Kiekvienais metais be proto laukiu švenčių, tačiau lygiai taip pat lyg koks lengvumas užplūsta, kai jos praeina – pasitikus naujus metus, jaučiuosi gavusi baltą popieriaus lapą, spalvotus pieštukus ir progą šiuos metus nugyventi dar gražiau, geriau, laimingiau. Ir tas jausmas toks geras! Žinoma, būtų keista manyti, kad per vieną NAKTĮ, vieniems metams vidurnaktį pakeičiant ankstesnius, viskas staiga pasikeis ir iš miegų pabusime kitokie. Bet vis tiek, kad ir ką sakytų didieji skeptikai, pirmosios metų dienos turi savyje mažą trupinėlį magijos. Aš tuo tikiu. Jaučiu. Jaučiu didžiulį įkvėpimą išpildyti visus sau pasižadėtus dalykus, kad ir kokie beprotiški jie būtų. Žinau – tikrai žinau, – kad pildosi net beprotiškiausi dalykai, jei tik patys duodame tam šansą.
Dar visai neseniai naujų metų pradžioje nosį nukabindavau dėl vienintelės priežasties – dėl per anksti pasibaigusių jaukių ir tingių atostogų. O šiemet net šios „bėdos“ nebėra – tik ryte atsisveikindama pamojuoju vyrui, įdavusi jam pietų dėžutę į rankas ir bučkį į skruostą, ir toliau kasdien užkariaujame pasaulį kartu su mažyliu dviese, kartais truputį pamiršę suaugusiųjų reikalus.
O kai mažylis miega, mintimis grįžtu prie pažadų sau.
Jei sąžiningai, esu visai kaip ir daugelis moterų, – kasmet į savo norų/tikslų/planų sąrašą įrašau pasižadėjimą kitus Naujuosius pasitikti lengvesnei. Minus x kilogramų – pageidautina, minus y – būtų pasaka! Tada metai praeina, svarstyklės ir toliau nerodo nieko gero, džinsai pasiaurėja dar per milimetrą (šiemet, tiesa, bent per kelis centimetrus), sušnirpščiu nosimi iš nevilties, o gal iš pasipiktinimo ar absurdiškumo, ir nusprendžiu, kad jau šiais naujais metais – tai jau tikrai, tikrai įveiksiu šį iššūkį. Paprastai suskystu dar sausio pirmosios popietę, kai galiausiai „neatsilaikau“ saldainiams, kurių po Kalėdų būna ir šen, ir ten, o saldainių valgyti po vieną aš nemoku – moku tik… visus iš karto. Kad kitą dieną būtų ramiau, žinot. Ir taip įsisuku į užburtą ratą, net nespėjusi savimi patikėti, kad tuos nelemtus kilogramus tikrai galėčiau kažkaip numesti.
Šiemet viskas trupučiuką kitaip. Gal dėl to – juokiuosi iš savęs – kad ir pirmoji metų diena, ir pirmadienis – dviguba motyvacija? Gal dėl to, kad svarstyklės po nėštumo ir gimdymo jau ne tik erzina, bet ir liūdina, ir skaudina? Gal dėl to, kad per daug mylimų suknelių nugrimzdo į giliausią spintos nežinią ir savo sėkmės valandos nesulaukia jau bene metus?
O gal dėl to, kad per pastaruosius metus aš dar šiek tiek ūgtelėjau ir įgavau papildomą saujelę išminties.
Nors ir žadu sau numesti tuos x kilogramų, kur kas labiau noriu tiesiog susidraugauti su maistu. Dar kartelį. Noriu prisijaukinti saiką; noriu nepamesti galvos, vos tik namuose atsiranda šokoladas, pyragas ar dėželė eklerų. Noriu išmokti mėgautis po truputį (nes ir rytoj nieks neatims), o ne „iki galo“, kol namuose nelieka nei trupinio šokolado, nei kąsnio pyrago, nei cukraus pudros dulkelių nuo eklerų. Aš jau žinau, koks nuostabus yra jausmas mėgautis maistu sąmoningai ir sveiku protu. Žinau, kaip gera yra mėgautis maistu, o ne bandyti suryti emocijas, liūdesį, stresą ar nuobodulį.
Todėl štai toks yra vienas iš mano pažadų sau. Susidraugauti su maistu.
Pasivaikščiojimas gamtoje, sporto klubas ir salotos pietums – mano galva, tai tiesiog tobula metų pradžia. Ne mažiau tobulos buvo ir salotos. Tiesą sakant, tai dar vienas dalykas, kurį turėčiau sau priminti dažniau – kai valgai tikrai skaniai, kai skiri tam truputį laiko, o ne pačiumpi bet ką (kas dažniausiai nelabai ir džiugina), susidraugauti su maistu ir sveika mityba tampa dešimteriopai lengviau. Nes staiga atsiveria akys ir supranti, kad ir paprastas sveikesnis maistas yra labai skanus, ne tik šokoladas ir eklerai gali pradžiuginti urzgiantį pilvą. Gaila, kad tas supratimas, būna, tetrunka tik sekundę ar pusdienį, ir per skubėjimą vėl įsisuki į įprastą rutinos liūną, bet.
Visada galima stengtis ir kelti sau iššūkius. Gyventi lėčiau. Sveikiau. Skaniau. Sąmoningiau. Ne tik susidraugauti su maistu, bet kur kas daugiau – atrasti taiką su savimi. Tą taiką, kuri iš tikrųjų net nepriklauso nuo kilogramų svarstyklėse, bet labai stipriai priklauso nuo to, kaip jaučiamės, kokiomis emocijomis gyvename, kokią kasdienybę aplink save kuriame iš mažų smulkmenų ir pasirinkimų.
Kasdien po vieną mažą žingsnelį pirmyn – nieko geresnio sau negalėčiau palinkėti. Šiandien tą žingsnelį žengiu su šypsena, optimizmo pilna širdimi ir lėkšte, pilna puikių gardžių salotų.
Ir jei kas nors mano ilgus tekstus kartais skaito iki pabaigos, tik patikslinu, nors jūs tikriausiai puikiai suprantate – visa tai tikrai ne tik dėl kilogramų ir ne tik apie juos.
Skanios naujų metų pradžios!
Mėtinę pietų dėžutę galite įsigyti: www.e-sauletavirtuve.lt
Skonis: 10/10. Ir sočios (bolivinė balanda ir pupelės), ir gaivios (persikai (ar persimonai) ir pomidorai), ir lengvai sūrstelėjusios (fetos sūris), ir labai maistingos – tiesiog tobulai subalansuota skonių gama vienoje lėkštėje. Vienos mylimiausių mano salotų, kurios tikrai skanios ir be vištienos, o su vištiena – žinoma, taip pat. Drąsiai rekomenduoju!
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Bolivinės balandos salotos su persikais ir vištiena
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
Vištienai:
½ didelės vištos krūtinėlės
1 valg. š. sezamų sėklų aliejaus
1 valg. š. sojos padažo
1 valg. š. citrinos sulčių
1 česnako skiltelės
1/2 arb. š. džiovintų itališkų žolelių
Salotoms:
150 g virtos bolivinės balandos (kynvos)
1 persiko (arba persimono)
200 g vyšninių pomidorų
2 valg. š. ispaninio šalavijo (chia) sėklų
1 skardinės (240 g) konservuotų raudonųjų pupelių
120 g fetos sūrio
100-150 g įvairių salotų (špinatų, sultenių, gražgarsčių)
Padažui:
2 valg. š. sojų padažo
2 valg. š. vandens
2 valg. š. sezamų sėklų aliejaus
2 arb. š. baltojo vyno acto
2 arb. š. medaus
2 arb. š. tarkuoto imbiero
2 arb. š. raudonosios paprikos dribsnių
GAMINIMO EIGA
1. Paruoškite vištieną. Supjaustykite ją vidutinio dydžio kubeliais. Marinatui sumaišykite sezamų sėklų aliejų, sojos padažą, citrinos sultis, sutarkuotą česnako skiltelę ir itališkas žoleles. Vištieną gerai įtrinkite marinatu ir palaikykite šaldytuve porą valandų, kol pasimarinuos.
2. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Pasimarinavusius vištienos gabalėlius suverkite ant penkių nedidelių medinių iešmelių. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20-25 minutes, kol vištiena bus iškepusi. Neperkepkite ir neleiskite jai išsausėti.
3. Paruoškite padažą. Visus salotų padažui skirtus ingredientus sudėkite į stiklainėlį, jį sandariai užsukite ir gerai supurtykite, kol gausite vientisos konsistencijos padažą.
4. Paruoškite salotas. Bolivinės balandos kruopas kelis kartus perplaukite vandeniu, kitaip gali būti karstelėjusios. Puode užvirinkite 3-4 didesnį tūrį vandens, suberkite bolivinę balandą, sumažinkite ugnį ir virkite apie 15-20 minučių, kol suminkštės, taps beveik skaidrios ir atsiskirs jų „uodegėlės“. Nupilkite likusį vandenį ir uždengtame puode palikite dar apie 10 minučių. Atvėsinkite ir atvėsusias išmaišykite šakute („išpurenkite“).
5. Persiką supjaustykite nedideliais kubeliais, vyšninius pomidorus perpjaukite perpus ar į keturias dalis. Persikus ir pomidorus nedideliame dubenėlyje sumaišykite su ispaninio šalavijo sėklomis.
6. Į dubenį suberkite salotas, bolivinės balandos sėklas, persikus su pomidorais, raudonąsias pupeles. Ant viršaus užtrupinkite fetos sūrį.
7. Lengvai sumaišytas salotas paskirstykite į lėkštes. Ant viršaus dėkite po vištienos iešmelį. Apšlakstykite padažu ir patiekite.
4 komentarai
Asta, kaip pažįstama! Ir ilgai nesigilindama — nei laikas, nei vieta, šypt — rekomenduosiu šitą knygą ir šį dviejų savaičių bootcamp‘ą. Nes šįmet (kaip ir visada) nusipelnėme jaustis su savimi gerai.
Jule, ačiū! Visada iš tavęs galiu tikėtis ne tik gero žodžio, bet ir naudingo patarimo. Būtinai peržiūrėsiu tavo rekomendacijas 🙂 Nes tu teisi – mes tikrai nusipelnėme, kiekviena ir kiekvienas 😉
Valio, valio, valio!!! Labai smagu pasijusti vertinamam:-) Ne kaip mokykloje: „kaip čia keistai sugalvojai, o dabar sėsk ir tylėk!”;-) Nuoširdžiai ačiū!:-)
Beje, sutapimas, šįvakar kaip tik valgėm šitas salotas!:-) Jau antrą kartą:-) Tik be bolivinės balandos, nes kai pirmą kartą pasidarėm su ja, vos nesprogom…:-) Nuostabiai suderinti skoniai: ir sūru, ir saldu, ir gaivu – viskas viename! Mano vyras sakosi nemėgstąs pupelių, bet jau antrąkart pripažino, kad jos čia labai gerai;-)
Keletą minučių teko pasukti galvą, apie ką gi čia eina kalba; bet supratau! Žinoma! Kaip ir sakiau tikriausiai jau šimtus kartų – skaitytojų nuomonė man tikrai labai rūpi 🙂 Nes juk tikrai ne sau vienai rašau 🙂
Džiaugiuosi, kad salotos jau gamintos ne vienąkart – ant mūsų stalo jos taip pat puikuojasi gan dažnai 🙂 Tik aš, matyt, besotė, visada darau su bolivine balanda, man taip skanu! Ir sotu, žinoma, bet kaip akivaizdu, valgyti aš labai mėgstu; dažniausiai sočiai 😀 Šiaip ar taip, labai džiaugiuosi, kad jums abiems patiko! 🙂