Languota prijuostė: bloger’is irgi žmogus

Aš nuoširdžiai nežinau, kaip reikėtų pradėti įrašą apie save. Bet juk bloger’is irgi žmogus, pasakė Insolente, ir taip užrišo mums – žmogiškiems bloger’iams – šių dviejų savaičių languotą prijuostę.

Taigi. Mano vardas Asta. Man dvidešimt dveji. Ir kartais aš jaučiuosi jaunesnė nei tai, vaikiškesnė nei tai, naivesnė ir lengvabūdiškesnė nei tai, o kartais… O kitais kartais jaučiuosi protinga, subrendusi ir didelė mergaitė. Tie kartai keičiasi, sukasi ratu ir… spėk, kokia aš šiandien?
Toliau – esu kaunietė. Ir gyvenu taip labai pačiam Kauno kamputy, kad net beveik kaime. Bet ir nežinau, ar kada norėčiau gyventi centre, pamenu, kai dvyliktoje klasėje rašėme keistus laiškus auklėtojai (ar sau patiems?), rašiau, kad norėčiau gyventi gamtoje, bet netoli miesto šurmulio. Tobula, ar ne?
Tęsiam. Ketvirtus – ir paskutinius! – metus studijuoju ekonomiką, o tiksliau – marketingą. Jei sąžiningai, ekonomika man nepatinka, o marketingas – retkarčiais labai, o dažniau… ne taip labai labai. O jei jau visai atvirai, ketvirtus metus jaučiuosi sėdinti ne savo rogėse, bet o ką čia padarysi? Pats kaltas žmogus, kai pildydamas stojimų į universitetus sąrašą nė velnio nenutuokia, kas jis toks ir ko nori. Tada į pirmą eilutę rašai tai, kas „universalu“ ir naiviai tikiesi, kad tai tau pravers bet kokiu atveju.

Kokia aš esu? Tikriausiai mažų mažiausiai nekuklu yra vardinti savo dorybes, o vardinti minusus – kažkaip… na, suprantat. Bet pabandykim. Esu permaininga ir kankinu visus savo nuolat besikeičiančiomis nuotaikomis. Esu jautri ir čia juk nieko tokio ašaroti per kiekvieną filmą? Ne, visai nesvarbu, kad tai komedija. Manau, kad esu draugiška, bet tai galėtų pasakyti tik tie, su kuriais aš esu (ar bent jau labai stengiuosi būti) draugiška. Esu atvira ir uždara, nelygu su kuo kalbuosi. Ir nelygu, kada kalbuosi. Galbūt pirmadienį aš galėsiu vienu ypu išpasakoti visą savo gyvenimo istoriją, o antradienį – tik kukliai šypsosiuos, kartodama „nežinau“, „nesvarbu“ ir „nieko“. Taaaip, esu kukli ir norėčiau būti labiau savimi pasitikinti, beeeet… kažkada vieni mergaičiai pasakė, kad aš esu „tūnantis drakonas“ ar kažkas panašaus (išverčiu: nespręskit apie mane iš pirmo žvilgsnio; papildau: palaukit mėnesį ir aš atsiskleisiu, mm, galbūt). Dar esu žmogus, kuriam reikia laikas nuo laiko „spirti į užpakalį“, nes tikriausiai galėčiau gana daug, jei nežengčiau per gyvenimą neryžtingu vėžlio žingsniu (o kartais ir atgal – aš esu Vėžys ir man taip priklauso, prašom nepykti).

Kas čia dar…
Mano mėgstamiausia spalva (paskutinį pusmetį) yra violetinė (turiu net violetinį žieminį paltuką, ooo!).
Mano mylimiausia daina (šią savaitę) – Laleh „Live tomorrow“.
Mėgstu nagus lakuotis ryškiomis spalvomis ir mėgstu juokauti, kad per nagus aš išreiškiu save.
Mėgstu svajoti.
Turiu daug rūbų ir daugelis iš jų nedera tarpusavyje.
Mano akys mėlynos, o tiksliau – žydros.
Mokykloje kablelius dėliojau ne pagal taisykles, o „nes aš taip jaučiu“.
Jei man leistų pasirinkti svajonių šalį, kur norėčiau gyventi, rinkčiausi Prancūziją.
Nors tikriausiai rašysiu savo bakalaurą apie kosmetikos rinką, esu mergina, kuri ne-mo-ka dažytis. Tušas, blizgis, taškas – mano dažymosi filosofija.
Dieeeevinu vaikiškas pižamas.
Mėgstu vakarais prieš miegą skaityti knygas.
Bijau aukščio, truputį tamsos, kamuolio ir verstis atgal, darant tiltelį, nes kas žino, kas ten man už nugaros!
Per savo gyvenimėlį esu buvusi blondinė, raudonplaukė ir šokoladinė. Kadangi šokoladą myliu, šokoladinė esu iki šiandien ir dar tikriausiai ilgai būsiu.
Turiu silpnybę nuotraukoms rėmeliuose ir mūsų kambaryje jų yra… daug. Labai daug.
Jau beveik penkis mėnesius gyvenu kitur ir kitaip – su savo žmogumi. Ir esu labai laiminga.
Prieš apytiksliai metus buvau pamišus dėl Saulėlydžio ir nors pamišimas sėkmingai praėjo, manija vampyrams liko. Top serialas, kurio laukiu kiekvieną penktadienį – The Vampire Diaries.
Jei dar truputį apie serialus – mėgstu labai „Nusivylusias namų šeimininkes“.
Jei apie namų šeimininkes – kad ir kaip gėda, norėčiau ja būti. Tik nenusivylusia. Ir turinčia daug įdomios (!) veiklos.
Nemėgstu žinoti, ką gausiu dovanų Kalėdoms. Nes Kalėdos – stebuklų metas ir dovanas nešti turi Kalėdų seneliai.
Keliolika kartų buvau pradėjusi rašyti dienoraštį, nes man patinka idėja, bet nei vieno karto – sėkmingai.
Nemėgstu eiti miegoti anksčiau nei kokią… dvyliktą ar pirmą.
Labai norėčiau būti žmogus, gabus kalboms. Mėgstu nusišnekėti, kaip būtų gerai, jei visas pasaulis kalbėtų viena kalba.
Norėčiau apkeliauti pasaulį. Man atrodo, kad kelionės suteikia prasmę gyvenimui ir duoda tiek daug…
Mėgstu papuošalus ir turiu daugybę auskarų. Bet tą patį žiedą nešioju nuo vaikystės… beveik dešimt metų.
Myliu vasarą ir nekenčiu žiemos (išskyrus Kalėdas, kurių jau dabar labai laukiu).

Mėgstu kartais svajoti, kad vieną dieną man parašys iš kulinarinio žurnalo ir pasakys, jog jiems manęs reikia. Arba mėgstu svajoti, kad vieną dieną aš išdrįsiu parašyti į tą žurnalą ir pasakyti, kad gal jiems manęs reikia?
Jau keleri metai kaip labai labai myliu virtuvę. Ir jau daugiau nei metus turiu Saulėtą virtuvę.
Beprotiškai mėgstu pienišką šokoladą, o pats pačiausias – „Geisha“.
Norėčiau turėti veidrodinį fotoaparatą ir džiuginti visus (save – taip pat) nuostabiooomis nuotraukomis.
Mano susidomėjimas virtuve prasidėjo nuo… mitybos sutrikimų.
Labiausiai mėgstu kepti pyragus – saldžius ir nesaldžius. Ir dar sausainius, kai būna truputį liūdna ar kamuoja jaukumo ilgesys.
Man labai patinka gvazdikėlių kvapas. Ir vanilės, ir cinamono, ir romo esencijos…
Aš tikiu ir žinau, kad virtuvė yra/turi būti pats jaukiausias, šilčiausias ir mieliausias namų kampelis.

Va tokia aš ir esu. Ir dar daug kokia visokia, bet viskas netilptų į tūkstančius punktų.
O šiaip tai aš sau visai patinku ir kartais net truputį save myliu, šypt.

—————————————

Ryšintiems prijuostę Insolente davė ir vieną papildomą užduotį, skambančią gana paprastai – jei būčiau patiekalas, būčiau… Irrrr, spėkit, niekaip nesuprantu, koks aš patiekalas norėčiau būti. Vieną akimirką norėčiau būti sodriai šokoladiniu brownie, kurio kąsnelis dovanoja toookią palaimą; kitą akimirką norėčiau būti iki dangaus pakylėjančiu maskarponės pyragu… Aišku, trečią dieną norėsiu būti užsispyrusiai traškiais biscotti, o ketvirtą – paprasčiausiai sumuštiniu su sūriu.
Na, gerai, norėčiau būti triufeliais. Nuostabiausiais skaniais karameliniais triufeliais, kuriuos gaminau jau tūkstančius kartų.

Jų gaminimas hipnotizuoja ir ramina – aš taip pat norėčiau, kad žmonėms su manimi būtų gera, ramu ir jauku. Jie paprasti, bet užburiantys savo puikiu skoniu – aš taip pat ne princesė, bet noriu, kad mane mylėtų tokią, kokia esu. Jie yra šauni dovanėlė gimtadieniui ar Kalėdoms – aš mėgstu dovanoti dovanas, rinkti jas ir pakuoti, įsivaizduoti gavusiojo reakciją… Galiausiai, šie triufeliukai yra tokie paprastučiai, vos iš kelių produktų – aš taip pat esu labai paprastas žmogus.