažas miestelis. Bet užtenka pasukti į atokesnę gatvelę; klegesys nutyla, muzika nutolsta – imi girdėti savo žingsnius, kažkur už praviro lango skimbčiojančius puodus, smagų vaikų juoką, emocingą itališkų žodžių tiradą, turbūt vadinamą tiesiog pokalbiu. Kasdienybė. Gyvenimas. Leisti šitaip sau pasiklysti ir nutolti nuo klegančio centro – turbūt geriausia kelionių po miestus dalis.

SANTUARIO MADONNA DELLA CORONA. Šio pavadinimo nebuvo mūsų kelionės planuose, todėl esu dėkinga žmogui, kuris visai nelauktai parašė žinutę ir pasiūlė šią neilgą, bet tikrai įspūdingą kelionės kryptį.

Nuo Riva del Garda miestelio iki tiesiog kalne pastatytos bažnyčios (tarp žemės ir dangaus, dievaži!) yra apie 60 km. Kelias, iš pradžių tiesiog besitęsiantis Gardos ežero pakrante, po vieno staigaus posūkio kairėn ima darytis ir status, ir nemenkai vingiuotas. Vietomis jis toks siauras, kad tam tikrose atkarpose sustatyti šviesoforai, leidžiantys eismą tik iš vienos arba tik iš kitos pusės. Važiuoti tokiais keliais greitai nei saugu, nei norisi, todėl tie šešiasdešimt kilometrų virsta į maždaug pusantros valandos kelionę.

Atvažiavus į Spiazzi miestelį, neįmanoma nepastebėti automobilių, užpildžiusių aikšteles ir šalikeles. Tai kuo aiškiausias ženklas, kad bažnyčia jau kažkur čia. Pasekę žmonių grupelę radom ir žemyn miškais besileidžiančius laiptus – kelią link Santuario Madonna Della Corona (774 m virš jūros lygio). Pataikėme atvykti metu, kai bažnyčioje kaip tik vyko pamaldos. Net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmo didingumą, kai girdi vis artėjantį giesmių skambesį, o prieš akis plyti kalnai.

Neįsivaizduoju, kokio stebuklo reikėjo pastatyti tokiai bažnyčiai tarp žemės ir dangaus. Bet tikrai suprantu, kad atvykti čia buvo daugiau nei verta – malonus ir pasivaikščiojimas iki bažnyčios (tik reikėtų pasiruošti grįžtant atgal įveikti nemažai aukštyn vedančių laiptelių), ir pati bažnyčia, vieta, kurioje ji pastatyta, tiesiog atima žadą.

MONTE BALDO. Paskutinės mūsų dienos planas tikrai nebuvo prastovėti eilėse. TIKRAI. Bet kai kuriose eilėse pastovėti verta – išlaukęs tą ilgą valandą, o gal ir daugiau, tą patį ežerą ir jo pakrantėje išsibarsčiusius miestelius, jį supančius kalnus gali pamatyti visai kitomis akimis. Tomis, kuriomis niekad nepamatytum, jei „tingiu“, „pavargau“ ar „neturiu laiko“ būtų svarbesni už „noriu“!
⠀
Dar labai norėjau pakilti į kalnus, dar paskutinį kartą. Lyg išvynioti saldainį, patį saldžiausią.
⠀
Vis tik, jei sugalvotumėt pakilti į Monte Baldo keltuvu, žinokit: anksčiau tikrai yra geriau. Nes tas valandas, praleistas eilėse (kilti į kalną mes laukėme kiek ilgiau nei valandą, nusileisti į miestelį – kiek daugiau nei pusę valandos), dar smagiau būtų praleisti klaidžiojant kalnuose.
⠀
Žvilgtelėję į Gardos ežerą iš aukštai (2218 m virš jūros lygio), su juo ir atsisveikinome. Dar vienas puodelis kapučino, dar kelios valandos vingiuojant Alpių keliais – atsisveikinom ir su Italija. Ne amžinai, tik iki kito karto! Kaip gera gyventi laikais, kai viskas yra įmanoma, kai nėra neįveikiamų atstumų ar neišpildomų svajonių. Viskas prasideda nuo to tikro, didelio, nuoširdaus „noriu“!
⠀
Važiavom link namų ir žadėjom sau šios kelionės tęsinį. O kol kas… Arrivederci!

Keltuvas (pirmyn-atgal): 44 eur (2 asmenims)
Automobilių stovėjimo aikštelė: 1,20 eur/val. (aikštelių netoli keltuvo yra daug, bet jos sausakimšos; kaina priklausys nuo to, kurioje aikštelėje pavyks rasti vietą; mes automobilį pasistatėme pakankamai toli, pačioje Gardos ežero pakrantėje, ir dar gabaliuką kelio iki kelto ėjome pėstute)