KELIONĖS PLANAS: LVOVAS

Žinau tą nenuginčijamą tiesą, kad oro neužsisakysi, bet vis tiek būtent jis dažnai tampa daug ką lemiančiu kelionių komponentu (esu beveik tikra, kad Amsterdamas kadaise manęs visai nesužavėjo vien todėl, kad visą laiką lijo). Prognozės trims mūsų dienoms Lvove irgi buvo nekokios: lietus, žaibai ir audros diena iš dienos. Tai, kad lijo tik vieną dieną ir tik gerą pusvalandį – ir stebuklas, ir didelė laimė. Galėjom blaškytis po atviru dangumi ir mėgautis vasara!

Pažadėjau pasidalinti mūsų kelionės planu: ką matėm, kur ėjom, ką valgėm. Žinau, kokį talentą turiu išsiplėsti su tekstų ilgiu, todėl šįkart kaip niekad pasistengsiu būti konkreti – kitaip nebus šitam įrašui pabaigos. O iš tiesų, net jei būsiu pati konkrečiausia, kiek tik man pavyksta, tikėtina, kad pasakojimas bus ilgas. Iš anksto ačiū visiems, kurie perskaitys iki galo! Galbūt vieną dieną, jums sumanius aplankyti Lvovą, kažką sau rasite ir čia.

Pradėsiu, žinoma, nuo maisto, o paskui – jau ir visa kita.

KĄ VALGĖM?

PUSRYČIAMS

Cukor BLACK. Sako, kad maistas čia ruošiamas taip, jog jo nuotrauką galėtum kelti tiesiai į instagramą. Gera žinia: jis ne tik gražus, bet ir skanus! Meniu taip pat gausus nuo-iki; patiekalai subalansuoti pusryčiams (kaip jie patys sako: „breakfast all day long“), bet kas sakė, kad pusryčių negalima valgyti nors ir tris kartus per dieną? Mes valgėm saldžius ir nesaldžius vaflius, salotų bowls‘us, gėrėm kavą iš tobulai mielų metalinių puodelių. Puikus aptarnavimas, didelės porcijos, nedidelės kainos.

Baczewski Restaurant. Augalų mylėtojai šią vietą turėtų pasižymėti ir tris kartus pasibraukti – tokio žaliuojančio restorano neteko matyti ne tik Lvove, bet ir kur nors kitur. Augalai ant sienų, ant lubų, visur! Čia pat ir narveliuose čiulbantys paukščiai, ir gyva pianino muzika. Jei nebūtum labai atidus, tikrai galėtum pagalvoti, kad esi vidury sodo, o ne uždaroje patalpoje. Nuo 8:00 iki 11:00 val. čia vyksta švediški pusryčiai (5 eur žmogui); apie jų populiarumą įspėja ir nuo pat ryto gatvėje stoviniuojanti nemenka eilutė. Palaukti tikrai verta; ir dėl tos žalumos, ir dėl paprasto, bet gardaus maisto, ir dėl pačios atmosferos. Maloni atostogų smulkmenėlė – į apsilankymą įskaičiuota ir taurė šampano! Na, ne kasdien, bet per atostogas juk nieko tokio rytą pradėt šampanu, ką?

Atlas. Kavinė pačioje miesto širdyje, centrinėje aikštėje. Dėl labai patogios vietos buvome joje net tris kartus – ir pusryčių, ir vakarienės. Jei ne labai svyruojanti aptarnavimo kokybė, būtų galima sakyt, kad vieta net labai puiki: gražus interjeras, didelė lauko terasa, gardus maistas (tiesa, porcijos čia gerokai mažesnės nei daugelyje kitų vietų, bet tai nebūtinai trūkumas). Bet aptarnavimas… vaje. Tikrai yra kur temptis, stiebtis ir tobulėti – kol kas kas antrame žingsnyje jautėsi, kokią didelę paslaugą jie mums daro ar atnešdami meniu, ar atsakydami į užduotą klausimą.

PIETUMS

Meat and Justice. Yra toks restoranas, kurio tualete skamba bažnytinių giesmių melodijos, ir tas restoranas yra Lvove, kone Bernardinų bažnyčios kieme. Sekti grilinamos mėsos kvapais gali būti lengviau nei navigacijos nuorodomis, o vakarais, sako, čia rikiuojasi eilės. Mes buvome dieną, pietums, ir eilės nesirikiavo – iškart sėdome prie staliuko, iškart užsisakėme ženkliai per daug maisto, o po valandėlės kitos pūškuodami bandėme nuo to staliuko atsistoti. Smagu, kad čia pasirūpinta ir mažaisiais lankytojais, lauke įrengtas žaidimų kampas: didelė smėlio dėžė, sūpynės, vaikiška čiuožykla. Kai tėvai niekaip neįveikia savo porcijos ir pietūs užsitęsia, yra ką veikti belaukiant, šypt. Mes valgėme ant laužo keptą kiaulieną, vištieną ir šoninę, garnyrui rinkomės folijoje užkeptas bulves ir grilintas daržoves. Porcijos tokios didelės, tokios didelės… o kainos, kaip ir beveik visur, visai nedidelės. Penkiese sumokėjome kiek daugiau nei 60 eur už valgiais ir gėrimais nukrautą stalą, ir nemažai maisto turėjome tiesiog palikti, nes… ar sakiau, kad porcijos milžiniškai didelės?

Chebureky Prosecco Bar. Derinys gal ir keistas, bet kaip jau diktuoja pavadinimas – praktiškai taip ir ragavom. Tiko ir patiko! Čeburekus turbūt visi atradom iš naujo, tobula tešla, puikūs įdarai: klasikinis jautienos, vištienos, keturių sūrių, avienos, saldusis vyšnių ir cinamono. Jei visur kitur kainos buvo nedidelės, tai čia tiesiog juokingai mažos. Mūsų penkių sąskaita siekė 25 eur, o išėjom ne tik sotūs, bet ir pasilepinę gėrimais.

Kryivka. Šis restoranas turbūt legendinis, jo pavadinimą rasite kiekviename gide, kviečiančiame į Lvovą. Įsikūręs buvusiame kariniame bunkeryje, pastate be jokios iškabos, už durų be jokių ženklų. Tiesiog prieinate, beldžiatės ir prasideda „šou“: pasitikęs nekokios nuotaikos ginkluotas pareigūnas išsiaiškina, ar žinot slaptažodį (jį juokingai lengva rasti internete), primygtinai įsiūlo po taurelę ne itin skanaus gėrimo, o tada atveria dar vienas duris ir laiptais nusileidžiat į restoraną, kuriame laiko mašina įsibėgėja dar labiau. Barščiai, metaliniai bliūdai… Kita vertus, internetinės apžvalgos žadėjo dar daugiau: ir fone aidinčius šūvius, ir vis dingstančią šviesą, ir šiokią tokią įtampą palinkus virš lėkštės. Mums pasirodė, kad „šou“ vedėjai gal kiek pavargę nuo savo vaidmenų, todėl atlieka juos iš inercijos, vieną kitą žingsnį ar eilutę praleisdami, kai kur gal kiek ir patingėdami; o ir plokščiaekraniai televizoriai, kabantys ant buvusio bunkerio sienų greta šimtmetį skaičiuojančios magnetolos nenorėjo įtikinti iki galo. Nepaisant visko, buvo smagu, įdomu ir skanu – kartotume! Restoranas dirba 24 valandas per parą, todėl net įtempčiausiame kelionės plane rasti jam vietos neturėtų būti sudėtinga.

VAKARUI

Italian Courtyard (Lviv History Museum). Jei ne dėl maisto, tai dėl aplinkos – kažkur perskaičiau, kad tai romantiškiausias kiemelis Lvove, kuriame dar ir įsikūrusi kavinukė. Dar perskaičiau, kad nuo 16:00 iki 18:00 čia galima pasiklausyti gyvos muzikos (ši dalis nepasirodė esanti tiesa, nes sekmadienio pavakarę ten buvo tylu). Bet gražu, jauku ir tikrai romantiška! Meniu, kuris pasirodė gana didelis, neišragavom – karštą vakarą pakako pasilepinti ledais ir gėrimais. Na, ką čia ir bepasakyti, kadangi pati tokiems uždariems kiemeliams jaučiu didelę simpatiją, ne tik grįžčiau pati, bet ir kitiems užsukti labai siūlyčiau.

The Pravda Beer Theatre. Kai visuose kituose centrinės miesto aikštės kampuose ima tuštėti, čia gyvenimas dar verda. Meniu – begalė rūšių alaus, keletas gaiviųjų gėrimų ir užkandžių. Bet ne meniu čia svarbiausias (na, gerai, jei mėgstate alų, ir meniu jums bus svarbus), o orkestras! Kiekvieną vakarą, išskyrus pirmadienius, trijų aukštų pastatą sklidinai užpildo gyva orkestro muzika. Daugiausiai tai visiems puikiai žinomi koveriai, todėl pečiai patys nejučiomis imi kilnotis į taktą; kai užgrojo mano mylimiausios P!nk dainą, mintyse šiai vietai uždėjau didžiulį, labai didelį pliusą. Nuotaika ir atmosfera verti šimto balų su pliusu! Net jei visai nemėgstate alaus (kaip nemėgstu ir aš), patikėkite manim, užsukti daugiau nei verta.

Pjana Visnia. Atrodytų, jei jau gurkšnoti likeriuką iš dailių taurelių vidury gatvės, tai vakarop. Nustebtumėte: žmonės prie „Girtos vyšnios“ iškabos būriuojasi nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro, net vidurdienį saulei kepinant. Laikydami grakščias vyšnių likerio taureles, vieni randa vietą prie čia pat ant šaligatvio pastatytų aukštų nedidelių staliukų, kiti sėdi ant netoliese esančio slenksčio, dar kiti įsitaiso ant kitoje gatvės pusėje stūksančio fontano. Likeris saldus, tirštas, ne itin stiprus (bet ne itin ir silpnas) ir, nepaneigsi, – skanus. Tiesa, daugiau nei taurelę galėtų išragauti tikriausiai tik didžiausi smaližiai, o tos tikrai nemažos taurelės kaina siekia apie 1,35 eur.

KĄ APLANKĖM?

Operos ir baleto teatras. Keliavome su saulėtu virtuviuku, kuriam dar nė dviejų metų nėra, todėl galimybę apsilankyti miuzikle ar operoje gana greitai atmetėme; jei ne tai, kažin ar būtų galima rasti priežasčių nepasinaudoti proga ir nepamatyti tviskančio operos ir baleto teatro iš vidaus, įsitaisius parteryje ar ložėje. Mačiau, kad bilietų kainos prasideda nuo 5 eur – ką čia ir bekomentuoti? Tuo tarpu mes apžiūrėjome teatrą iš išorės ir pasidžiaugėme priešais jį stovinčiu fontanu, kurio purslai, karštą vasaros dieną užtiškę ant rankų ir kojų, buvo pats tas, ko norėjosi.

Nuo Operos ir Baleto teatro, fontano, iki paminklo Adomui Mickevičiui, tarp truputį intensyvesnio eismo gatvių, nusidriekusi žalioji zona – pėsčiųjų takas su suoliukais, žydinčiomis gėlėmis, gatvės muzikantais. Trumpam lėtam pasivaikščiojimui, pakeliui link senamiesčio, – labai geras pasirinkimas.

Armėnų katedra. Bažnyčių ir katedrų Lvove tikrai apstu – ženkite žingsnį į gatvę ir jos pradžioje ar pabaigoje tikriausiai pamatysite vieną ar net kelias. Armėnų katedra man paliko bene didžiausią įspūdį, nes ji truputį kitokia. Mažiau blizgesio, daugiau prigesintų, nors ir sodrių, spalvų. Mažiau niūrios tamsos, daugiau saulės šviesos, per langą krentančios tiesiai ant altoriaus. Sekmadieniais 11:00 val. čia galima užsukti ir dėl bažnyčios choro (pastarojo, tiesa, tikėjomės šiek tiek labiau išskirtinio – labiau kabinančio širdį).

Dominikonų bažnyčia. Aš visada tikiuosi, įžengusi į bažnyčią, atrasti jaukią ir raminamą atmosferą – priešingą tamsiai, sunkiai ir slegiančiai. Kuo mažiau detalių bažnyčioje, tuo tą padaryti man yra lengviau. Ši – Dominikonų bažnyčia – yra itin gausi. Spalvų, aukso, freskų, visko. Ta gausa tokia didžiulė, kad reikia, jog akys apsiprastų; tik tada galima imti atskirti detales, atrasti žavius kampelius. Vienas dalykas, kurį tikriausiai atradau tik šioje kelionėje – pakelti akis aukštyn. Lubos šioje bažnyčioje išties fantastiškos!

Bernardinų bažnyčia. Dar kitokia nei pirmosios dvi; gali būti, kad tokios auksu tviskančios bažnyčios aš dar nemačiau. Dėl to ir žavu kelionėse lankyti bažnyčias – visos jos panašios ir labai skirtingos tuo pačiu metu, visos kuriančios savo emociją, šnabždančios savo žinutę, vienos labai artimos, kitos tiesiog gražios, trečios… auksu tviskančios.

Šv. Jurgio katedra. Ją pirmąją įsirašiau į kelionės planą; ją pirmąją paminėjo ir mus nuo oro uosto iki miesto centro vežęs taksi vairuotojas. Katedra, jos kiemas, net kelias į katedrą, atvedęs mus per Ivan Franko parką, – viskas čia dovanojo mums puikų pusdienį.

Ivan Franko Park. Žaliuojantis parkas viduryje miesto. Tvarkingi takeliai, nedidelė kavinukė, didelė žaidimų aikštelė vaikams, suoleliai suaugusiems. Jaukus ir malonus pabūti, pasivaikščioti, suvalgyti porciją ledų, pasupti saulėtą virtuviuką ant sūpynių, niekur neskubėti. Vienintelė bėda – uodai; jų čia buvo net tiršta. 

Rynok Square. Pagrindinė miesto aikštė – tai čia vyksta gyvenimas, nepaisant valandos ar savaitės dienos. Kavinės, barai restoranai, aplink fontanus besibūriuojantys jauni žmonės, įvairiomis spalvomis mirksinčių balionų pardavėjai, saldų likeriuką gurkšnojantys stoviniuotojai, iš kažkur sklindanti muzika, dienomis veikiantis suvenyrų turgelis, – visko čia daug ir viskas gyva. Toje pačioje aikštėje – miesto rotušės bokštas, į kurį galima palikti norintiems pasidairyti po horizontus iš aukščiau. Mes į bokštą nesikėlėme, nes mes… užlipome į kalną. Apie jį – prie kito punkto.

Aukštoji pilis (Vysoky Zamok). Visada, pradėdama planuoti kelionę, aš pasidomiu, ar bus ten koks nors kalnas? Žinoma, kalnai kalnams nelygūs, ir šios Aukštosios pilies tikrai jokiais būdais negalima lyginti su tais, kurie apsiavę sunkius batus dabar kažkur pasaulyje bando įveikti dar vieną viršukalnę. Bet kartais net pats mažiausias kalnas yra geriau nei jokio kalno – bendrakeleiviams nepasipriešinus, mes užlipome tuos berods 300 metalinių laiptelių į viršų (saulei pleškinant tai nebuvo taip jau lengva), ir nuo kalno viršūnės pamojavome Lvovui iš aukštai. Keistas dalykas, kad tik užlipęs ant šito kalno imi ir staiga supranti, jog čia pat stūkso ir Karpatų kalnai; kai esi senamiestyje, tarp aukštų senų pastatų ir bažnyčios bokštų, netoliese esančių kalnų visiškai nesijaučia.

Pharmacy museum (Apteka-Muzey). Įėjus pro duris galima pasijausti patekus į pačią paprasčiausią vaistinę; tiesa, daug metų skaičiuojančią, bet vis dar veikiančią. Vaistų pirkėjams išsisklaidžius, vaistininkė maloniai parodo duris už prekystalio ir už savęs – tai jos ir veda į didelį Farmacijos muziejų. Kolbos, svarstyklės, buteliai buteliukai, senoviški kasos aparatai, žavūs mediniai vaistų stalčiukai, galiausiai – kadaise slapti laiptai, vedantys į šaltą ir drėgną rūsį, kur vyko slaptas gyvenimas, buvo maišomi ne tokie ir legalūs užpilai. Nustebome, kad muziejus toks didelis, maloniai nustebome ir tuo, koks įdomus! 

Potockių rūmai (Potacki Palace). Sakoma, kad Potockiai buvo vieni turtingiausių Lenkijos karalystėje – todėl visai nenuostabu, kad jų rezidencija Lvove yra didžiulė, ištaiginga ir dvelkianti prabanga. Už nepilnai 2,5 eur čia galima įsigyti bilietą ir aplankyti rūmus iš vidaus: pirmame aukšte įspūdingi interjerai, antrame aukšte paveikslų galerija. Neprailgo nė viena minutė – pasiblaškyti po šiuos rūmus buvo itin puiki mintis, nors tobulas oras ir leido visą dieną leisti lauke.

KO NEAPLANKĖM?

Lychakiv Cemetery. Jei tik būtume turėję dar porą valandų, jei tik kapinių darbo laikas būtų truputį ilgesnis.
Karpatų kalnų. Jei tik būtume turėję dar porą papildomų dienų.

APTARNAVIMO KOKYBĖ

Tų kelių dienų metu Lvove mane vis nustebindavo tai, kad niekas čia nedalina nenatūraliai plačių šypsenų ir nešokinėja aplink ant pirštų galiukų vien todėl, kad nusprendei pavakarieniauti jų restorane, aplankyti jų muziejų ar penkialitrį geriamo vandens nusipirkti jų parduotuvėje. Ne, žmonės čia santūrus, labiau rimti nei atsipalaidavę. Bet, net jei aptarnavimo kokybė ne tokia šilta kaip šiltuose kraštuose, ar galima tuo stebėtis? Čia turbūt kaip ir vaikuose sunkiausia matyti savus bruožus, taip ir istoriškai artimose valstybėse – tuos mentaliteto bruožus, kurių galbūt ir nenorėtume turėti, bet turim ir patys.

UODAI

Keista juos įterpti kaip atskirą punktą į kelionės apžvalgą, bet, patikėkite manimi, jų buvo tiek daug ir jie buvo tokie aršūs, kad to atskiro punkto tikrai nusipelnė. Tiesa, miesto gatvėse vos vienas kitas, bet tik įženkite į parką, arčiau medžių ir gamtos – ten jų karalystė ir jūs esate svečiai. Jei turit efektyvių „kvepalų“, nederėtų jų pamiršti.

KALBOS NIUANSAI

Kai „ničivo nipanimaju“ yra praktiškai viskas, ką moku pasakyti rusiškai, labai lengva pastebėti, kiek daug ir sklandžiai svečios šalies gyventojai kalba angliškai. Susikalbėti Lvove man buvo sudėtingiau nei bet kurioj kitoj ankstesnėj kelionėj. Bet įmanoma! Yra čia ir angliškai kalbančių, taip pat yra kalbančių, bet labai sunkiai ir neaiškiai. Nustebino, kad dviejuose muziejuose kasoje dirbančios moterys angliškai visiškai nesuprato (dar labiau nustebino, kad teko tokių sutikti ir tarp jauno aptarnaujančio personalo kavinėse, bet gal čia labiau išskirtinumas nei taisyklė). Bet iš esmės daugelyje kavinių paprašę gausite anglišką meniu versiją, tas pats su gidais/ekskursijomis, kur galima pasirinkt kalbą. Mums susidarė įspūdis, kad daugiausiai Lvove kalbama ukrainietiškai ir lenkiškai, taip pat rusiškai ir tada jau kažkiek angliškai.

KUR APSISTOTI?

Nei tai reklaminis įrašas, nei apskritai savininkė žino, kad tuoj pat iš geros valios ir didelio džiaugsmo pasidalinsiu nuoroda į jos apartamentus. Didelio džiaugsmo, nes juk gera dalintis gerais dalykais, o šie apartamentai – neabejotinai vienas geresnių. Taigi: SPAUSKITE ČIA, jei jau planuojate kelionę. Ir nenusigąskite, kai įėję į laiptinę pastebėsite keliskart lopytas ir perlopytas grindis; kai turėsit keliskart sumirksėti, kad apsiprastumėte su prieblanda laiptinėje; kai dideli, platūs ir tamsūs mediniai laiptai pasirodys išmindžioti ir išklypę nuo tūkstančių, milijonų, milijardų jais jau užlipusių žingsnių. Užlipę į trečią aukštą, perėję išorinį balkonėlį-koridorių, ir atidarius duris, pasitinka švarūs, modernūs, idealiai tvarkingi apartamentai. Ir tas laiptinės bei apartamentų kontrastas yra visiškai žavus!

– – – – – – –

Ar galit patikėti, kad nepaisant visų mano pastangų tekstas vis tiek toks ilgas? Ačiū tiems, kurie perskaitė iki pabaigos. Ir tiems, kurie užsuko, bet kol kas visai neskaitė – irgi ačiū. Man patinka tikėtis, kad vieną dieną šį įrašą atras tie, kurie planuos kelionę į Lvovą, ir kad jie šiame mano rašinėlyje ras kažką sau.

Turite daugiau klausimų apie kelionę į Lvovą? Klauskite drąsiai – jei tik žinosiu atsakymą, pažadu juo pasidalinti!