Itališkas omletas (frittata) su burokėliais ir feta

Tai bus planavimo maniakės išpažintis.

Pastaruosius dešimt metų nuolat save spraudžiau į kampą. Kiek tik pamenu, daugybė eilučių darbo kalendoriuje man visada sukeldavo stresą, bet nepalyginamai didesnį jausdavau tada, kai to paties kalendoriaus eilutės būdavo tuščios.

Neturėti darbų, planų, reikalų? Kaip taip gali būti? Ar aš kažką pamiršau? O gal vis tik yra kažkas, ką turėčiau nuveikti šiandien, dabar?

Pamažu įpratau save apsaugoti nuo tokių gluminančių akimirkų – darbų, planų ir reikalų sugalvodavau tiek, kad užpildydavau ne tik šiandienos, bet ir ateinančių kelių dienų darbo knygos eilutes nuo pirmos iki paskutinės. Kadangi esu iš tų, kuriems diena nesibaigia tol, kol nesibaigia suplanuoti darbai, kartais man imdavo trūkti laiko paroje, bet aš vis tiek uoliai stengdavausi pasiekti maksimalų rezultatą – pliusai turėdavo atsidurti kiekvienos kalendoriaus eilutės pradžioje.

Kartais jausdavausi pavargusi. Kartais išsekusi. Dar kitais kartais – beprotiškai pikta.

Prisimenu savaitgalio išvykas, kurių atsisakiau todėl, kad nespėjau įgyvendinti savo nesibaigiančių sąrašų. Filmus, kurių nepažiūrėjau. Knygas, kurių neperskaičiau. Susitikimus ir pokalbius, kurie neįvyko. Vakarienes, kurias vyras vakaras iš vakaro valgydavo vienas, nes aš ir vėl naktinėjau darbe. Konfliktus, kildavusius mūsų mažoje šeimoje, kai eilinį kartą, nespėdama gyventi pagal savo susidarytą beprotišką planą, aš įpuldavau į chaosą.

Ar mane tai kažkur atvedė? Kažin. Nepadariau nei įspūdingos karjeros, nei tapau tobula namų šeimininke. Tiesą sakant, ir tie mano darbai bei reikalai, kuriais užpildydavau visą dieną, dažnai būdavo toli gražu ne tokie reikšmingi, kad galėčiau dėl jų eiti iš proto ar verstis per galvą.

Galvojau, kad mamystė mane išgelbės. Taip ir buvo; kartais. Bet dažniausiai būdavau ta, kuri beviltiškai bando išlaviruoti nepakeisdama savo įpročių. Toliau pildžiau savo kalendorių – darbų jame beveik neliko, tačiau reikalų, patikėkite, galite sugalvoti apsčiai net tada, kai jų praktiškai nėra. Todėl pietų miegelio laiku aš nežiūrėjau serialų, neskaičiau knygų ir nesideginau kieme ant pievos. Ne. Aš stačia galva įpuldavau į savo buitį ir susigalvotus darbus, nuolat skubėdama, kad tik spėčiau kuo daugiau per tą magišką pusvalandį ar valandą, kol mano mažylis prabus.

Kai Viktorija prieš kurį laiką prakalbo apie malonumų dėžę, man tai atvėrė akis, o gal tiesiog patvirtino tai, apie ką jau seniai tyliai galvojau, bet neleidau sau pripažinti. Kalendoriaus eilutėse reikia rasti vietos ne tik darbams ir reikalams; ten reikia rasti vietos ir malonumams! Norams! Galų gale, ten reikia palikti ir šiek tiek tuščios vietos – tam, kad dienoje turėtume minutę kitą pokalbiu su savimi ir atsakymams, ko iš tiesų mes norime? Kur mes einame? Gal mums derėtų stabtelėti, o gal apsisukti atgal?

Žinot, tikriausiai tai nėra planavimo maniakės išpažintis. Gal ši išpažintis yra darboholikės? O galbūt perfekcionistės?

Daug etikečių sau galėčiau prilipdyti, ir šiandien nesididžiuoju nei viena iš jų. Ir kai visai neseniai kalbėjau apie tai, kad jaučiu, jog ateina pokyčių metas, ir apie tai, kaip noriu susidraugauti su savimi, kalbėjau toli gražu ne tik apie sveikesnę mitybą ar dailesnę figūrą. Draugystė su savimi kilogramais nei prasideda, nei pasibaigia.

Žadu sau pokyčius. Kviečiu pokyčius. Laukiu ir tikiu jais.

Kvailystė žadėti sau geresniu žmogumi prabusti rytoj. Bet po vieną žingsnį žmonės įkopia net į aukščiausias pasaulio viršukalnes.

Po to, kai atostogų Kroatijoje metu aš planuotę pamečiau, šį ženklą supratau labai aiškiai. Ir nors naują kalendorių aš nusipirkau, jame nuo šiol palieku kur kas daugiau tuščių eilučių. Jas skiriu laikui su šeima, pokalbiams su savimi ir tai malonumų dėžei, kurią su nauju įkvėpimu dėlioju dar kartą.

Virtuvė, rašymas, fotografija ir tinklaraštis neabejotinai yra šioje malonumų dėžėje, todėl čia mes tikrai pasimatysime dar daug kartų. Šįkart mano išpažinčiai paskaninti – itališkas omletas (frittata) su burokėliais ir fetos sūriu. Fantastiškai gardu!

Skonis: 10/10. Burokėlių saldumas ir fetos sūrumas čia taip papildo vienas kitą, kad valgiau ir tegalvojau apie tai, kad nesitikėjau iš šitos fritatos nė perpus tiek, kiek ji iš tiesų yra skani!

Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.

Itališkas omletas (frittata) su burokėliais ir feta

Atsispausdinti

Porcijos: 2 Paruošimo laikas: 50 min.

INGREDIENTAI

1 ½ valg. š. kokosų aliejaus
2 nedidelių virtų burokėlių
1 vidutinio dydžio svogūno
4 kiaušinių
100 g fetos sūrio
druskos, pipirų

GAMINIMO EIGA

1. Orkaitę įkaitinkite iki 200 °C temperatūros.
2. Į nedidelę kepimo formelę (16 cm skersmens) sudėkite kokosų aliejų ir dėkite į orkaitę. Pakaitinkite, kol aliejus ištirps.
3. Tuo tarpu burokėlius supjaustykite vidutinio dydžio gabalėliais, svogūną smulkiai sukapokite. Sudėkite daržoves į kepimo formelę su ištirpusiu kokosų aliejumi, apiberkite žiupsniu druskos ir pipirų, ir gerai išmaišykite, kad daržovės pasidengtų aliejumi. Dėkite atgal į orkaitę. Kepkite apie 10-15 minučių, kol svogūnai šiek tiek suminkštės.
4. Kiaušinius išplakite su žiupsniu druskos ir pipirų. Fetos sūrį supjaustykite vidutinio dydžio kubeliais.
5. Suberkite į kepimo formelę fetos sūrį, supilkite plaktus kiaušinius ir lengvai išmaišykite visą kepimo formelės turinį. Dėkite atgal į orkaitę, uždenkite kepimo formelę dangčiu ir kepkite apie 20-25 minutes, kol frittata sutirštės ir kiaušiniai bus iškepę. Tuomet dangtį nuimkite ir pakepkite dar 5-10 minučių, kol ji gražiai apskrus.
6. Patiekite nedelsiant, dar šiltą, sumėgstamomis daržovėmis ar žaliomis salotomis.

Šaltinis: POPSUGAR