Man patinka Moters diena. Patinka, kad tą dieną gatvės ir namai prisipildo spalvų ir sužydi gėlėmis. Patinka, kad miesto gatvėse, ant šaligatvių ir mažiausiuose skersgatviuose ar aikštelėse vietą randa žmonės su didžiuliuose vazonuose pamerktomis tulpių puokštėmis. Patinka, kad net pačiose netikėčiausiose vietose gali prasilenkti su moterimi, nešina gėle. Patinka ir tai, kad pavasaris tądien atrodo ranka pasiekiamas – spalvos, gėlės ir šypsenos pasėja kažkokį gerumo, šilumos ir meilės daigą.
Moters diena man patinka dar ir dėl to, kad tądien mes nesikukliname viena kitai priminti, kokios nuostabios, stiprios, talentingos ir žavios mes esame. O dar tai yra diena, suteikianti progą darkart pagalvoti apie moteriškumą ir jo galią.
Moterys turi tiek daug vaidmenų savo gyvenimo scenarijuje. Žmonos, mamos, dukterys, draugės, karjeristės, namų šeimininkės, kūrėjos, ir šį sąrašą galite tęsti be galo. Kartais girdžiu sakant, jog „visų pirma aš esu mama“ arba „visų pirma aš esu žmona“. Tuo tarpu man labai nepatiktų savo vaidmenis vardinti svarbos tvarka; nes aš neįsivaizduoju, kaip tą reikėtų padaryti. Ar tikrai tai, kad aš esu mama, yra svarbiau už tai, kad esu žmona? Už tai, kad esu dukra? Ar nėra visi mūsų vaidmenys taip susiję ir persipynę tarpusavyje, kad jei ne viena, nebūtų ir kito? Tik būdama dukra, aš galiu būti žmona. Ir tik būdama su savo vyru, aš galėjau tapti ir galiu būti mūsų nuostabaus sūnaus mama. Galiausiai, jei aš nebūčiau savimi, ir nebūčiau priėmusi tų begalės sprendimų, kuriuos priėmiau tekant trisdešimčiai savo gyvenimo metų, kas žino, kokiais vaidmenimis žongliruočiau šiandien? Gal tai reiškia, kad svarbiausia tiesiog būti savimi? Gal todėl tik mylėdamos save mes mokame taip stipriai mylėti kitus ir sulaukiame meilės pačios; ir tik būdamos laimingos gebame sukurti laimingą aplinką aplink save.
Būna akimirkų, kai noriu būti tokia kaip jos – moterys iš žurnalų viršelių, knygų puslapių, kino ekranų. Brandi, subtili, elegantiška. Spinduliuojanti ramybe ir pasitikėjimu savimi. Drąsi. Išpuoselėta iki plaukų galiukų ir batelių kulniukų. Dama. Moteris, kuria tyliai žavimasi; moteris, į kurią lygiuojamasi. Beveik tobula.
Tačiau. Taip jau nutiko, kad aš daug geriau jaučiuosi sportiniuose bateliuose, o ne aukštakulniuose (nors sukneles tiesiog dievinu! Bet kas sakė, kad jos netinka prie žemakulnių, tiesa?). Makiažo priemonių aš vis dar neperprantu. Užsiplieskusi kaip degtukas, visiškai pamirštu bet kokią eleganciją. Ir vidinis vaikas manyje vis dar gyvena; o kartais jis būna kur kas stipresnis už tą rafinuotą moterį, kuria norėčiau būti – kartais jis pratrūksta valiūkiškumu, naivimu, (pamatuotu) nerūpestingumu ir visiškai nerafinuotais kvailiojimais.
Mes, moterys, esame tokios daugiasluoksnės, tokios neperprantamos kartais net pačioms sau. Mes vis keičiamės, augame kartu su įgytomis patirtimis ir kartu su savo vaikais. Mes stiprios ir ryžtingos, o tuo pačiu – silpnos ir ieškančios uosto. Mes mylinčios ir dievinančios, mes nuolat ieškančios ir atrandančios. Mes kantrios, mes drąsios. Mes tekančios ir banguojančios, audringos ir ramios, išsiliejančios ir nurimstančios.
Mes tokios skirtingos, bet tokios panašios.
Šiais metais moters dieną aš suprantu visai kitaip. Gal dėl to, kad tapau mama; gal dėl to, kad dabar mūsų šeima kaip niekad pilna. O galbūt todėl, kad kaip niekad daug laiko turiu namų jaukumui puoselėti ir kaip niekad aiškiai suprantu, kaip man patinka toks gyvenimas, kurį šiandien gyvenu. Aš turiu mylimą vyrą, turiu mylimą sūnų. Turiu brangią šeimą ir artimų draugų. Dienas, kol mažylis miega ar čiauška su žaislais, aš pripildau veiklos, kurią myliu: aš rašau, gaminu, fotografuoju, rūpinuosi mūsų krautuvėle.
Galbūt taip mumyse ir gimsta moteriškumas? Tada, kai mes atrandame save. Tada, kai mes esame tokios, kokios iš tiesų norime būti; o ne tokios, kokias mus norėtų regėti aplinkiniai. Kai nustojame slėptis po kaukėmis. Kai suprantame, kad būti tobula moterimi iš kino ekranų dar nereiškia būti laiminga moterimi. Kai atrandame savo laimės, meilės ir pilnatvės receptus.
Mylėkime save. Būkime drąsios eidamos link savo svajonių. Nebesistenkime būti tobulais išgalvotais personažais. Išmokime būti netobulos, bet tikros. Nebijokime džiaugtis banaliais dalykais. Mažomis smulkmenomis kurkime aplink save pasaulį, kuria gera gyventi. Užsimerkę stereotipams ir normoms, būkime laimingos moterys.
Skonis: 9/10. Sveikesnis savaitgalio deserto pasirinkimas – ispaninio šalavijo sėklų (chia) pudingas. Šis, pagardintas kakava, medumi ir riešutų sviestu, yra labai maloniai saldus ir tikrai kur kas tinkamesnis desertui nei pusryčiams. Nepamirškite pagardinti bananais – jie tiesiog tobulai dera su riešutų sviestu ir kakava!
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
Kur radau? A Saucy Kitchen
Kakavinis ispaninio šalavijo sėklų (chia) pudingas su riešutų sviestu
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1 stiklinės (250 ml) pasirinkto pieno
3 valg. š. kakavos miltelių
2 valg. š. žemės riešutų sviesto
1 valg. š. medaus
¼ stiklinės (40 g) ispaninio šalavijo sėklų (chia)
Viršui:
kelių šaukštų traškių dribsnių
kelių banano griežinėlių
šaukštelio kapoto juodojo šokolado
GAMINIMO EIGA
1. Pieną, kakavos miltelius riešutų sviestą ir medų sudėkite į dubenį ir maišydami pašildykite virš garų vonelės, kol gausite visiškai vientisą masę. Atvėsinkite.
2. Suberkite ispaninio šalavijo sėklas ir gerai išmaišykite šluotele.
3. Uždenkite dubenį maistine plėvele, dėkite į šaldytuvą ir palaikykite apie pusvalandį. Dar kartą permaišykite šluotele ir toliau laikykite šaldytuve dar kelias valandas ar per naktį, kol sėklos išbrinks.
4. Sėkloms išbrinkus, pudingą išpilstykite į stiklainėlius. Ant viršaus užberkite traškių dribsnių, uždėkite kelis banano griežinėlius, apibarstykite trupučiu kapoto juodojo šokolado.
