Jau kažkada rašiau apie tai, apie ką susimąstau vis dažniau. Apie tai, kad kiekvienos moters gyvenime išaušta ta pragaištinga (o gal tiesiog lemtinga?) diena, kai supranti: viskas jau nebe taip kaip anksčiau. Skaičius pase ne toks džiuginantis kaip norėtųsi, atvaizdas veidrodyje ne toks patrauklus kaip tikėjaisi, o kur dar energijos stygius, užklumpantis dažniau nei derėtų… Et, ką jau kalbėti apie drabužių spintą: ten jie visi, lyg susitarę, kas mėnesį ar porą vis susiaurėja keliais milimetrais. Mylimiausi džinsai, be abejo, jau paryškina ne šlaunų dailumą, o tik tai, kad nereikėjo vakar tų trijų saldainių prie vakarinio filmo, nereikėjo. Ir tų cepelinų, kad ir kokiais gardžiais savaitgalį mama vaišino, buvo kiek per daug.
Taigi, ta lemtinga diena, kai supranti: arba gyveni, kaip gyvenai iki šiol, ir vis labiau gūžiesi nuo to, kuo po truputį tampi. Arba po truputį keitiesi, meti sau iššūkius ir keliauji geresnio bei laimingesnio gyvenimo link. Arba, arba.
Ir aš tikrai kalbu ne tik apie šlaunų apimtį (nors tikrai yra žinančių, kad paskutiniu metu ji mane šiek tiek neramina). Kalbu apie tingumą, apie pavargusias akis ir visai nespinduliuojančią veido odą, apie energiją ir, galiausiai (ir svarbiausiai), – apie sveikatą.
Kalbu apie tai ir vėl, nes tai akivaizdu: kalbėti yra lengviau nei veikti. Bet kalbėti reikia, nes, būna, viskas prasideda nuo vieno vienintelio žodžio.
Dar vienas kitas mėnesis ir kelsiu taurę šampano už savo dvidešimt aštuntąjį gimtadienį. Reikia pripažinti, skaičius skamba dar mažiau patraukliai nei dvidešimt septyneri, nors nesakau, kad imu panikuoti. Tiesiog, štai ir ji, realybė: būsiu dar vienu skaičiuku nutolusi nuo savo amžiaus, kurį nešiojuosi širdyje ir mintyse. Tas atotrūkis ne toks ir mažas, o dar didesnis jis tada, kai žvilgteliu į veidrodį. Arba susimąstau apie tai, kaip gyvenu ir kaip jaučiuosi. Ar tikrai taip gerai, kaip galėčiau?
Ne kartą įsitikinusi, kad apie pokyčius lengviau kalbėti nei jų imtis, šiandien jau nebežadu sau pakeisti pasaulio (ar bent jau savo gyvenimo) per vieną naktį. Ar savaitę. Ar mėnesį. Yra žadančių stebuklus per 100 dienų ir tai tikrai vilioja, bet sakau sau: geriau lėčiau, bet kryptingai. Geriau po vieną žingsnį į priekį, nei šoktelėti dešimt iš karto, o paskui neapskaičiavus nusiristi kalnu žemyn. Šitą jau esu patyrusi daug kartų. Nelinkėčiau sau dar vieno.
Ko aš sau linkiu? Kokybiškesnio miego. Geresnio maisto (pamačiau, įsiminiau ir užsirašiau ant šaldytuvo magnetuko tai, kas tikrai įkvepia: eat better not less). Daugiau aktyvaus laisvalaikio. Mažiau streso ir daugiau pozityvių minčių. Mažų ir džiuginančių ritualų. Mėgavimosi akimirkomis. To, kas sunkiausia: mažiau skubėti.
Savaitgalį, kai rytas prasideda ne nuo kurtinančio žadintuvo signalo, viskas taip paprasta. Miegas iki soties, maloniai ir teisingai tingus rytas, švilpiantis virdulys, nosį kutenantis kavos aromatas ir lėti pusryčiai. Dairantis pro langą, viliojant saulės spindulius iš po storos debesų paklodės, planuojant dieną.
Neskubėti ir mėgautis – tai fantastiškas jausmas. Ir sau, ir Jums linkiu tą prisiminti kiekvieną mielą dieną.
Tiesą sakant, linkiu ne tik prisiminti. Linkiu sustoti ir pasimėgauti.
Skonis: 10/10. Gaivūs, lengvi ir pavasariški pusryčiai teisingų dienų pradžiai.
Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.
Ispaninio šalavijo sėklų (Chia) pudingas su vyšniomis
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1/2 skardinės (200 g) kokosų pieno
1 stiklinės (250 ml) sojų pieno
4 kupinų valg. š. ispaninio šalavijo sėklų (chia)
Vyšnioms:
250 g vyšnių be kauliukų
2 valg. š. cukraus
1/2 citrinos sulčių
1 valg. š. kukurūzų krakmolo
GAMINIMO EIGA
1. Kokosų ir sojų pieną supilkite į dubenį. Suberkite ispaninio šalavijo sėklas ir išmaišykite šluotele.
2. Uždenkite dubenį maistine plėvele, dėkite į šaldytuvą ir palaikykite kelias valandas ar per naktį, kol sėklos išbrinks.
3. Paruoškite vyšnias. Sudėkite jas į puodą, suberkite cukrų ir kaitinkite, kol cukrus ištirps, o vyšnios išskirs sultis ir užvirs.
4. Atskirame dubenėlyje išspaustas citrinos sultis sumaišykite su kukurūzų krakmolu iki vientisos masės. Plona srovele supilkite į verdančias vyšnias, nuolat maišydami.
5. Vyšnioms pradėjus tirštėti, nukelkite puodą nuo ugnies. Atidėkite į šalį ir palikite atvėsti.
4. Sėkloms išbrinkus, išpilstykite į stiklainėlius. Ant viršaus paskirstykite atvėsusias vyšnias. Laikykite šaldytuve.
6 komentarai
Pamiršk skaičiukus ant paso, atrask kasdien kas įkvėps jaustis taip kaip svajoji, nepaisant amžiaus, nes tai tik skaičius 🙂
Dovile, gal mintis sudėliojau ne taip, kaip norėjau – aš ne apie skaičių čia, tikrai ne apie jį 🙂 Bet kuriuo atveju, ačiū! 🙂
o kur perkate kukuruzu krakmola?Aciu.
Didžiuosiuose prekybos centruose 😉
Asta, pradėjau skaityti Jūsų post’ą ( skaitau visus ir visada su malonumu, beje), sustoju ir galvoju, na taip, kai tau 43-eji ant nosies, tas atvaizdas veidrodyje džiugina vis mažiau ir mažiau, o ypač po vakaro praleisto su draugais prie taures vyno arba vėlyvo skrydžio. Ir suknelės žiemą kažkaip susiaurėja. Na bet kad? Aš pati dievinu skanų ir gerą maistą, mėgstu keliauti, ragauti, mėgautis. Be to turiu daugybę užkrečiančių pavyzdžių šalia, kaip džiaugtis gyvenimu sulaukus 50-ies ir daugiau. Kai nesvarbu raukšlių skaičius veide, nes optimizmas ir gyvenimo džiaugsmas trykšta per kraštus, o akys dega aistra gyvenimui. Galvoju, ech, man dar viskas prieš akis. Skaitau toliau – ir staiga 28-as gimtadienis?!!!! WTF? Nepykit, visas tas aprašymas, kaip vis sunkiau žiūrėti į veidrodį ir graužatis dėl suvalgytų cepelinų man skamba kaip koketavimas. Kokios apsiblausę akys kai tau 28-eri???? Gyventi, ragauti, mėgautis, šypsotis, keliauti, stebėtis, žavėtis, tyrinėti…juk tam laikas, kai tau 28! O ne savigraužai dėl pasikeitusio skaičiuko pase. Tarp kitko, savigraužai apskritai NE, kokybiškesniam gyvenimui – TAIP 🙂
Beje, pabaiga truputį pataisė situaciją 🙂 Kaip ir receptas. Jis puikus, einu gaminti 🙂 Ačiū!
Edita, ačiū už komentarą! 🙂 Skaičiau ir šypsojausi; tada grįžau ir dar kartą pati perskaičiau savo tekstą, rašytą prieš beveik dvejus metus. Šiandien aš jau vėl šiek tiek kitokia – juk keičiamės mes nuolat, – bet puikiai suprantu, ką tada rašiau ir kokios mintys sukosi galvoje. Gal ne visada pavyksta tiksliai sudėlioti žodžius, bet štai ką norėjau pasakyti, kuo tikėjau tuomet ir labai tikiu dabar – juk ne nuo amžiaus viskas priklauso. Gali pasenti dvidešimt penkerių ir gali gyvenimu iš visos širdies džiaugtis penkiasdešimt penkerių. Amžius, tikiu, dažnai visiškai nesusijęs su skaičiumi asmens dokumente. Tą amžių, kurį jaučiame, nulemia mūsų gyvenimo būdas, pasirinkimai, aplinka, kurią pasirenkame ar susikuriame, mąstymas, dar daug kas. Ir tada, kai rašiau šį įrašą, aš labai gerai jaučiau, kad tai, kaip aš jaučiausi, neatitinka to skaičiaus, kurį mačiau dokumente. Ir tie palinkėjimai sau pabaigoje teksto – tam, kad nepasenčiau anksčiau laiko, kad nepamirščiau džiaugtis gyvenimu nepaisant nieko 🙂
Didelė laimė, kad šiandien, kai ne už kalnų ir trisdešimt, aš jaučiuosi daug gyvesnė ir džiaugsmingesnė; ir bala žino, kap jausiuos dar po penkių, dešimt ar dvidešimt metų – gal dar puikiau (linkiu sau to)! Nes, kaip ir sakiau, tikiu – skaičius nieko nereiškia 🙂
Tikiuosi, kad pudingas pavyko ir patiko!
Ačiū, kad skaitote! Ir dar kartą labai ačiū už komentarą, laiko mašina nukėlusį trupučiuką atgal 🙂