Joriui jau beveik penki mėnesiai. Nors per tą laiką buvo momentų, kai laikas ėjo labai lėtai, dabar, žvilgtelėjus atgal, atrodo, kad tie mėnesiai prašuoliavo akimirksniu. Pastarosios savaitės ypač turiningos, nes pagaliau prasidėjo tas laikas, apie kurį neretai pasakoja vyresnius vaikus auginantys tėvai – „jis kasdien atranda, išmoksta, padaro kažką nauja!”. Taip tikrai yra. Kiekviena diena – nauja nuostaba ir naujas džiaugsmas!
Vis dažniau pagalvoju ir apie tai, kas laukia priekyje. Dantų augimą, neabejoju, kažkaip išgyvensime savaime, o štai maistas – sritis, dėl kurios vis dažniau pasuku galvą (gal dar ir dėl to, kad man šiaip patinka sukti galvą dėl maisto, šypt). Viskas paprasta, kol kalba eina apie bulves, morkas, slyvas ir kitas įprastas tyreles ir tą primaitinimo pradžią, kuri detaliai aprašyta ne vienoje knygoje. Bet tada ateina laikas, kai tyreles turi keisti valgiai ir štai apie šį amžiaus tarpsnį jau dabar prisiklausiau gąsdinančiai daug mamų nuogąstavimų, kad „jis, velniūkštis, nieko nevalgo“. Apie tai, kad „o siaube, pagaminusi tris patiekalus, turiu gaminti ketvirtą, nes tų jau nebenori!”. Ir dar, ir dar apie tai, kad „Brokoliai? Špinatai? Tikriausiai juokauji, vaikai jų nekenčia“.
O aš labai noriu, kad Joris mėgtų viską, kad mokėtų džiaugtis įvairių maistu – nuo sveikuoliškų daržovių iki saldumynų pasilepinimui. Todėl jau dabar nuoširdžiai suku galvą, kaip pradėti ir tęsti pažintį su maistu, kad už dar kelių greitai prabėgsiančių mėnesių galėčiau šūkčioti iš džiaugsmo sakydama, kad „mano vaikas valgo viską!”.
Visai neseniai atradau naują tinklaraštį „My Kids Lick The Bowl“, rašomą trijų vaikų mamos iš Naujosios Zelandijos. Tikriausiai pavadinimas puikiai atspindi visą tinklaraščio idėją – čia Stacey dalijasi idėjomis ir receptais, pasiteisinusiais jos šeimoje ir pripažintais jos vaikų. Tie receptai – tai mažos gudrybės. Morkų ar špinatų keksiukai, saldūs dėl tešloje esančių bananų. Cukinijų apkepėlė, kurioje sūris jaučiasi labiau, nors cukinijų yra daugiau. Ar lazanija, kurioje be jautienos yra fantastiškai daug paslėptų daržovių, kurių šiaip jau tiek daug vaikai gal ir nesuvalgytų.
Nežinau kodėl, bet ta moterimi aš ėmiau ir patikėjau. Išsisaugojau jos tinklaraščio nuorodą tarp tų, į kuriuos dažnai mėgstu užeiti ir pasiskaitinėti ar paieškoti įkvėpimo, o keletą receptų jau ir išbandžiau, nes bent jau mane jie tikrai sužavėjo!
Kol kas, kol kuriu gudrius planus ateičiai, belieka tikėtis, kad mano skanus čepsėjimas ir meilė maistui užkrės Jorį tuo pačiu nuo pirmųjų kąsnelių.
Vienas iš Stacey tinklaraštyje rastų receptų, kurį jau spėjau išmėginti ir savo virtuvėje, yra šis – cukinijų apkepėlė. Minkšta, tačiau puikiai išlaikanti savo formą, ir labai gardi. Į apkepėlę yra dedami neapdoroti smulkiai kapoti svogūnai ir dėl to šiek tiek abejojau (kaip tai gali patikti vaikams?), bet pasirodo, kad kepimo metu jie visiškai sukepa ir puikiai susilieja su kitais apkepėlės skoniais. Sūris ir šoninė, sakytumėte, gal ir nėra patys geriausi pasirinkimai vaikų meniu, bet čia pat situaciją gerina daržovės, kurių čia tikrai daug – dvi nedidelės (arba viena didelė) cukinijos, morka, svogūnas, svogūnų laiškai. Man patiko labai! Tiek šilta, ką tik ištraukta iš orkaitės, tiek visiškai atšalusi ši apkepėlė yra labai skani, o sandariame indelyje šaldytuve sėkmingai gali išbūti kelias dienas.
Kol kas dar negaliu įsitikinti, kaip tokią apkepėlę įvertintų mano mažasis vyrutis, bet aš ją tikrai kepčiau dar ne vieną kartą – ir šiltai vakarienei, ir greitam užkandžiui. Beje, nuotraukose cukinijų apkepėlė yra būtent užkandžių dėžutėse, kurioms tokio tipo maistas, esu tikra, tinka tiesiog tobulai. Jei įdomu, daugiau apie šias naujas užkandžių dėžutes galite sužinoti mūsų krautuvėlėje, o kol kas – prašom, receptas!
Beje! Galbūt jūs jau esate savo kailiu patyrę mažylių valgumą ar nevalgumą? Man būtų labai įdomu išgirsti Jūsų istoriją, pasidalinkite!
Skonis: 9/10. Minkšta, tačiau puikiai išlaikanti savo formą, ir labai gardi apkepėlė, gausi daržovių: cukinijų, morkų, svogūnų ir svogūnų laiškų. Į apkepėlę yra dedami neapdoroti smulkiai kapoti svogūnai, bet kepimo metu jie visiškai sukepa ir puikiai susilieja su kitais apkepėlės skoniais. Tiek šilta, ką tik ištraukta iš orkaitės, tiek visiškai atšalusi ši apkepėlė yra tiesiog puiki, o sandariame indelyje šaldytuve sėkmingai gali išbūti kelias dienas.
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
Kur radau? My Kids Lick The Bowl
Cukinijų apkepėlė
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
6 didelių kiaušinių
1 stiklinės (140 g) miltų
1 arb. š. kepimo miltelių
1 didelio svogūno
ryšelio svogūnų laiškų
100 g karštai rūkytos šoninės
1 morkos
500 g cukinijos
1 stiklinės (120 g) tarkuoto fermentinio sūrio
žiupsnelio druskos
žiupsnio grūstų juodųjų pipirų
GAMINIMO EIGA
1. Išplakite kiaušinius iki vientisos masės. Suberkite miltus, kepimo miltelius ir išplakite.
2. Smulkiai sukapokite svogūną, susmulkinkite svogūnų laiškus. Nedideliais kubeliais supjaustykite šoninę ir viską suberkite į kiaušinių plakinį.
3. Galiausiai suberkite smulkiai tarkuotą morką, burokine tarka sutarkuotą nusausintą cukiniją ir fermentinį sūrį. Pagardinkite druska ir pipirais.
4. Paruoštą masę supilkite į kepimo popieriumi išklotą kekso kepimo formą (45×11 cm) ir kepkite iki 180 ºC temperatūros įkaitintoje orkaitėje 40-50 minučių.
8 komentarai
Mano patirtis su kol kas 2,5 vaiko (nes Jonas kol kas valgo viską, ką duodu, net žuvų taukus :)) labai paprasta – vaikai valgo viską, ką valgo tėvai. Vyriausiasis iki šiol man priekaištauja, jei brokolių sriubą sutrinu, nes jis tiesiog dievina brokolius ir kalafiorus ir nori juos valgyti „pilnos formos”. Kažkada kai iš mokyklos valgyklos meniu išėmė žuvies kotletukus, jis verkė tikrom ašarom, nes tai buvo mėgstamiausias jo patiekalas (o išėmė iš meniu, nes visi kiti vaikai jų nevalgydavo). Pvz. aš nevalgau subproduktų ir maniškiai jų tiesiog nebuvo ragavę, kol nenuvažiavo pas tetą į svečius ir ji nepavaišino vištienos kepenėlių patiekalu. Tikiu, kad patiekalas buvo skanus, nes mano sesuo mėgsta ir moka gaminti, bet vėliau vaikai manęs paslapčia klausė, ar aš jiems negaminsiu tokių „mėsyčių” ir kai pasakiau, kad ne – lengviau atsiduso. Nemanau, kad jie būtų taip bjaurėjęsi, jei būtų ragavę kepenėlių nuo mažens. Aišku, yra produktų, kurių fiziologiškai negali valgyti, kaip man kalendra, o vyresnėliui paprikos. Vaikystėj mėgęs paprikas jis vieną dieną tiesiog jas išvėmė. Dabar atbulais dantim valgo net savo mylimus brokolius, jei toj pačioj orkaitėj šalia jų kepė paprikos.
Aš asmeniškai nesistengčiau „slėpti” daržovių, kaip tik jas pradžioj duoti kuo grynesnes, su visom tekstūrom ir kvapais, kad vaikas pajustų ir pamėgtų įvairovę. Sėsti visiems kartu prie stalo ir skanauti. Jonas dabar 7 mėnesių ir pilnu tempu doroja daržoves. Kai kurias trinu (beje, su prieskoninėm žolėm – raudonėliu, baziliku, petražolėm, salierais), o minkštas duodu valgyti rankytėmis. Būtum mačius kaip jis suvalgė visą padėklą virtų kalafiorų žiedynų ir saldžiųjų bulvių lazdelių. O šiandien gerą pusvalandį dviem dantukais tarkavo žalio agurko lazdelę, būčiau pabandžius ją atimti 🙂 Ir nereikia persistengti saldinant (t.y. bananais ir pan dalykais), jei kūdikis nuo mažens gauna natūralius skonius, pripranta ir tikrai nereikia nieko saldinti. Ypač nereikia duoti saldžių sulčių, arbatų ir pan. Dukra (dabar 11metų) prieš kelias dienas atsisakė sūrelio, kuriuo bandžiau palepinti ją sergančią, nes… per saldus.
Violeta! Truputį tyliai tikėjausi, kad ateisi ir sudėsi man visus taškelius ant i, konkrečiai ir pozityviai. Tavo patirtis tikrai yra nuteikianti geriems ir džiugiems dalykams; labai smagu girdėti apie augančio Jono pasiekimus 🙂 Iš tiesų tai tikriausiai tiesiog pernelyg atidžiai klausiausi tų, kurie gąsdina, ir negirdom nuleisdavau visas teigiamas patirtis, o galbūt pastarųjų tiesiog iki šiol girdėjau kur kas mažiau. Juk ne paslaptis, kad aš mėgstu (ar, tiksliau, kitaip man neišeina) ruoštis blogiausiam ir nerimauti dėl blogiausio galimo scenarijaus. Maistą aš pati taip labai myliu, kad jis dažnai tampa tema, kurioje šiek tiek prarandama pusiausvyra ir sveikas protas, o dabar gi tiesiog galvoje netelpa, kad nuo mano, o ne ko kito, žingsnių priklauso tai, koks užaugs Joris (ir jau čia ne tik apie maistą ir valgymą toli gražu, bet ir apie tai).
Velniškai padrikos mano mintys, bet tiesiog noriu padėkoti. Nes tos teigiamos istorijos bei patirtys, tie patarimai iš patirties – pastaruoju metu kolekcionuoju, vertinu, saugoju atminties užkaboriuose. Labai tikiuosi, kad praėjus kuriam laikui grįšiu į tinklaraštį džiūgaujanti, kiek daug ir kaip skaniai valgo net mažiausias mūsų šeimos narys 🙂
Tiesa, dėl tų saldinimų. Noriu patikslinti – turėjau omeny būtent desertus, kurie vietoje saldinimo cukrumi, gali būti pasaldinti tuo pačiu trintu bananu. Nors, nieko nesistengiu apgauti, ateis laikas (tik kur kas vėliau, tikiu), kai kartu su Joriu ir ne vieną absoliučiai nuodėmingo torto gabalą sudorosim, su begale cukraus. Bet vėl gi – balansas yra svarbiausia sveiko gyvenimo būdo ir sveiko proto dalis, todėl nematau čia nieko blogo ar gėdingo (nors gal turėčiau?).
Dar kartą ačiū! Siunčiu šypsenas ir pačius geriausius linkėjimus jūsų šeimai! 🙂
Puikus Violetos komentaras. Mano merginos irgi visada valgė daržoves, niekaip nepaslėptas, Paprikos ir brokoliai visada buvo jėga. Smagiai sukramstoja ir tiesiog darže nuskintų prieskoninių žolių lapelius ar svogūnų laiškus. Aš tiesą pasakius niekaip nesuprantu, kas sugalvojo, kad brokoliai yra pasaulio baubas. Nesu sutikusi žmonių, kurie tikrai jų nemėgtų. Vienintelis dalykas, kurį kartais tekdavo „slėpti”, buvo mėsa 🙂 To priežastis – mėsa kietas produktas, o maniškės tingėdavo ją kramtyti. Bet kotletukai ar plėšyta mėsytė visada tinka. Žuvies kotletukai ar orkaitėje kepti žuvies gabalėliai taip pat. Kaip ir Violetos vaikai, maniškės visada pirmenybę teikė aiškiai matomiems, atskiriems produktams, o ne visokiems „makalams”. Svarbiausia, niekada nereikia pergyventi, kad vaikas valgo per mažai. Mūsų porcijos ir valgymo įpročiai nėra geras orientyras. Vaikui maisto reikia labai nedaug ir jis jo tikrai paprašys, kai bus alkanas. Persistengus ir permaitinus vaiką lenga „išjungti” dar sveikus ir natūralius vaiko alko ir sotumo pojūčius.
Aiste, aš irgi nesuprantu – brokoliai tokie skanūs, kaip jie gali būti baubas?! Bet girdėjau tą per daug kartų, kad būčiau nepatikėjus. O štai čia, prašau – prieš mano akis visai kitos patirtys! Ir mano baimės pamažu sklaidosi, skaitant tokius komentarus 🙂 Labai ačiū už patarimus, pasidalijimą patirtimi. Beje, mano pačios iškreiptas alkio ir sotumo suvokimas mane taip pat kartais ne juokais neramina, todėl mintyse sau žadu, kad nebūsiu ta mama, kuri su šaukštu lakstys paskui vaiką po namus net tada, kai jis aiškiai pasakys ar parodys, kad dabar valgyti nenori. Lygiai taip pat sau žadu neversti suvalgyti iš lėkštės visko iki paskutinio trupinio, jei vaikas pasakys, kad jam pakanka tiek, kiek suvalgė, o tų kelių kąsneliu nebenori (žadu ir aš pati jų nevalgyti vien tam, kad lėkštė galiausiai liktų tuščia). Žinoma, kažką sau žadėti ar planuoti yra šiek tiek naivu, nes dažniausiai laikas parodo viską daug aiškiau nei galėjai tikėtis, bet – šis dalykas, kurį parašėte ir Jūs, man atrodo be galo svarbus.
Dar kartą ačiū!
Visiškai pritariu Violetai ir Aistei! Atsimenu, kai laukiausi sūnaus, mano draugės ir giminaitės kone su piktdžiuga kalbėjo: pamatysi, turėsi vaikų, baigsis tavo eksperimentai, teks verstis su 3-4 patiekalais, nes vaikai, žinok, nieko nevalgo! Aš nepatikėjau, ir gerai padariau. Gaminau viską, ką ir anksčiau, vos tik vaikas ėmė pats kramtyti, nustojau trinti jam košes. Tad Tomas nuo pat mažens valgė ir dabar, būdamas aštuonerių, tebevalgo viską, ką valgome mes: ir brokolius, ir žalias salotas, ir žuvienę, ir grybus, ir makaronus su alyvuogėmis bei ančiuviais, ir čili troškinį, ir jūros gėrybes, ir lašinukus. Jis tiesiog neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, nes visą savo sąmoningą gyvenimą matė šeimą, sėdinčią prie vieno stalo ir valgančią tą patį maistą – nieko atskirai jam negamindavau. Žinoma, yra patiekalų, kuriuos mėgsta labiau (tarkime, blynus ar makaronus), yra, kuriuos mėgsta mažiau (pavyzdžiui, kepenėles ar silkę). Per prievartą nieko negrūdu, bet paprašau paragauti, ir tą dieną į lėkštę jam įdedu, tarkime, daugiau bulvių ar jo mėgstamo garnyro – t.y. vaikas valgo tą patį, ką ir mes, tik kiek kitokiomis proporcijomis. Tačiau panašių atvejų, tiesą sakant, pasitaiko retai. Labai svarbu prie mažų vaikų nekalbėti, kad jiems gali kas nors netikti, nepatikti, nemėgti – tada jie tarytum pasijunta išskirtiniai ir mano, kad gali šokdinti tėvus. Mūsų namuose visada sakoma „mes visi”, be to, maistas prie stalo paprastai pagiriamas – vaikas tą mato, elgiasi taip pat, jaučiasi lygiaverčiu šeimos nariu.
Kiek pastebėjau, daugiausia problemų turi tos mamos, kurios savo vaikams maistą gamina specialiai, bando įtikti. Tarp kitko, pažįstu į ketvirtą dešimtį įkopusį vyrą, kuris po šiai dienai valgo „tik tą, ką mėgo vaikystėje ir ką jo prašymu gamindavo mama”. Dabar jau vargšė žmona, vengdama konfliktų, jam gamina tuos kelis pamėgtus patiekalus, nedrįsdama nukrypti nuo kurso. Ji man prisipažino, kad šeimos valgiaraščio monotonija varo ją į neviltį, nes vyras kategoriškai atsisako net paragauti to, ko nėra valgęs vaikystėje. Į „draudžiamų” produktų sąrašą įeina visi prieskoniai (išskyrus druską), bazilikai ir kiti itališki „išmislai”, bananai, kiviai ir t.t. ir pan. – maždaug 80 proc. šiuolaikinių prekybos centrų asortimento. Žinoma, čia kraštutinumas, bet, manyčiau, pakankamai iškalbingas.
Kristina, skaitau ir žaviuosi Jūsų stalo tradicijomis – valgyti visiems kartu prie bendro stalo, pagirti maistą. Tai ne tik gražu, bet ir labai daug pasako apie žmonių bei šeimos vertybes. Žaviuosi ir lygiuojuosi į tokius pavyzdžius, tikėdamasi, kad vieną gražią dieną ir mes galėsime džiaugtis panašiomis brangiomis akimirkomis.
Man labai patiko pastebėjimas dėl to, kad nereikėtų prie vaiko kalbėti apie tai, jog jam galbūt nepatiks, nenorės, nevalgys. Juk iš tiesų toks tėvų elgesys leidžia vaikui pasijausti išskirtiniu ir net nežinau, ar tas jausmas turėtų būti geras. Kol kas dar neįsivaizduoju, kaip sudėtinga yra apgalvoti kiekvieną savo ištariamą žodį, bet labai greitai tą pajausime abu su vyru. Labai norėčiau, kad mūsų pokalbiai, kuriuose jau netrukus, nors ir nebyliai, dalyvaus ir Joris, skatintų bendrumo, komandos jausmus – kad džiaugsmas būtų veikti kartu, valgyti kartu, planuoti kartu, tiesiog būti kartu.
Dar kartą ačiū už vertingus patarimus ir pasidalintą patirtį, tokią teigiamą ir įkvepiančią laukiantiems geriems dalykams! 🙂
Svarbiausia neilgai laukus kai pradėsite primaitinti duokite jam viską, ką jis nori paragauti! Aš baisiai bijojau, kad mano pirmagimis užsprings, tad viską tryniau iki visiškų tyrelių ir atiminėjau kiekvieną obuolį, kad gink dieve neatsikąstų ir neužspringtų… Ir ką…rezultatas tas, kad kietą maistą kramtyti išmoko 3 m. o iki 4 m. valgė TIK pieniškas košes. Ir visai nesvarbu, ką valgo ar nevalgo tėvai – net neragauja… Aišku gerai, kad saldumynus pradėjo ragauti taip pat tik 3 m., tad dantys sveiki;-) Nuo 4 m. stačiai versdavom kažkiek suvalgyti to, ką valgome mes, tad, nors nemėgssta, bet jau šiek tiek valgo ir mėsos, ir daržovių, bet ir dabar (jam ką tik suėjo 5), skaniausia be saldumynų yra pieniškos košės. Aišku, mums labai pigu(;-p), bet, žinoma, negerai…
O su mažuoju (dabar 1,5) dariau visai priešingai – daviau ragauti viską, ką tik pats nori – ir trintą, ir ne. Ir ką, neužspringo ir tikrai viską labai noriai bando ir kiša burną. Žinoma, yra, ko nemėgsta (pvz. tokio skanaus daikto, kaip paprikos!) arba nenori paragauti (pvz. kažkodėl vynuogės), bet šiaip su maistu problemų jokių – ir kramto, ir ragauja!:-)
Bet pradžia visada sunki – nusiteikite, kad kokias 2 savaites jis į Jūsų košytes nenorės net žiūrėti ir viską sėkmingai spjaus laukan – tai labai normalu;-) Svarbiausia nenuleist rankų:-) Sėkmės!!!:-)
Ačiū už patarimus! Aš taip pat linkusi manyti, kad nevalia slopinti vaiko žingeidumo ir noro patirti, pažinti, paragauti 🙂 Bet yra ir „antra medalio pusė” – esu būtent toji mama-pradinukė ir turiu be galo daug baimių. Kaip ir visur, taip ir čia, iš visų jėgų bandysiu atrasti aukso viduriuką. Kadangi pati primaitinimo pradžia suplanuota pirmadienį (aš jau kaupiuosi; ir labai laukiu, lyg kokios mažos šventės, ir labai nerimauju, nes, kaip sakote – gali laukti daug spjūvių į veidą :D), bet faktas vienas – labai greitai sužinosiu, kokia gi bus ta mūsų pati pradžia ir kaip mažajam seksis pažindintis su pirmaisiais kąsneliais 🙂 Dar kartą ačiū už pasidalinimą patirtimi!