Kai vis dar kartais sulaukiau klausimų, kodėl aš neberašau tinklaraščio, nori nenori kyla klausimas – gal tokių, vis įsijungiančių ir patikrinančių, yra daugiau? Galbūt tik aš viena galvoju, kad kai nerašai ilgus mėnesius, tai kelias atgal vis siaurėja, kol galiausiai virsta vos įžengiamu ir vargiai matomu takeliu. Galbūt, jei prie manęs vis dar prieina visiškai nepažįstama mergina ir sako, kad pasiilgo tekstų ir receptų, galbūt tada tas takelis dar ne toks beviltiškas ir aš jį galiu praminti vėl. Dar kartą iš naujo. Net jei per tuos mėnesius pamiršau ir kaip rašyti, ir kaip fotografuoti. Net jei kažkada parašytos trys receptų knygos šiandien atrodo kaip mitas, o šimtai iškeptų kuo dailiausių macarons’ų – kaip fantastinis filmas.
Bėda ta, kad peržengti tuos kelis ilgus tylos mėnesius ir vėl rašyti yra nelengva. Savaitgalį, sakau sau, tikrai nupūsiu dulkes nuo fotoaparato ir pagaminsiu bei parašysiu šį tą naujo. Tačiau savaitgalis ateina, praeina, jį keičia kitas, galiausiai – kitas mėnesis. Stinga laiko? Įkvėpimo? Tikriausiai, tačiau kai pabandau sau nuoširdžiai atsakyti į klausimą, kodėl taip ilgai negrįžtu prie tinklaraščio rašymo, nors ir noriu, tų atsakymų supuola kur kas daugiau.
1. Kompiuteris. Kol tas vargšas nukankintas mano senolis užkrauna interneto naršyklės langą, tikrai galiu pamesti ne tik mintį, bet ir įkvėpimą. Nesuskaičiuočiau, kiek daug receptų ir tekstų dėl šios absurdiškos priežasties buvo neužrašyti.
2. Identiteto krizė. „Saulėta virtuvė“ visada buvo daugiau mažiau saldumynų blog‘as. Bet aš pasikeičiau. Jau nebekepu tų nuodėmingų keksiukų su įdaru ir saldaus kremo kepurėlėmis, retai sluoksniuoju ir tortus, tik ypatingiausioms progoms. Dabar verdu kinvą, maišau salotas, brinkinu chia sėklas, verdu varškėčius ir kepu nesaldžius pyragus. Na, gerai, kartais iškepu ir keksą, bet tik kartais. O ar žmonėms reikia tokios nesaldžios „Saulėtos virtuvės“? Be to, ar reikia tokios, kurioje būtų ne tik maistas ir receptai, bet galbūt ir šiek tiek daugiau: namai, knygos, filmai, sportas, vietos ar dar kažkas, ko į lėkštes nesudėsi ir kuo pilvo nepamaloninsi? Nes juk kiekvienos receptų knygos paraštėse vyksta tiek daug visko… ir tuo kartais lygiai taip pat norisi dalintis.
3. Nepasitikėjimas savimi. Galėčiau apsimesti, kad man tai visiškai nerūpi ir tinklaraštį visada rašiau vien dėl savęs, bet taip nėra. Man rūpi tai, kad paskutiniai blog‘o įrašai taip ir nesulaukė komentarų, o Facebook grupės įrašų patiktukų skaičius nukrito jei ne keliolika, tai bent kelis kartus. Žinoma, kad grįžtamasis ryšys džiugina ir įkvepia, lygiai kaip ir jo nebuvimas lėtai, bet užtikrintai žlugdo pasitikėjimą savimi.
4. Laikas. Ar ne per vėlu? Nuo lapkričio, kai paskutinįkart pasivaidenau „Saulėtoje virtuvėje“, praėjo… beveik pusė metų. Pusė metų!
5. Fotoaparatas. Esu beveik tikra, kad pamiršau visas kažkada išmoktas gudrybes ir dabar, vėl jį paėmus į rankas, teks grįžti į pradinių klasių suolą. Truputį nesmagu, truputį gėda. Gražios nuotraukos – visada yra tai, kuo norisi didžiuotis. Bent jau šioje srityje per pastaruosius mėnesius tikrai žengiau kelis didelius žingsnius atgal.
6. Baimė. Taip, baimė. Tiesiog. Gali būti, kad dabar, galiausiai vis tik nusprendusi ją įveikti ir po šimto metų publikuodama naują įrašą, esu ir būsiu bene vienintelė, kuri jį kada nors perskaitys. Nes galbūt kaip nelaukia traukiniai, taip nelaukia ir skaitytojai, galiausiai randantys receptų ten, kur jų niekad niekas nepamiršta taip ilgam.
Kad ir kaip ten bebūtų, žinot, surizikuosiu. Štai šiandien kantriai išgėriau puodelį arbatos, kol senutėlis kompiuteris užkrovė visus reikiamus langus. Iš gilaus stalčiaus išsitraukiau pamirštą fotoaparatą ir nufotografavau pamėgtus pusryčius. Spyriau sau užpakalin ir pasakiau, kad kažkada labai labai seniai, kai tik pradėjau rašyti tinklaraštį, pradėjau su tomis pačiomis baimėmis, pilna nepasitikėjimo savimi. Neabejoju, kad pirmą pusmetį savo receptus skaičiau tik pati, bet pamažu, žingsnis po žingsnio, sulaukiau tokio didelio, nuostabaus ir įkvepiančio grįžtamojo ryšio iš begalės žmonių, kad net šiandien tai atrodo mažai tikėtina! Taigi, šiandien – tebūnie tai nauja pradžia. Net jei teks pradėti nuo pačio pirmo žingsnio, net jei vien tik dėl savęs… Iš patirties žinau, kad net patys siauriausi, sunkiai praminami takeliai gali nuvesti labai toli ir suteikti labai daug.
O kol kas, jei kažkas netyčiom vis tik atklydo į mano saulėtą virtuvę, prašom naują receptą, skanių pusryčių!
Ispaninio šalavijo sėklų (Chia) pudingas su bananais ir žemės riešutų sviestu
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 vidutinio dydžio bananų
2 valg. š. žemės riešutų sviesto
400 ml kokosų pieno
100 g ispaninio šalavijo sėklų (Chia)
Viršui:
banano
žiupsnelio malto cinamono
skrudintų žemės riešutų
GAMINIMO EIGA
1. Bananus, žemės riešutų sviestą ir kokosų pieną elektriniu trintuvu sutrinkite iki visiškai vientisos masės.
2. Suberkite ispaninio šalavijo sėklas ir gerai išmaišykite, kad jos tolygiai pasiskirstytų plakinyje.
3. Uždenkite indą maistine plėvele ir palaikykite šaldytuve kelias valandas ar per naktį, kol sėklos išbrinks.
4. Išbrinkusį ispaninio šalavijo sėklų pudingą paskirstykite į 3 stiklines.
5. Ant viršaus paskirstykite supjaustyto banano griežinėlius, apiberkite žiupsneliu malto cinamono ir trupučiu smulkintų skrudintų žemės riešutų. Patiekite.
56 komentarai
Asta Asta,
_kraštutiniu_ atveju (kuriuo netikiu!) kiekvieną tavo įrašą skaitysime bent dviese :} Mat kiekvienąsyk, kai tik pasidalini savo naujienomis, mano širdukė krykštauja. Įdomu, kuo gyveni, kaip (ir kodėl) pasikeitei, kas verda galvoje ir puoduose. Pasiilgstu tavo rašinių ir nuotraukų, kurias turbūt iš šimto kitų pažinčiau, ir todėl džiaugiuos, kad tavy su pavasariu bunda ir noras pargrįžti.
Kad ir po kokios pertraukos, kad ir su kokiom mintim, kad ir (dar) ne dabar — lauksiu!
Jule, skaitau ir šypsausi, kaip gera žinoti, girdėti, ačiū tau labai! 🙂 Tikrai – ar čia tas pavasaris kaltas, ar kas – bet jau noriu grįžti. Ir nors neperšokus griovio „op!” sakyti nederėtų, grįšiu. Net jei ir po truputį, mažais ir lėtais žingsneliais. Ir papasakosiu būtinai, kas verda galvoje ir puoduose. O žinoti, kad yra laukiančių, išties nuostabu. Ačiū!
Asta, sveika sugrįžusi! Kuris laikas vis užsukdavau senuosiuose receptuose ieškoti įkvėpimo (šventės, gimtadieniai – reikėjo tortų 🙂 ), bet labai džiaugiuosi pagaliau radusi naują įrašą, kurį tikrai išbandysiu 🙂 O ką darai su kynva, žinok, irgi įdomu – tad dalinkis, nes tave skaito ne tik saldumynų mėgėjai 🙂
Aurelija, ačiū! 🙂 Būtinai pasidalinsiu nerealių salotų su kynva receptu, net ne vienu! O ir tortų, kad ir tikrai rečiau, bet tikiu, kad bus – juk ir manęs neaplenkia nei gimtadieniai, nei štai atskubančios Velykos 🙂
Visada buvau daugiau tylioji tavo sekėja 🙂 ir dabar pamačiusi naująjį įrašą – taip nudžiugau, visada laukiau ir lauksiu tavo naujų įrašų, kad ir apie ką jie būtų 🙂 o ir tavo rašytų receptų dar eilėje laukiančių daugybę turiu, ir noriu tikėti, kad jų eilė dar tik ilgės, ypač jei tai bus apie sveikesnę alternatyvą 😉
Daiva, ačiū labai, žinau, kaip sunku prakalbinti tyliuosius sekėjus (aš pati, tiesą sakant, dažniausiai seku savo favoritus taip pat labai tyliai) 🙂 Pažadu, kad sveikesnių alternatyvų (nors tikrai ne kraštutinių!) tikrai bus 😉
Gamindama „Rafaelo” tortą visada galvoju apie tave! 😉
Kaip gera žinoti! 🙂
Asta, velniškai pažįstama! Su identitetu taip pat kyla klausimų/ir reikalų. Pati buvau jau ne vieną kartą ties ta riba, kad reikia išjungti puslapį ir pamiršti apie jį. Kurti kažką naujo. Bet tada galvoju – kad nieks netrukdo keisti identiteto. O sukaupta istorija per tiek metų labai naudinga 🙂
Laukiu naujų minčių/receptų.
Marta, gal gi čia mūsų, senosios blogerių kartos, dilemos? 🙂 Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad nei viena iš mudviejų nepriėmė to drastiško sprendimo ištrinti ir pamiršti. Džiaugiuosi tavo tinklaraščiu, o mums abiems – kaip ir dar daug kam – linkiu augti, tobulėti ir džiaugtis tuo, kad iš tiesų džiugina 🙂
Rasykit!. Apie tortus, salotas, sporta, gyvenima… Bent man asmeniskai, tiek metu skaitant Jusu bloga, istorijos uz tortu/sausainiu ribu, labai idomios!
O Jusu morku tortas, vis dar kepamas ir megiamas 😉
Well come back!!! ;);)
Kristina, ačiū! Rašysiu! 🙂
Pagaliau! 🙂
Asta, viskas įdomu. Ir gyvenimas, ir salotos, ir sveikesni receptai (kam gi nevertėtų labiau pagalvoti apie sveiką mitybą).
Violeta, šiandien aš pati, pagaliau paspaudusi „Publikuoti”, pasakiau sau – pagaliau! Labai seniai ruošiausi grįžti, labai sunkiai man tas sekėsi, bet, ką gi, sulaukusi tiek sveikinančių grįžus… džiaugiasi širdis be galo ir tik dar labiau norisi dalintis viskuo – receptais, nuotraukomis, istorijomis… 🙂
Sveika sugrįžusi, Asta – you made my day – aš taip buvau pasiilgusi jūsų įrašu – rašykite, raškyite.
Ačiū, Dovile, man labai gera ir nuostabu tai girdėti! 🙂
Tikrai, kad simtas metu….o as ir galvojai, kur pradingus, gal jau ne „lygis” davo bloga rasyt, isleidus knygas….. smagu isvyst ir vel. Linkejimai!
Airina, oi, tikrai ne, toli gražu 🙂 Net nežinau, kuo vertėtų labiau džiaugtis ir didžiuotis – eilę metų rašomu tinklaraščiu ar per keletą mėnesių iškepta knyga. Džiaugiuosi ir blog’u, ir knygomis, bet blog’as visada iškart išduoda, pametus įkvėpimą… Visa laimė, kad jis vis dar grįžta, nors kartais prireikia nemažai laiko 🙂
Sveika sugrizus. Tai vienas is mano megstamiausiu puslapiu, tad labai apsidziaugiau pamaciusi butent toki, sveika recepta. Taip pat labai tikiuosi, kad nuo dabar galesim rasti vis daugiau sveiku receptu. Nors esu saldumynu megeja, bet is paskutiniuju stengiuosi saldumynu valgyti kuo maziau. O artimiausiu metu butinai isbandysiu si naujaji recepta 🙂
Vaida, ačiū, labai džiaugiuosi, kad receptas pasirodė laiku ir vietoje! 🙂 Tik nežinau, ar nesuklaidinau, nes, na, sveikesnių receptų nuo šiol čia tikrai bus, bet į sveiką mitybą aš žiūriu toli gražu ne iš kraštutinės perspektyvos. Tiesiog stengiuosi atrasti aukso vidurį. O jame, tame aukso viduryje, būna visko, nors, tiesa, tūkstančius kalorijų skaičiuojančių desertų – tikrai mažiau 🙂 Taigi, tikiuosi, kad mano saulėtoje virtuvėje tikrai rasite receptų sau 😉
Vis užsuku į šį puslapį, kartais įkvėpimo, kartais skanių, skanių tortų… Tad štai pamačius naują receptuką iškart blykstelėjo „Pagaliau!” ir noras kuo greičiau išbandyti pudingą ! Sekmės, įkvėpimo ir tikiuosi , kad neužilgo vėl sulauksime naujų skanumynų (ir visai nieko tokio, jei jie ir nėra saldūs…).
Skaiste, ačiū! 🙂 Galiu išduoti, kad jau šią savaitę tikrai bus naujas receptas!
Nei gaminti ruošiausi, nei recepto naujo ieškojau, tiesiog užsimaniau kažką paskaitinėt ir įsijungiau jūsų puslapį. Džiaugiuosi savo sprendimu. Labai puikus receptas, artimiausiu metu bus tiikrai išbandytas! O jūs nenuleiskite rankų, mintis dėstote labai gražiai, tekstai visuomet skaniai susivalgo, tad rašykite nors ir apie skalbimo mašinas ar dviračius, skaitančių tikrai bus, aš viena iš jų. O jūsų Saldumynų knyga namuose stovi garbingiausioje vietoje! (ji buvo įrašyta į norų sąrašą, skirtą Kalėdų seneliui ir labai laukta!) ^_^
Auste, labai ačiū už tokį palaikymą ir gražius, įkvepiančius žodžius! Ir labai džiaugiuosi, kad Kalėdų seneliui pavyko rasti bei po egle padėti knygą 🙂
Tegul knygos turi vieną temą, o tinklaraštis turi atspindėti Tavo gyvenimą, tuo pačiu ir visus gyvenimo pokyčius. Tuo ir žavūs tinklaraščiai, nes matai kaip autorius keičiasi. Žinoma kartais keliai su skaitytojais išsiskiria, bet nepamiršk, kad atsiranda skaitytojų, kurie Tave atranda naujai 😉 Juk ir tikrame gyvenime vienu momentu bendraujame su vienais žmonėmis, po kiek laiko supranti, kad eiti vienu takeliu su jais nebegali ir pasuki kitu keliu, o tenai sutinki kitų žmonių, su kuriais taip pat būna miela ir gera.
Pokyčiai, nereiškia, kad tai yra blogai. Viskas priklauso nuo požiūrio 😉
Aušra, labai ačiū už kiekvieną žodį – visiems jiems pritariu ir labai suprantu. Tik štai, kartais prireikia laiko dalykams įsisąmoninti, sugulti į vietas. Taigi, pakeitusi požiūrį, visus gyvenimo pokyčius atsinešu čia, į tinklaraštį 🙂 Ir beprotiškai džiaugiuosi sulaukusi tiek palaikymo!
Kokia maloni staigmena! Jau beveik be vilties isvysti nauja irasa,uzsuku i Sauleta vietuve taip pat daznai kaip ir anksciau…ir si karta..!!!!:) jau senai negyvenu Lietuvoje, seku ne viena tinklarasti, bet Sauleta virtuve taip ir liko pats paciausias!!! Ne viena svente nepraeina be torto pagal tavo recepta,kiek pyragu prikepta…ir kiek komplimentu susilaukta.. ACIU TAU!!! 🙂
Simona, ačiū! Nuostabu girdėti, rausta mano skruostai!! 🙂
Visada labai laukiu naujų įrašų ir receptų 🙂 O įdomūs ne tik saldumynai, tikrai įdomūs visi receptai ir žinoma tavo mintys, gyvenimas – namai, knygos, filmai, kelionės, išvykos 🙂 Tikiuosi pavasaris su vėjeliu atneš naujo kūrybinio džiaugsmo – nes skaitytojų tikrai yra 🙂
Gintare, aš tikrai nuoširdžiai nesitikėjau, kad skaitytojų vis dar yra tiek daug – džiaugiasi mano širdis ir jaučiu, kaip grįžta tas trumpam užmirštas įkvėpimas! Labai ačiū 🙂
Labai labai smagu matyti naują recepta! Kas antrą dieną vis užsukdavau ieškoti naujų įkvepiančių receptų ir labai labai laukiam naujų sveikesnės gyvensenos receptų, nes kartais taip trūksta idėjų sveikiems pusryčiams, desertams ir t.t. Ačiū Jums už nuostabius receptus, be galo nudžiugau pamačiusi naują įrašą! 🙂
Ačiū, Agne, ačiū už palaikymą! Sveikesnių receptų tikrai bus 😉
Nezinau, kas mane cia traukia, bet uzklystu ir aš. Dabar vis rečiau, nes ir irašai retai būna…Nei vieno kito tinklarascio taip neseku, jei nieko kepti nesiruosiu. Sis kazkaip labai prie dūšios 🙂 Smagu, kad esi , nesustok, jei gali!
Kaip gera girdėti – tikiuosi, kad tas, kas traukia užklysti, trauks ir toliau. Ir kad bus dar ne vienas naujas receptas, kuris suvilios išbandyti 🙂
Labai smagu, kad vėl rašai. Kaskart patikrindavau tinklapį ir nusivildavau, kad nieko naujo nėra. Bet nors Instagrame šį tą naujo įkeldavai tai būdavo ramu, kad viskas gerai ir niekur nedingai. Ir pati minėjai, kad kuo ilgesnį laiką nerasai, tuo sunkiau prisiversti, abejonių vis daugiau. Labai gerą posakį žinau: kai žmogus nori visada randa išeitį, kai nenori suranda priežasčių. Eik tik į priekį. Labai malonu buvo ir bus skaityti tavo intro ir nebūtinai apie maistą. Rašyk, nes tai tikrai tavo arkliukas. Skaičiau, skaitau ir skaitysiu. Keep on goin’!!!
Labai ačiū! Šį posakį žinau ir aš – dievaži, jis toks labai, labai teisingas 🙂
Yes yes yes! 🙂 tegu geri dalykai tęsiasi. Aš ta proga jau einu link žemės riešutų sviesto bidonėlio ir bananų krūvos, kur tos mano chia sėklos…
Ugne, ačiū, jie tęsis! Ir skanaus! 😉
nuoširdžiai kas savaitę-dvi vis patikrinu tinklaraštį..vienas iš trijų, kuriuos beseku lietuviškus 🙂 tyliai (beveik nekomentuojant) bet tai nereiškia, kad neišbandyta dauguma receptų 🙂
p.s. pas mane irgi dabar nebe saldumynų, o „sveikesnio” gyvenimo etapas, tad viskas ok 😉 lauksim saulėtų receptų!
Seku tik kelis tinklaraščius. Ir jau buvau nusiminus, kad šis gerai, širdžiai mielas puslapiukas užsidarys. Vis patikrindavau: o gal kas nors parašyta. Ir kaip smagu, kad tokią saulėtą dieną, puslapis vėl atgijo 🙂
Kamile, tikra garbė būti trejetuke 🙂 Tikiuosi, kad ir toliau pasiseks pradžiuginti receptais, kuriuos norėsis išbandyti 🙂
Alina, ačiū, aš taip pat labai džiaugiuosi sugrįžusi atgal čia, į saulėtą virtuvę! 🙂
Esu išsisaugojusi šį puslapiuką dar seniai semiai.. mat kažkada esu atradusi visai neblogų receptukų. Tad ir toliau Jus, miela Asta, čia „seku” 🙂 Galiu pakomentuoti tik pora Jūsų „pasibėdavojimų” – neverta bijoti, kad sveikesni patiekalai sulauks mažiau dėmesio, nei saldumynai. Manau, šiuo laikotarpiu kaip tik daug žmonių, norinčių valgyti skaniai ir sveikai, besidominčių sveikesnių patiekalų gamyba ir pan. Tad Jūs tik gaminkit, ir dalinkitės 😉
Ir, antras dalykas, neverta pergyventi ir dėl to, jei tų „like’ų” ar susižavėjimo šūksnių mažiau. Tiesiog viskam būna pakilimai, nuosmūkiai, vėl pakilimai..
Labai džiaugiuosi, kad pagaliau parašėte – šis chia pudingas tikrai ne man.. esu išbandžiusi, ir kažkas ne tai,, ne mano skonio receptoriams. Bet nepaisant to, vistiek kantiai seksiu Jūsų tinklaraštį. Tikiu, kad jei ne šis, ne kitas, gal dešimtas, gal dvidešint aštuntas.. ar dar kažkelintas receptukas bus kaip tik man 🙂
Ačiū Jums. Gaminkit. Kurkis. Stebinkit.
Sėkmės.
Ačiū, Jurgita! Esate teisi, visi tie pasibėdavojimai – iš tiesų tai tik pretekstai, pasiteisinimai, kurie yra nieko verti, kai iš tikrųjų darai tai, kas patinka, kas džiugina. Neabejoju, kad pokyčiai veikia nelyg koks sietelis – šiuo atveju atsijoja skaitytojus ir, kaip teisingai sakote, tų pakilimų ir nuosmukių niekad ir niekur neišvengsime. Bet tikiu, kad kai darai ir dalijiesi tuo, kuo tiki ir mėgaujiesi – anksčiau ir ar vėliau šalia suburi tuos, kurie džiaugiasi kartu, įkvepia ir skatina tobulėti 🙂
Asta, jūs tik rašykit! Kaip apsidžiaugiau radus naują įrašą – vis karts nuo karto paspaudžiu savo bookmarks mygtuką, ateinu čia ir nusiviliu neradus nieko naujo… O būtent Jūsų tinklapis – mano pirmoji mokykla. Pirmas pyragas, pirmi keksiukai ir pirmas nesaldus patiekalas buvo gaminta, remiantis Jūsų receptais. Ir man labai smagu, kad dabar gaminat sveikiau – aš ir pati noriu sveikiau maitintis, mielai paskaityčiau, kaip ir su kuo verdat kinvą.
Be to – saulėtoj virtuvėj telpa ne vien maistas ir receptai. Joje telpa pokalbiai apie filmus prie arbatos puodelio, pasakojimai apie įspūdžisu iš kelionių gurkšnojant kavą… Tęskit, Asta, grįžkit. Esat laukiama ir skaitoma 🙂
Paulina, labai ačiū! 🙂 Gera žinoti, jog yra žmonių, kuriems šis tinklaraštis tapo pirmąja mokykla, tai labai, labai didelis įvertinimas! 🙂
Asta, aš taip pat labai džiaugiuos, kad sugrįžote! Aš, mano draugės ir kolegės jau seniai esame Jūsų tyliosios gerbėjos 🙂 O perspektyva gauti daugiau sveikesnių receptų – laaabai džiugina!
Ačiū! Pavasariniai saulėti Jums linkėjimai! 🙂
Ačiū! Linkėjimai ir jums, jūsų kolegėms bei draugėms! 🙂
Ėmiau ir išbandziau šî receptå! Man kazko trūko…ir kai supratau ko- galiu pasakyt..Vaisiu! Uzpjausčiau mango- tobulas skonis! O ypač dziugu, kad sveika!
Labai džiaugiuosi, kad patiko! 🙂 Priedai, žinoma, pagal skonį kiekvienam 😉
AAAAAAAAAAA!
Jūs sugrįžot!
Žinokit prieš užkalbinant jus dar rašiau draugei intensyviai, ar užkalbint Jus ar ne, nes labai bijojau, bet taip norėjau primint, kad jūsų tinklaraštis pasiilgtas, kaip saulė po ilgos žiemos! ( ne veltui Saulėta virtuvė!) ir dabar skaitant tuos kelis įrašus ( jau spėjau atsilikti 😀 ) ir komentarus, net pagavau save su ašaromis akyse! Mums Jūsų tikrai reikia, visokios!
Šilčiausi linkėjimai nuo mergaitės iš Knygų Ministerijos
Goda, labai ačiū, tas užkalbinimas man buvo iš tiesų daug: ir spyris į užpakalį, ir priminimas, ir įkvėpimas! Ačiū už visa tai ir labai džiaugiuosi, kad užkalbinti nepabijojot! 🙂
Sveika sugrįžusi!!:-) Nuoširdžiai pasiilgau naujų Astos receptų! O kad ne saldžių irgi labai gerai – saulėta virtuvė jau seniai nebėra tik saldumynų svetainė – aš čia radau pačius nuostabiausius cukinijų apkepus, užkandukus ir dar daugiau:-) Nesustok!:-)
Ačiū!!! 🙂 Tokie komentarai fantastiškai įkvepia!
Nuostabus desertas ar net pusryciai! Pirma tokio tipo bandziau ir labai labai! 🙂 vaikai ivertino kaip sokoladini! Bandysiu ir likusius, aciu uz recepta!
Ačiū, kad pasidalinote įspūdžiais, džiaugiuosi, kad patiko! 🙂