Keksiukai „Raffaello“

Lietuviai tokie, lietuviai anokie. Niūrūs, susiraukę ir burbantys žmonės. Na, nesakykit, juk ne aš viena dažnai girdžiu tokius žodžius? Ypač daug ir dažnai tokių frazių galima išgirsti oro uostuose, grįžtant iš šiltų (ar nebūtinai šiltų) kraštų, kur žmonės kaip taisyklė yra labiau atsipalaidavę, linksmesni, daugiau ir plačiau šypsosi. Tuomet, skrisdamas namo, sakai: oi, ir vėl į tą pilką Lietuvą. Oi, ir vėl tie susiraukę veidai. Oi, ir vėl tos amžinos bėdos, nesibaigiantys skundai, vėl tos pilkos striukės ar juodi megztiniai kiaurus metus. Ką gi, ir pati kartais taip jaučiuosi; kartais tą savo jausmą išreiškiu ir garsiai. Žinau, kad man daug kas pritartų – kai, pavyzdžiui, stoviu minioje žmonių, kurie, laukdami savo skrydžio, kalba daugiau ar mažiau apie tą patį. Jei ir nekalba, tai bent galvoja. Atrodo, tai tiesiog parašyta ant kaktų – ei, mes nenorim, kad atostogos baigtųsi. Nenorim grįžti. Ir mes nenorim vėl patys virsti tais tamsiais burbančiais žmogeliais, pasislėpusiais tarp tamsaus megztinio skvernų.

Taip taip, būtent. Nemalonu, bet reikia pripažinti – neturiu teisės burbėti ant lietuvių mentaliteto, nes ir pati esu lietuvė. Po mano oda lygiai taip pat įaugęs tas įprotis dažniau nei reikia sutramdyti juoką ir nepraleisti progos paburbėti net dėl smulkmenų. Kai esi kitoj Europos ar pasaulio pusėj, ten kažkaip viskas iš karto yra kitaip. Lagamine nelieka vietos visiems neigiamiems dalykams ir burbesiams, todėl kol aš iki ausų išsišiepus leidžiu laiką po svetima saule, visos mano neigiamos pusės būna likę kažkur namie, Lietuvoje. Laukia. Kol grįšiu.

Aišku, aš, pajautusi, koks didelis malonumas yra garsiai juoktis ir plačiai šypsotis kiekvienam praeiviui gatvėje, ir sulaukti jų šypsenų atgal, grįžusi namo jaučiuosi pakankamai stipri, kad tų tamsesnių gyvenimo ir kasdienybės atspalvių į save nebeįsileisčiau. Paslepiu kur nors po lova ir jau noriu sveikinti save. Sakau sau, kaip kelionės vis tik keičia žmones. Kiek nedaug kartais tereikia, kad taptum geresniu ir sau, ir esančiam šalia. Ir, taip, kelionės tikrai keičia žmones, tik ne taip greitai. O po lova ar spintoje uždaryti burbesiai labai pamažu, bet iš ten išslenka ir, kol ramiai sau miegi, sugrįžta atgal į tave. Į mane.

Ir vėl tampa šalta. Ir vėl lyja. Ir vėl anksti keltis. Ir vėl tie žmonės, eidami per gatvę, nežiūri, kur eina. Ir vėl, vėl, vėl. Tik spėji susigriebti, kad vietoj skaisčiai žalios palaidinės vėl renkiesi juodus marškinėlius. Tiek tų pokyčių.

O šiandien atsitiko toks dalykas. Kaip ir kiekvieną mielą dieną sukau ratus po Kauną. Važinėjant miesto centre ir stovinėjant prie kiekvieno šviesaforo ar pėsčiųjų perėjos, galima spėti ne tik pergalvoti savo gyvenimą, bet ir pastebėti žmones. Autobobiliuose ir gatvėse. Dažniausiai jie būna kažkuo užsiėmę, kalba telefonu, bėga, skuba ir kitus skubina. Suraukti antakiai išduoda susirūpinimą, susikaupimą, įtampą. Bet būna ir kitaip: štai šiandien prie vienos pėsčiųjų perėjos stovėjo dvi moterys. Sustojau, kad praleisčiau. Viena iš jų, nulenkusi galvą ir pečius žemyn, staigiu ir tiksliu judesiu šovė per gatvę. Antroji neatsiliko, bet, priešingai nei pirmoji, pakėlusi galvą atsisuko į mane – ji plačiai šypsojosi, linktelėjo galvą padėkodama ir perėjo per gatvę su tokia puikia emocija, kad aš negalėjau atitraukti akių – taip eina laimingi žmonės. Taip vaikščioja žmonės per atsotogas. Lyg šoktų.

Šypsena – labai užkrečiamas dalykas, todėl nenuostabu, kad ir aš toliau nuvažiavau plačiai išsišiepus. Prie kitos pėsčiųjų perėjos, vos už kelių šimtų metrų, stoviniavo senyvo amžiaus vyriškis. Sustojau ir toliau galvojau apie tą nuotaiką pakėlusią moterį. Šypsojausi ir tuo metu, kai vyriškis žvilgtelėjo į mane ir mūsų akys susitiko. Ir jis taip pat nusišypsojo! Plačiai! Dievaži, atrodo, net jo laikysena patiesėjo, o žingsnis akimirksniu tapo energingesnis, nors viena koja šiek tiek ir šlubavo. Tai gal vis tik nereikėtų taip kategoriškai teigti, kad visi mes, lietuviai – vien niūrūs, susiraukę, savo problemose paskendę žmonės. Taip nėra, o net jei ir yra, – galima pakeisti. Tik pradėti reikia nuo savęs: šypsantis, o ne burbant, kad visi aplinkui burba.

Važiuodama toliau beveik susitariau su savimi, kad nuo šiol šypsosiuos daug dažniau. Visai be priežasties. Nes tai nėra kvaila, tai – labai gražu.

Skonis: 10/10. Puikūs keksiukai! Purus keksiukas, maloniai saldžiarūgštis ir intensyviai kokosinis įdaras bei saldžios kremo kepurėlės. Neabejoju, kad jie sužavėtų visus saldumynų mėgėjus. Nes, taip, jie tikrai saldūs! Kita vertus, kas gi nemėgsta saldumynų, ar ne? Šypt. Jeigu mėgstate kokosinius skanėstus, o pro „Raffaello“ saldainius negalite ramiai praeiti, būtinai pamėginkit. Man – kokosinių kepinių mylėtojai – jie buvo tikras skanumynas. 

Sudėtingumas: yra ką nuveikti.

Keksiukai „Raffaello“

Atsispausdinti

Porcijos: 10 labai didelių keksiukų* Paruošimo laikas: 50 min. Gaminimo laikas: 15-20 min.

INGREDIENTAI

Keksiukams:
1 puodelis (200 g) cukraus
1 puodelis (100 g) kokoso drožlių
1 ½ puodelio (210 g) miltų
2 arb. š. kepimo miltelių
¼ arb. š. druskos
1 puodelis (250 ml) kokosų pieno
100 g tirpinto sviesto
1 didelis arba 2 maži kiaušiniai

Sulaistymui:
¼ puodelio (50 g) cukraus
1 didelės citrinos sultys

Kokosiniam įdarui:
1/3 indelio (130 g) saldinto sutirštinto pieno, kambario temperatūros
60 g sviesto, kambario temperatūros
40 g kokoso drožlių
150 ml riebios plakamosios grietinėlės

Papuošimui**:
3 puodeliai miltelinio cukraus
230 g kambario temperatūros sviesto (82 proc. riebumo)
2 arb. š. vanilės ekstrakto
2-4 valg. š. kokosų pieno

GAMINIMO EIGA

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C temperatūros. Pasiruoškite 10 didesnių arba 15 standartinio dydžio keksiukų formelių.
2. Iš pradžių iškepkite kokosinius keksiukus. Viename dubenyje sumaišykite visus sausus produktus: cukrų, kokoso drožles, miltus, kepimo miltelius ir druską.
3. Kitame dubenyje išplakite kokosų pieną, tirpintą ir atvėsintą sviestą bei kiaušinį iki vientisos masės.
4. Plakinį supilkite į sausų produktų mišinį ir išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Nepermaišykite.
5. Paruoštą tešlą paskirstykite į keksiukų formeles, užpildydami 2/3 jų tūrio.
6. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 15-20 minučių, kol gražiai pakils ir bus iškepę. Ar keksiukai jau iškepę, patikrinkite mediniu pagaliuku: įkištas ir ištrauktas iš kepinio centro, jis turi būti švarus.
7. Iškepusius keksiukus perkelkite ant grotelių, kad šiek tiek atvėstų.
8. Kol keksiukai vėsta, pasiruoškite sirupą sulaistymui: nedideliame puodelyje sumaišykite cukrų ir citrinos sultis, kol cukrus ištirps.
9. Vėstančius keksiukus subadykite dantų krapštuku ir dosniai aptepkite jų paviršių paruoštu sirupu. Palikite ant grotelių, kol visiškai atvės.

10. Kol keksiukai vėsta, paruoškite kokosinį įdarą. Elektriniu plaktuvu išplakite kambario temperatūros sutirštintą saldintą pieną ir sviestą iki vientisos purios masės.
11. Suberkite kokoso drožles ir išmaišykite.
12. Kitame dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite grietinėlę iki standžių putų.
13. Plaktą grietinėlę sudėkite į sviestinį kremą ir lengvai išmaišykite iki vientisos masės.

14. Paruoškite kremą papuošimui. Į dubenį suberkite miltelinį cukrų ir sudėkite kambario temperatūros sviestą. Elektriniu plaktuvu išplakite iki vientisos ir purios masės.
15. Supilkite vanilės ekstraktą, kokosų pieną ir plakite dar minutę.
16. Jeigu matote, kad kremas yra per skystas, įberkite dar šiek tiek miltelinio cukraus, kol jis bus reikiamos konsistencijos.

17. Surinkite keksiukus. Atvėsusiuose keksiukuose šaukšteliu ar peiliu išskobkite duobutes.
18. Pripildykite duobutes kokosinio kremo įdaru.
19. Kremą papuošimui sudėkite į konditerinį maišelį su žvaigždutės formos antgaliu ir dekoruokite keksiukus.
20. Kiekvieną keksiuką apibarstykite žiupsneliu kokoso drožlių, papuoškite gabalėliu citrinos ir vyšnaite ar trešne. Skanaus!

* Aš naudojau labai dideles popierines keksiukų formeles (5 cm skersmens, tačiau gerokai aukštesnes), todėl iš šio produktų kiekio iškepiau tik 10 labai didelių keksiukų. Jei naudosite standartines keksiukų formeles, iškepsite apie 15 keksiukų.
** Iš tokio kiekio paruošite daug kremo, kuriuo galėsite dekoruoti keksiukus aukštomis kremo kepurėlėmis. Jei norite jų mažesnių (siauresnių ar žemesnių), galite ruošti mažiau kremo: du trečdalius ar tik pusę kiekio.