Niekas ir niekada tavęs neklausia, ar tu jau pasiruošęs.
Šešerių ar – jei tau pasisekė – septynerių jau keliauji į mokyklą, nors dar nė nespėjai dorai atsižaisti smėlio dėžėje iki soties. Mokyklos suolus trini dvylika metų, patinka tau ar ne. Taip tiesiog reikia – tu tai žinai ir kiekvieną rytą klausai žadintuvo pypsėjimo, anksčiau nei norėtųsi rideniesi iš lovos ir keliauji ten – pas kartais draugus ir kartais priešus. Baigus šį etapą, gyvenimo srovė tave neša tolyn, į kitą. Stovėdamas ant šito slenksčio tu, žmogau, turi žinoti, kuo „norėsi būti užaugęs“. Taip, suprantam, devyniasdešimt devyni procentai, kad tu to dar nežinai. Dar neatradai ir net neįsivaizduoji. Ir dar devyniasdešimt procentų, kad padarysi klaidą, kurią suprasi jau darydamas ar tik gerokai vėliau. Gal net per vėlai. Bet juk srovė yra srovė, ar ne? Kaip ir tie traukiniai, kurie nelaukia. Todėl pildai prašymus, įstoji į universitetą. Iš esmės tai ta pati mokykla – tik tu čia didesnis, tik žmonės čia ne tie, tik klasės čia vadinamos auditorijomis, o mokytojai – dėstytojais. Čia dar keletą metų plauki pasroviui, besimokydamas gal elektromechanikas, o gal makroekonomikas, o tada… viskas baigias. Kas toliau? Dar aukštesnio lygio mokslai? Darbas? Nedarbas? Atostogos? Užsieniai? Kas?
Kad ir kas, kad ir kaip, kad ir kur – bėgant laikui sprendimai tampa vis sudėtingesni. Neužtenka sekundę pamąstyti, kaip kad renkantis ledus – „vaniliniai ar šokoladiniai? A.. vaniliniai!”. Ateina laikas sprendimams, nuo kurių priklauso tavo kelias. Nuo kurių priklauso galbūt net visas likęs tavo gyvenimas. Keliai, takai, takeliai… patarti nemesti kelio dėl takelio yra lengva, bet kas žino, kuris iš jų yra tas tikrasis tavo kelias? Kelias, kuriuo žengtum tiesiai, drąsiai ir sėkmingai. Kai tų kelių ir tų sprendimų šitiek daug ir įvairių, kaip nepasiklysti?
Ir niekada – niekada niekada – niekas nepaklausia, ar mes jau pasiruošę? Ar mes pakankamai dideli? Ar galim? Laikas bėga. Sprendimai ateina ir praeina. Keliais ir takeliais sukamės kairėn ir dešinėn, ir kuriam savo gyvenimą. Ir bent trumpomis akimirkomis tikime (ar apsimetame, kad tikime), jog pasirinkom tą tikrą ir vienintelį kelią. Kuris išpildys svajonę.
Skonis: 10/10. Man labai patiko. Labai! Lazanija pakankamai subtilaus, švelnaus, tačiau puikaus skonio. Švieži miško grybai, makaronai ir niekuomet nenuviliantis baltas padažas – paprastas, tačiau labai skanus derinys. Jei mėgstate visus šiuos produktus, Jūsų tikrai nenuvils.
Sudėtingumas: yra ką nuveikti.
Kur radau? Smitten kitchen
Grybų lazanija
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
druska, makaronų virimui
alyvuogių aliejus, makaronų virimui
340 g lakštinių lazanijos makaronų
1 didelė česnako skiltelė, susmulkinta
4 puodeliai pieno
¾ puodelio (175 g) sviesto
½ puodelio miltų
1 ½ arb.š. druskos
1 arb.š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
1 arb.š. malto muskato
675 g grybų
290 g fermentinio sūrio, tarkuoto
GAMINIMO EIGA
1. Įkaitinti orkaitę iki 180 °C temperatūros.
2. Dideliame puode užvirinti vandenį su žiupsneliu druskos ir šlakeliu aliejaus (aliejus neleis makaronams verdant sukibti). Sudėti makaronus į verdantį vandenį ir virti apie 10 minučių. Nusausinti ir atidėti į šalį.
3. Paruošti baltą padažą. Pieną ir česnaką užkaitinti puode ar mikrobangų krosnelėje, ir atidėti į šalį.
4. Didelėje keptuvėje ištirpinti 115 g sviesto.
5. Suberti miltus ir kepinti apie minutę ant mažos ugnies, nuolat maišant su mediniu šaukštu ar mentele.
6. Po truputį į keptuvę pilti pieną. Po kiekvieno įpylimo išmaišyti, kol taps vientisa masė, tuomet pilti dar truputį.
7. Pagardinti druska, pipirais ir muskatu.
8. Ant vidutinės ugnies padažą maišant kaitinti apie 3 – 5 minutes arba kol sutirštės. Atidėti į šalį.
9. Paruošti grybus. Supjaustyti grybus plonais griežinėliais.
10. Didelėje keptuvėje įkaitinti 2 valgomus šaukštus alyvuogių aliejaus ir 2 valgomus šaukštus (30 g) sviesto.
11. Sudėti pusę grybų su žiupsniu druskos ir kepinti apie 5 minutes, kol grybai suminkštės ir išskirs sultis.
12. Viską pakartoti su dar 2 šaukštais aliejaus, 2 šaukštais sviesto ir likusia puse grybų.
13. Surinkti lazaniją. Pasiruošti 20 x 30 cm. dydžio kepimo indą. Ant šio indo dugno įpilti šiek tiek padažo.
14. Tuomet išdėlioti išvirtus makaronus, ant jų pilti padažą (apie ketvirtadalį). Ant padažo išdėlioti trečdalį grybų, ant jų – ketvirtadalį puodelio tarkuoto fermentinio sūrio. Tokį sluoksniavimą pakartoti dar du kartus. Paskutinis sluoksnis turi būti makaronai, apipilti paskutine dalimi padažo ir apibarstyti paskutiniu ketvirtadaliu sūrio*.
15. Kepti apie 45 minutes, kol lazanijos viršus gražiai parus ir padažas ims „burbuliuoti“. Išjungti orkaitę ir leisti lazanijai pastovėti apie 15 minučių, prieš patiekiant. Skanaus!
*Sluoksniavimas:
• truputis padažo + makaronai + ¼ padažo + 1/3 grybų + ¼ puodelio fermentinio sūrio;
• makaronai + ¼ padažo + 1/3 grybų + ¼ puodelio fermentinio sūrio
• makaronai + ¼ padažo + 1/3 grybų + ¼ puodelio fermentinio sūrio
• makaronai + ¼ padažo + ¼ puodelio fermentinio sūrio
30 komentarai
Tavo šis pamąstymas apie gyvenimo kelią tikrai labai vietoj, nes pastaruoju metu mane kankino identiškos nuotaikos. Ir niekaip kol kas negaliu surasti atsakymo į klausimą „ko iš tikrųjų aš noriu?”… 🙁
bet kažkas kažkada yra pasakęs, jog viskas ateina su laiku. ir dar, kad niekas nevyksta be priežasties… labai tikiuosi, kad tai tiesa 🙂
P.S. et et et, pagirčiau ir patiekalą, bet kadangi aš esu „grybų nemėgėja” tai būtų tiesiog neprofesionalu :DD
bet džiugu, kad tau skaniai susivalgė 😉
Aš irgi tikiuosi, kad tie protingų žmonių protingi žodžiai yra ne tik protingi, bet ir tiesa 🙂
P.S. Bet kiek daug žmonių yra „grybų nemėgėjai”! Et, daug prarandat :))
Apie tą pasirinkimą tai tikrai… Manau jei dabar reiktų pirmą kartą stoti rinkčiausi kolegiją. nes baigdama mokslus nesijaučiu išmokusi dirbti darbą, o tik žinau daug apie daug ką, bet nieko konkretaus… Na bet yra kaip yra, tik čia suadau naujų draugų, įgijau patirčių ir t.t. O kadangi nieko pakeisti jau nepavyks ir gailėtis neverta 🙂
Tokia lazanija man patiktų, deja ja valgyti tektų vienai arba pagerinti kokia paukštiena, kad maniškis valgytų 🙂
Mes kažkada čia kalbėjom ir uždavėm sau klausimą – o jei leistų rinktis iš naujo? O jei taip keliais metais atgal? Kas tada? Ir baisiausia, kad vienintelis atsakymas: „nežinau.. tikriausiai tas pats..”. Lyg ir iš vienos pusės parodo, kad anąkart pasirinkai teisingai, iš kitos – kad vis dar nepribrendai tam pasirinkimui. Bet tu teisi – sprendimai priimti ir nieko nepakeisi, todėl telieka džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar 🙂
O paukštiena šioj lazanijoj taip pat labai tiktų 😉
Pasijaučiau tokia teta 😀 Profesija jau išrinkta (tfu, tfu, tfu teisingai). Darbo stažas dar nuo trečio kurso skaičiuojamas ir kol kas jokių svarbesnių pasirinkimų nenusimato 🙂 O aš už Tave vyresnė gal tik kokias penketą metų. Vat pasirodo, kiek per tą trumpą laiką gali pasikeisti gyvenime 🙂 Sėkmės ieškant savo kelio! 🙂
Viktorija, prajuokinai :)) O gyvenimas kartais tikrai šuoliais verčiasi ir keičiasi. Aš profesiją taip pat oficialiai jau po kelių mėnesių turėsiu. Ir darbo stažą šiom dienom pradėsiu skaičiuoti. Taigi einu aš tuo savo keliu, tik kaip ir dažniausiai – su mažom baimėm širdy, nedrąsiai, dar neužtikrintai.
Už tave labai džiaugiuosi – už tavo teisingą ir sėkmingą kelią 🙂 Ir ačiū 🙂
Kažkaip, kai perskaičiau, prisiminiau vieną moteriškaitę, kuri kalbėjo, kad po svetimus sugedusius dantis niekada nesiraustų,nes kvapai ir visa kita, bet jau daug metų rausiasi po svetimus užpakalius:)Ir nieko, dabar sako, kad darbas geras, matyt pašaukimas ateina žymiai vėliau, tik neaišku kam:))
Vaje :)) Smagi istorija, ką bepasakyti 🙂 Aš irgi taip manau – kad kartais reikia sulaukti to savo laiko. Ne tobuli ir ne kompiuteriai esame, kad viską iš karto darytume idealiai ir visuomet tik teisingai 🙂
Galbūt ne pats protingiausias minties šaltinis reklama, bet toji reklama, kuri skelbiama – būk DABARSTITAS mane žavi. Manau kol esame jauni/jaunos turime imti iš gyvenimo kiek galime. Aš savo vėlyvam gyvenime nenorėčiau sakyt „Gailiuosi, nepadariau to”, o pasakyti „Nė velnio nesigailiu! Atėjau, padariau ir patyriau”. Žinoma visada lengva malti liežuviu. Pati dažnai pritrūkstu ryžto, bet žinau, kad save ‘uždusinčiau’ gyvendama tik pagal standartus.
Tam tikra prasme, mes nemokame laužyti taisyklių. Tai reikia patiems išmokti 🙂
Marrti, gera man skaityti tavo komentarą – toks tiesus ir teisingas. Ačiū 🙂
Beje aš mėgstu grybus ir manau ši lazanija keliauja į mano receptų eile :).
Tikiuosi, kad lazanija patiks ir taps draugu ant jūsų pietų stalo! :))
Tikra teisybe. Daznas Lietuvos ir salimais esanciu saliu steriotipas. Rusijoje pvz. daug anksciau viskas vyksta, ten 25 metu jau buna vyriausiais dideliu kompaniju manager, direktoriais, advokatais ir tt, na sneku apie tuos kurie mokosi. O pvz. pas mus cia Italijoje, tai laisve papugoms! gyvena su tevais iki 40 metu, nes patogu ir pigu, yra kas skalbia, maista ruosia ir tt,na ir darba nera lengva susirasti, kad zmogus galetu save islaikyti, tada kol pasirenka profesija, tada mokosi apie 10 metu, jei pasirenka univera, na cia mokytis gali ilgai, perlaikyneji egzus, jei nepavyksta, moki sau ramiai uz moksla ir viskas. Cia as kalbu apie dideli procenta jaunu zmoniu. zinoma ne aie visus. O delpasirinkto kelio,tai galima gi keisti, nebuna per velu, svarbiausia tai daryti del saves o ne del kitu, nebijoti kitu zmoniu nuomones. Turiu gera drauga, jis policijoje dirba ir mokosi kirpejo amato 🙂 as pati mokysiuos gastronomijos, nors esu teisininke. Dabar grizciau i 18 metu etapa tai mokyciausi buti vyreja, nors Lt tai nera prestizinis dalykas 🙂 Bet kaip sake nebeprisimenu kas… Dar nera per velu, buti tuo kuo norime buti. Labai skanus receptas, as panasias lasagne darau tik dar pridedu tokio surio scamorza affumicata, toks lengvai rukytas suris. Labai geras patiekalas tos lasagne 😀
geriausi linkejimai.
Dar nėra per vėlu būti tuo, kuo norime būti. Nuostabi mintis – ačiū ir tau, Viktorija 🙂 Ir už pasidalinimą mintimis, kaip viskas ten, toli nuo Lietuvos.. iš tiesų nežinau, kas geriau – ar lietuviškas skubėjimas, ar šiltų kraštų slinkimas vos vos.. Visad norisi to aukso vidurio, bet kaip sunku jį atrasti. Bet tikriausiai svarbiausia – lėčiau ar greičiau – atrasti save. O tada jau gyvenimas nušvinta visomis spalvomis :))
Lazanija tikrai nuostabus patiekalas, pritariu 🙂 Ir variacijų įmanomų tiek daug, kad niekad nepabosta :))
Aš norėčiau lazaniją pagirti, nes ne man apie priverstinius gyvenimo kelio pasirinkus rašyti (jei nepatinka, nemiela širdžia aš be jokios sąžinės graužaties nenorimą „kelią” tieiog pakeičiu kitu gyvenimu „takeliu”.. ir nė karto nesuklydau tai darydama.). Ji puiki. Net mano vyrui aptiko. Manau kepsiui ją ne kartą ir ne du. 😉 tik aš dėjau kur kas daugiau sūrio. :}
Aušra, reikia ir apie lazaniją nuomonių, labai reikia 😀 Ir aš labai džiaugiuosi, kad jau išmėginai ir kad jums patiko 🙂 O sūūūris yra gėris, per daug jo nebūna tikriausiai niekada 🙂
tas baltasis padažas tai tikras košmaras – vėl produktus sugadinau (nes suverčiau iš karto 100 g miltų, tai gavosi tešla), bet iš antro karto visai pavyko – tada miltų dėjau jau daug mažiau( gal kokį pora šaukštų) ir bėriau po truputį. Ir dar gardinom lazaniją kalakutiena, nes grybų tiek daug neturėjom 🙂 Tai visai pavyko, bet man skanesnė buvo truputį pastovėjusi, o ne iškart ištraukta iš orkaitės, nes tada labiau sukibo :)O šiaip visai nebloga lazanija
Pati skaniausia lazanija man buvo parduodama IKI parduotuvėse, vis norėčiau atrasti kažką panašaus, bet maniškis sakė daugiau su lazanijom nenori eksperimentuoti, nes labai daug darbo 😀 Gaminom gal tris valandas 😀
Vaida, na, juk kai suberi miltus, iš pradžių ir turi gautis tokia beveik tešla, kaip kad sakai. Tada ją pakaitini šiek tiek maišant (kad miltų skonio neliktų) ir pradedi po truputį (!) pilti pieną. Įpili šiek tiek pieno ir maišai maišai maišai – „tešla” praskystėja. Tuomet įpili dar truputį pieno ir vėl maišai maišai maišai – „tešla” dar skystėje. Galiausiai, supylus paskutinę pieno dalį, turime jau nebe „tešlą”, o padažą 🙂
Gaila, kad nepavyko iš pirmo karto, tačiau džiaugiuosi, kad bent jau neblogai pavyko iš antro 🙂 O lazanija kartais tikrai suryja daug laiko, pritariu.. 🙂
Et.. Tikra tiesa. Ketvirti metai universitete – ketvirti metai savęs graužimo.. Ketveri metai, bent jau kol kas atrodo, nuėję veltui.. NIEKADA nedarykit klaidų ir LEISKIT savo vaikams rinktis tai, ką jie NORI daryti. (Kalba ne apie striptizo šokimą arba mafijos bosu buvimą eina) Jei nori studijuot muziką – tebūnie! Jeigu jo stichija baletas – vualia! Jaučia aistrą dailei, madai, medžio drožimui? Nori būti stalium, šaltkalviu? LEISKITE. Nes kitu atveju, visai kaip aš, gailėsis, kad pasirinko vadybininko/ekonomisto/teisininko kelią, nors pusę savo gyvenimo dainuoja/piešia/šoka.. Nedarykit. Mano. Tėčio. Klaidos.
Jausme… kaip suskaudo širdį tavo komentarą skaityti. Pritariu kiekvienam žodžiui. Ir dar daugiau – ne tik nuo tėvų nuomonės ir norų (čia juk mūsų gyvenimas) reiktų atsiriboti, tačiau ir nuo bendro visuomenės spaudimo. Kas kad profesija prestižinė ar perspektyvi, jei kiekviena diena – didelė kančia paskui? Reikia išdrįsti žengti žingsnį ton pusėn, kur traukia ir norisi. Nes tada, kai mylėsim tai, ką darom, darysim gerai. O kai darysim gerai, sieksim aukštai. Reikia drąsos gyventi ir įgyvendinti svajones, labai reikia 🙂
Bet aš labai tau linkiu, kad viskas galiausiai būtų į gera. Gyvenimas kupinas staigmenų. Ir – dar geriau – naujų galimybių. Linkiu, kad tokia ateitų pas tave. Ir kad tuomet drąsiai ir ryžtingai ją čiuptum. Man labai patiko vienas iš komentarų – niekada nėra vėlu būti tuo, kuo mes norime būti 🙂
Na, nežinau, aš viską dariau, kaip parašyta ir man nesigavo, todėl kitąsyk nesivadovausiu aklai receptu ir darysiu savaip. Tiesiog man iškart sušoko tešla, kai įdėjau miltus, truputį pakepiau,o tada pyliau pieną, tai, kad ir kiek pyliau, ta masė man neskystėjo nei kiek, nesinorėjo supilti visą litrą pieno ir žiūrėt ar gausis kas nors. O ir nebuvo panašu, kad pagerėtų situacija, todėl išmečiau tą „pagranduką” iš keptuvės ir tada bandėm nesupilti visų miltų, o ir dėjom paskui jų daug mažiau,nei čia parašyta. Beje jau antrą kartą gaminau lazaniją iš tavo blogo ir abu kartus tas padažas nesigavo iš pirmojo karto.Gal nelemta man gamint tas lazanijas, nežinau…
Beje kiek tu dėjai tų miltų dar žiūrint, jei pusę puodelio, tai tada juk gaunasi koks 100 g. Tai negi tiek jų daug reikia? Mes išvis padažui sudėjom miltų gal keletą šaukštų ir jų pilnai užteko. Ir bėram po truputį, o pieną tai ir pirmu ir antru kartu pylėm po truputį per kelis kartus. Bet vis tiek žiauriai jautėsi tie miltai pirmu kartu. Nesam gi jau tokie nevykę virtuvės naujokai, bet vis tiek sakau, kaip mums gavosi. Man tik būtų paprasčiau, jei produktų kiekis būtų nurodytas ne puodeliais, o vien tik gramais. Gal tada iškiltų mažiau nesklandumų, nes viską būtų galima tiksliai pasverti ir pamatuoti 🙂 Turbūt tie gramai visgi svarbūs ypač padažų gamyboje.
Jau trečia kartą rašau komentarą, nes kažkaip šiandien nesugebu sutalpint visų minčių į vieną. Atsiprašau 🙂
Čia jūs kalbat, kad reikia studijuoti, tik tai ką nori. Taip sutinku, bet man nutiko kiek kitaip. Iš pradžių, kai įstojau, pagalvojau,kad visai man ir tinka ir patinka mano pasirinkimas, nes ką daugiau galėčiau studijuoti tuo metu nelabai įsivaizdavau. BET galiausiai supratau, kad visgi man NEPATINKA tai ką mokausi, man neįdomu ir t.t. Ir man jau gaunasi penktas kursas, nes su ketvirtu taip ir nesugebėjau pabaigt, dar neaišku, ar sugebėsiu ir dabar. Tai ką daryti tokiu atveju? Mesti viską ir stoti kitur? Bet kur tada stoti? Aš nelabai turi kitos alternatyvos. Na, galbūt norėčiau pastudijuoti psichologiją (prieš tai studijavau filologiją ir vis dar bandau), bet mano pažymių neužtektų įstoti. Ir į filologiją įstojau iš antro karto, po metų. Na, pirmąjį kartą net nestojau į tai, bet buvau prirašiusi visokių psichologijų ir kitokių dalykų tam studijų lape, bet tada stojau tam, kad stot, be jokios aiškesnės vidinės motyvacijos. Bet va, ne viskas taip paprasta. O dabar kai pasikeitė studijų tvarka, manau, jei ir pavyktų, tikrai reiktų daug mokėti už mokslus, o aš neturiu tokių galimybių. Gal ir nevėlu būti tuo, kuo norime. Bet pirma reikia tikrai tvirtai žinoti, ko nori. Bet, ką daryti, jei nežinai, ko tu nori? Nežinai, ką norėtum veikti gyvenime ir kokia veikla tikrai patiktų? Aš nesu nei sportininkė, nei gabi menui. Neįdomūs man jokie ir tikslieji mokslai. Negali gi vis bandyti naujų mokslų, nes gal netyčia atrasi tą vietą, o ir neįmanoma gi išbandyti visų sričių, o tai juk ir kainuoja daug pinigų. Tai tada išvis nestudijuot ir dirbt visą gyvenimą juodus darbus? Jau dirbau ne kartą ir galiu pasakyt, kad NEPATIKO, o ir vargiai be niekieno pagalbos įmanoma pragyvent už tuose darbuose gaunamus skatikus. Tai va ir svarstau, ar įmanoma čia dar kažką padaryt, ar čia padėtis be išeities…. Gal jūs kartais turit kokių minčių?
Oho, kiek komentarų, Vaida 🙂 Nieko tokio, pas mane jie visada laukiami 🙂
Taigi, dėl padažo. Žinoma, kad galima daryti jį savaip ir viskas bus čiki, jei pagal mane nesigauna 🙂 O miltų tai pusė puodelio tikrai nėra 100 gramų, o apie 75 – 80 g. O šaukštas miltų (truputį su kaupu) sveria apie 25 gramus, tai čia ir yra keli šaukštai 😉
Dėl mokslų ir savęs ieškojimų – ak, kad aš žinočiau atsakymus. Kad galėčiau pasidalinti protinga ir teisinga patirtimi, kad galėčiau patarti. Bet negaliu. Nes pati dar iki dabar nežinau, ar nuėjau ten, kur norėčiau dabar būti. Tikriausiai ne. Nes matau save kitur – ten, kur, rodosi, būčiau pati laimingiausia, daug laimingesnė tikriausiai. Bet kol nesu ten, ką aš galiu pasakyti? Juk tik vaizduotėje viskas, o ten visada ir viskas labai gražu ar net tobula. Iškreiptas vaizdas truputį. O dar aš esu ir didelė bailė. Bijau naujų dalykų, naujų žmonių ir naujų patirčių. Man patinka jaustis saugiai ir daryti tai, kad aš žinau, kaip reikia daryti. Bet koks iškrypimas ir seniai išminto tako – stresas. Tai blogai, nes velniažin kiek progų yra praleistų. Ir sakau sau – Asta, nebebijok. Asta, padaryk tai ar tai, jei turi galimybę. Jei turi noro. Neleisk jo nugalėti baimėms. O žodžiai sėkmingai ir lieka žodžiais, nevirtusiais darbais…
Taigi, negaliu nieko pasakyti. Reikia išmokti su savimi kalbėtis, surasti bendrą kalbą ir suprasti save. Išklausyti. Atrasti. Ir eiti ten, kur labai norisi. Nes vis tik gyvenam vieną kartą – norėtųsi, kad tas kartas nebūtų kančia ar nuobodybė, ar ne? 🙂
dėjom pora šaukštų be kaupo ;), na, o aš buvau atsimatavusi apie šimtą gramų miltų tada turbūt, tai ir neišėjo – nieko tokio, gi seniai jau viskas buvo 🙂
Aš irgi didelė bailė (o dar didesnė tinginė, kas liečia mokslus.. shame on me, bet turbūt kitaip ir negali būt, kai nejauti motyvacijos tam dalykui, viską reikia daryt per prievartą, tai ir atidėlioji, save apgaudinėji, kad atseit yra dar laiko…bet jo jau NEBĖRA, o tai mane JAU gąsdina), tad daug ir gerų progų taip praleidžiu. va va, vaizduotėje dažnai atrodo gražu, o kai pabandai, tai paaiškėja, kad nė velnio taip nėra (čia tuo mano pasakotu atveju), o išbandyt viską gi irgi neįmanoma, deja. O ir baisu, taip. Tad ir gaunasi toks užburtas ratas truputį. Žiūriu, labai mes panašios dėl šitų gyvenimiškų dalykų, ai, bet tu geriau gaminti moki 🙂 O ką, beje, studijuoji, jei ne paslaptis?
Vaida, ekonomiką. Specializacija – marketingas 🙂 Dar pora mėnesių ir tikiuosi rankose laikyti diplomą 🙂
Aš visada galvojau, kad ekonomika ne man. Bet vieną semestrą teko jos pasimokyti, patiko. 🙂 Bet va, kaip ir sakiau,man tai būna, kad nežinai, ko nori. O kai pastudijuoji kažką ir matai,patinka, ar ne. Ir kažkaip nežinai, ką daryt, kai ketvirtam kurse įsitikini,kad visgi nelabai patinka tai ,ką mokaisi. Bet mesti irgi kažkaip „abydna”, o ir nežinai, ar įstotum kitur kur gal įdomiau. Pagal pažymius, tai sunkiai. Bent man taip atrodo.
Na, taip taip.. niekad nežinai, kas laukia už kito kampo. Laimė, nusivylimas, prasikeikimas, kodėl nėjai įprastu keliu, o gal stebuklas? Šiaip aš lygiai tokiomis pačiomis bailiomis mintimis dažnai gyvenu, bet gal tai ir blogiausia? Tai, kad vos atsiradus galimybei, „nurašai” ją, iškeldamas į dienos šviesą visus minusus, baimes, rizikas, t.y. visus minusus. O pliusai ir lieka kažkur, garsiai net neištarti, nes baimė vis tiek per didelė..
pirmiausia astrodre skaniai bet dabar jau nebe
Gal galima pasmalsauti, kas privertė taip pakeisti nuomonę? 🙂