Noras kepti keksus mane dažniausiai užklumpa staiga ir netikėtai. Tai – tikrai daugiau taisyklė nei išimtis.
Pavyzdžiui, antra valanda popiet. Sėdžiu darbe, palinkus prie kompiuterio ekrano ir atrašinėju kažkam trisdešimt antrą laišką šiandieną, visa susikaupusi ir susitelkusi. Pokšt! Trenkia mintis it perkūnas. Apie ką? Apie keksą! Oh my…, kaip noriu jo čia ir dabar, noriu plakiklio dubens ir pakuotės miltų, ir dar šio bei to, trupučio ano, noriu plakti, kepti, stebėti, kaip jis kyla, kaip įtrūksta, kaip tampa puriu ir minkštu dievų valgiu. Ir beveik nervingai trepsiu bato kulniuku į grindis, galimas daiktas, erzindama kitus septynis tame pačiame kabinete sėdinčius kolegas. Arba, gali būti, jie tokie susikaupę, kad nieko nei girdi, nei mato, nei jaučia tą lengvą įtampą, kuri sklando aplink mane. Aš nebenoriu atrašinėti laiškų, nebenoriu galvoti nei apie akcijas, nei apie atrakcijas, nei apie stelažus, nei apie plakatus, nei apie kitą dešimtį čia pat belaukiančių reikalų. Po šimts pypkių, aš noriu kepti keksą! Būtent keksą – ne bandeles, ne pyragą, ne sausainius. Keksą ir tik keksą.
O po dar beveik keturių valandų įnirtingai minu savo mažojo pežuko pedalą ir lekiu tiesiai į parduotuvę. Čiumpu skardinę ananasų, kelis bananus, gar dar kažko truputį… ir jau kasininkei tiesdama litus, šypsausi iki ausų, nes mintyse beveik užuodžiu, kaip gardžiai šįvakar kvepės namai.
Ir taip visada – noras kepti keksus mane užpuola it kokia viską nunešanti vėtra. Taip vėlai vakare, kad iš orkaitės jį traukiu naktį, kai visi jau pučia į ūsą. Arba taip anksti ryte, kad iškepu jį dar prieš iškeliaudama į darbą. Parduotuvėje, besimatuojant nuostabią pavasarišką suknelę. Sėdint lauko kavinukėje ir valgant pyragą. Ir dar labai dažnai tada, kai šalia nėra nei orkaitės, nei miltų, nei pačios virtuvės.
Et, draugai, keksai yra šitoks gėris. Nenusakomas. Jeigu žinotumėte, kokie jie jie skanūs ir kaip lengvai pagaminami, neabejoju, ir jus neretai ištiktų tokie keksomanijos priepuoliai.
Skonis: 10/10. Drėgnas, aromatingas, toks sunkus ir su aiškia bei nuspėjama bananų duonos tekstūra. O ananasai priduoda šiek tiek gaivumo. Bendras rezultatas – tikrai vertas to, kad keliautumėte į virtuvę ir išsikeptumėte. O dar vienas puikus dalykas – keksas išlieka šviežutėlis dar bent porą trejetą dienų, todėl galite ir į kelias dienas trunkančią iškylą pasiimti, ir šiaip rytojaus pusryčiams gabalėlį spintelėje pasislėpti.
Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.
Kur radau? The Church Cook
Ananasų ir bananų keksas
AtsispausdintiINGREDIENTAI
3 puodeliai (420 g) miltų
1 1/2 puodelio (300 g) cukraus
1 arb.š. druskos
1 arb.š. kepimo miltelių
1 arb.š. malto cinamono
3 dideli arba 4 maži kiaušiniai
1 1/4 puodelio (300 g) saulėgrąžų aliejaus
2 arb.š. vanilės ekstrakto
350 g konservuotų ananasų, sutrintų
3 bananai (330 g), sutrinti
150 g graikinių riešutų, smulkintų
GAMINIMO EIGA
1. Dideliame dubenyje elektriniu plaktuvu suplakite kiaušinius, aliejų ir vanilės ekstraktą.
2. Konservuotus ananasus ir bananus sutrinkite iki vientisos masės.
3. Vaisius įmaišykite į kiaušinių plakinį.
4. Kitame dubenyje sumaišykite miltus, cukrų, druską, kepimo miltelius ir cinamoną.
5. Miltų mišinį suberkite į plakinį ir lengvai išmaišykite, kol neliks sausų miltų.
6. Suberkite į masę smulkintus graikinius riešutus ir išmaišykite.
7. Kepimo popieriumi ištieskite dvi pailgas (20 x 5 cm.) keksų kepimo formas. Sukrėskite masę.
8. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 50 – 60 minučių, kol gražiai apskrus. Ar keksas iškepė, patikrinkite mediniu pagaliuku – įkištas ir ištrauktas iš kepinio centro, jis turi būti švarus.
9. Atvėsinkite. Supjaustykite riekelėmis ir patiekite. Skanaus!
12 komentarai
pasakiskos nuotraukos!
Ačiū, Neringa! 🙂
Taip ir skamba ausyse –
stiprios rankos spaudžia vairą; koja, koja spaudžia gazą; Asta sunkvežimiu rieda, Asta sunkvežimiu rieda…
🙂
Noriu noriu. Kekso noriu, su tavim susitikti noriu. M.
(p.s., gražūs puodeliai)
Jule, 😀 Linksmuolė 😀
Aš irgi noriu. Labai! 🙂
P.S. Gražus puodeliai, į namus atkeliavę iš gražių žmonių 🙂
Asta, koks man pažįstamas jausmas dėl to staiga ateinančio noro kurti orkaitę ir kepti kepti. Atrodo apie mane rašei :).
Vilma, man rodos, kad ne vienam maisto tinklaraštininkui šie simptomai rečiau ar dažniau pasireiškia 🙂
Bet tai kaip mielai tu rašai! Taip rodos ir girdžiu tą kulniuko trepsėjimą ir išvystu greitai siauru keliuku nurūkstantį „pežuką” 🙂 siaubas kaip žavu 🙂
Labai ačiū, Sandra 🙂 Net susikuklinau 🙂
Po tokio aprašymo nebelieka kito kelio – tik eiti į virtuvę ir išsikepti keksą bei pajusti tokį kepimo malonumą, kokį sunku aprašyti žodžiais. Skaičiau ir šypsojausi 😀
Šypt 🙂 O ar išsikepei, Simona? 🙂
ooo, šitas dalykėlis nuostabaus skonio! Tik aš kepu bananų duoną pagal Beatos receptą. Galėčiau valgyt iki kol sprogs pilvas, taaaip skanu su prieskoniais!
Nežinau, apie kokią konkrečiai Beatos bananų duoną eina kalba, tačiau esu beveik tikra, kad visos bananų duonos yra labai vykusios 🙂
Tiesa, ši truputėlį kitokia, nes čia dar ir ananasų gausu, tačiau tikrai ne prastesnė 😉