Virtuvė, virtuvė, virtuvė… mano svajonių virtuvė. Prisipažinsiu, paskelbdama šią languotos prijuostės temą negalvojau, kad bus taip sunku. Net man pačiai.
Bet, jei jau iššūkį metei kitiems, žmogau, tai ir pats turi su juo susidoroti. Ar ne?
—————–
Bedėliodama mintis į tvarkingus sakinius ir pastraipas supratau, kad susikurti Tos Vienintelės Svajonių Virtuvės viziją nėra lengva… norisi tiek daug, o tuos norus suderinti kartais gali pasirodyti irgi ne juokų darbas. Bet juk svajonėse nėra ribų, taip? Čia nėra negaliu, nesugebėsiu, neįmanoma… Čia viskas įmanoma. Reikia tik užsimerkti ir…
… mano svajonėse gyvena kaimo stiliaus (country style) virtuvė. Jokių stiklinių, plastikinių ar metalinių paviršių. Medis. Gal baltas, gal kreminis, o gal sodriai rudas. Bet medis. Medinės spintelės, didelis medinis stalas.
Stalas, ant kurio (beveik) visuomet būtų pamerkta gėlių. Jas rytais, saulei kylant vis aukštyn į žydro dangaus aukštybes, skinčiau netoliese esančioje pievoje. Užburiančioje savo žaluma ir grožiu. O kartais, dar šviesiais vakarais, mes atsineštume čia pledą, pintinę gėrybių, paruoštų svajonių virtuvėje, ir butelį vyno. Žiūrėtume į lėtai besileidžiančią saulę, į vienas kito akis ir džiaugtumėmės akimirka. Tuomet susikibę už rankų grįžtume namo. Aš nutipenčiau į svajonių virtuvę ir iš pintinės išėmus vakarienės likučius, sudėčiau juos į šaldytuvą. Į aukštą dviejų durų šaldytuvą, kuriame visad viskas telpa. Ir dar lieka laisvas kraštelis šaldiklio stalčiuje, jei netyčia iš parduotuvės parsineščiau didžiulę dėžę ledų, pavyzdžiui.
Pintinę padėčiau į „sandėliuką“ – į čia durys veda tiesiai iš virtuvės. Vidutinio dydžio patalpa, su abipus sukabintomis lentynomis, kylančiomis iki pat lubų. Vienoje pusėje čia ilsisi virtuviniai rakandai, naudojami pakankamai retai. Dideli, užimantys daug vietos mano spintelėse, tačiau vis tiek reikalingi. Tokie, kaip… Kichen aid‘as. Violetinis arba tamsiai rožinis. Taip pat visas kalnas kepimo indų, puodų ir keptuvių.. ak, ir dar liepsnosvaidis, kad galėčiau paruošti tobulą creme brulee. Ir viską, oi, viską daranti (tik paliepk!) virtuvės „mašina“. Ir ledų aparatas, būtinai ledų aparatas! Ir ir ir… duonkepė! O kitoje „sandėliuko“ pusėje ant lentynų guli daugybė tvarkingai sulankstytų servetėlių, rankšluostėlių, staltiesių. Padėklų ir padėkliukų. Vazų ir vazelių. Medžiaginių juostelių ir kaspinėlių. Daugybė skirtingų stalo įrankių ir lėkščių, lėkštučių… puodelių, stiklinių, dubenėlių… daugybė indų, gal tik po vieną ar du vienodus. Tačiau idealiai tinkantys fotografavimui – kad šis pomėgis, ši aistra teiktų dar daugiau malonumo. Taigi.. šį „sandėliuką“ aš labai mylėsiu.
Taip pat labai kaip ir terasą, į kurią taip pat galima žengti tiesiai iš virtuvės. Pro stiklines duris, esančias šalia aukštos stiklinės vitrinos (pro kurią visada kristų „teisingi“ saulės spinduliai, padedantys išgauti tiesiog stebuklingas nuotraukas). Čia, ant medinių grindų, stovėtų pora supamų medinių kėdžių su minkštomis pagalvėlėmis… ir gal dar supama sofa… o gal staliukas dar… ir hamakas karštomis vasaros dienomis, kaip būtų puiku! Čia rytais aš gerčiau pirmą puodelį arbatos, o popietėmis, susikėlusi kojas ant kėdės, skaityčiau knygas. O kartais tiesiog atsipalaiduočiau ir gėrėčiausi vaizdu. Žaluma, aukšti medžiai, ramus ežeras su liepteliu, ant kurio taip gera kartais atsisėsti ir įmerkti kojas į šiltą vandenį… Atkišti veidą saulei ir jausti džiaugsmą širdy…
Savo svajonių virtuvėje gaminčiau, gaminčiau, gaminčiau… Spintelėse ir stalčiuose (visada) viskas būtų (beveik) labai tvarkinga. Vienas stalčius – stalo įrankiai. Ir nieko daugiau. Antras stalčius – smulkūs virtuvės įrankiai, ir nieko daugiau. Būtų ir dar daugiau stalčių, o viename iš jų – ačiū Ingai! – gulėtų tvarkingai išrikiuoti prieskoniai. Simpatiškuose stikliniuose indukuose su spalvotais dangteliais. O ant dangtelių – pavadinimai. Atidarai stalčių, užmeti akį ir čiumpi tą, kurio reikia. Šis stalčius būtų arti dujinės viryklės, kad būtų po ranka, kai prireiks į padažą įberti žiupsnį muskato.
Beje – simpatiški stikliniai birių produktų indeliai – aš jų turėčiau daug! Juose, o ne popierinėse pakuotėse, būtų suberti miltai, kruopos, makaronai… viskas. Su tvarkingais ir gražiais užrašais ant kiekvieno. Ir galiojimo data kamputyje.
Svajonių virtuvėje turėčiau atskirą lentyną saldiems kepiniams. Šokoladinis kremas, kondensuotas pienas, riešutų sviestas, šokolado „traškučiai“, auksaspalvis sirupas, šokoladai, pabarstukai… ak, tiek ir dar daugiau visokiausio gėrio. Nes saldumynus mes mėgstam, taip, labai mėgstam. Ir tikrai dažnai juos kepčiau savo nuostabiai, nepriekaištingai veikiančioje elektrinėje orkaitėje. Ir niekada niekada nebūtų tokių pokštų, kaip „kraštai dega, o vidurys dar neiškepė – ka daryyyt?“. Niekada.
Laukdama kol iškeps pyragas, užsiplikyčiau puodelį arbatos. Išsirinkčiau ją iš arbatų ir kavų lentynos. O gal apsigalvočiau ir mirktelčiau akį ant spintelės stovinčiam kavos aparatui. Ir paprašyčiau jo puodelio latte su stora, puria puta. Pasiėmusi puodelį ir išsirinkusi knygą iš virtuvės kampe stovinčios kulinarinių knygų ir žurnalų lentynos, patraukčiau į terasą… Kol iškeps pyragas, išsirinksiu kitą. O gal tik pasigrožėsiu.
Savo svajonių virtuvėje nepamirščiau laistyti ant palangės stovinčių įvairių spalvų vazonėlių su žaliuojančiais prieskoniniais augalais. Bazilikai, raudonėliai, rozmarinai, mairūnai, mėtos… ne taip kaip dabar, realybėje, svajonėse jie žaliuotų ilgai, kvepėtų dosniai ir gardinčiau jais dažną pietų ar vakarienės patiekalą…
… patiekalą, kurį atėjus metui, dėčiau į gražias lėkštes ir statyčiau ant didelio medinio stalo. Ant servetėlių. Kviesčiau savo žmogų ir sėstume prie stalo. Valgytume virtuvėje. Pora valandų dienoje be naujųjų technologijų, be kompiuterių ir be televizorių. Ne, virtuvėje jokiu būdu nebūtų televizoriaus. Mano svajonių virtuvė – laikas bendravimui. Laikas mums.
Čia – šioje virtuvėje – būtų saulėta, visada saulėta. Pro langus saulė šviestų tris šimtus šešiasdešimt dienų per metus, o likusias keletą – trumpam pasislėptų už lengvo debesėlio.
Mano svajonių virtuvėje žmonės būtų laimingi. Tai būtų erdvė, kur žmonės norėtų užeiti. Atsisėsti prie stalo, ar prie nediduko baro, ir kalbėtis. Šypsotis. Pasakoti, klausytis ir būti savimi. Juoktis ar atverti širdį. Čia būtų gera ir jauku…
Ir… mano svajonių virtuvėje pildytųs svajonės. Didelės ir mažos, tačiau visos labai gražios ir labai stebuklingos…
—————–
Na, ir dar šis tas… kas gi yra mano trys virtuvės išrinktieji?
Visų pirma čiupčiau puodelį. Iš Prancūzijos. Prisiminimai, nostalgija… manau, tai viską ir paaiškina.
Antras laimingasis? Plakimo šluotelė. Na, puikus dalykas. Labai dažnai reikalingas, todėl neabejotinai imamas kartu.
Ir trečiasis… žinoma, segtuvas. Mano storasis, gerasis receptų segtuvas. Žinia, jie yra du – vienas saldiems kąsneliais, kitas – rimtam maistui. Kurį imčiau? O jūs spėkit iš trijų kartų! Aha, atspėjot. 🙂
—————–
P. S. Nuotraukų šaltinių, atsiprašau, nepateiksiu… Visagalis „Google” man padėjo jas susirasti, tačiau šaltinių išsisaugoti šįkart nepagalvojau.
29 komentarai
Oi, nupasakota taip gražiai ir detaliai viskas, kad vaizdas tiesiog iškyla prieš akis. Belieka tik palinkėti Tau sėkmės kuriant savo saulėtą svajonių virtuvę 😉
Egle, sako, už sėkmę dėkoti negalima, todėl tiesiog priimu ir tikiu, kad svajonės tikrai pildosi. Net tokios didžiulės 🙂
Žavu tai, jog mūsų virtuvės labai sutampa.
Ir kompiuteryje aš turių papkę su interjero paveikslėliais. Kartais atidarau ir žiūriu.
Ir man rodos, bent jau porą turi ir iš taviškių.
Miela, gražu.
Aš irgi tokios visai norėčiau )
Ypatingai šventa tiesa apie terasą. Čia tu tiesiog perskaitei mano mintis )
Ir siena su indais irgi efektinga!
Diana, va, kaip smagu 🙂 O terasa – tikrai nuostabus dalykas, be galo. Aš taip puikiai įsivaizduoju, kaip gera būtų joje sėdėti, mėgautis ramybe, su puodeliu arbatos rankose… ak 🙂
Na, žinok, jausmas, nelyg jau būčiau pasėdėjusi tavo šviesiojoj jaukiojoj virtuvėj! Va :}
Jule, gera girdėti 🙂 O aš naiviai tikiu, kad tu tikrai kažkada pasėdėsi mano virtuvėje – ir nesvarbu, ji bus tokia ar kitokia :))
Labai gražu… labai, labai.
Ačiū, lašeli 🙂
Kai pamačiau tą nuotrauka su indų lentyna net žandikaulis atvipo 😀 Vau vau vau 😀 Jau įsivaizduoju, kaip nešuosi kopėčias pasiimti lėkštelės nuo aukščiausios pakopos :))
Karolina, aha, tikra foodbloger’ių svajonė, ar ne? 🙂 Man ji taip pat fantastiška, fantastiška ir dar kartelį fantastiška 🙂
Ta nuotrauka su kopėčiom ir indų lentynom tiesiog užmušanti! Aš jos jau irgi noriu 😀
O tau linkiu sėkmės įgyvendinat svajones 🙂
Viktorija, svajones išpildyti aš pasistengsiu, kaip nors 🙂 Tikėjimas visagalis, o jei dar ir pirštą vardan svajonės pajudini, žiūrėk, ima ir išsipildo! :))
O indų lentyna… taip taip :))
Kaip gražu, kaip jauku… gal dar tik poros mažų lankstančių vaikų trūksta iki absoliučios idilės :D. Tikrai nuostabi virtuvė, nors ir esu prisiekusi minimalistė 🙂
Linkiu kada nors tokią įsigysi 🙂
Kotryna, ačiū už linkėjimus 🙂
O man minimalizmas kaip tik kažkas ne prie širdies… na, gal pažiūrėti ir gražu, bet man būtent daiktai asocijuojasi su jaukumu 🙂 O jei viskas net šiek tiek ir perkrauta – dar jaukiau :))
Nieko sau sandėliukas :DD.Pagyvenau šioje virtuvėje, valandėlę pasvajojau, pasijutau labai romantiškai, bet greit mano romantiškos mintys persikraustė į nelabai malonią terpę, tarp daugybės įvairių spalvų ir dydžių šluosčių, kai pagalvojau, kad kiekvieną kartą reikės laipioti ir šveisti šitiek indų, lentynėlių, nuo tų visur isiskverbiančių dulkių.Greit dingo mano noras turėti tiek daug:D.Gražus aprašymas, jaukūs vaizdai.
Srove, o kas tau sakė, kad svajonėse dulkių yra?! 😀 Nėra, žinok, nėra nei vienos :))
O jei rimtai… žinai, dėl tokios virtuvės dulkes valyčiau ir valyčiau, ir nė nedrįsčiau bumbėti 🙂
Matyt tos mano mintys sudulkėjusios jau:DD.Turiu tokia silpnybę kolekcionuoti mažyčius gėrimų buteliukus, į kuriuos telpa tik 20-30gr., kokie jie man gražūs ir mieli buvo prieš kokius 7-8 metus, būtinai jie turėjo būti sudėlioti virtuvėje, ant matomiausios, didžiausios lentynos,kad kiekvieną kartą matydama galėčiau džiaugtis, bet nežiūrint į mano didelį džiaugsmą jiems, aš jau nužiūrėjau jiems kitą, tinkamą uždarą vietą, nutariau „pakavoti”:DD, nes supratau, kad misteris properis paėmė viršų:D O jis visai ne mano skonio:)Taigi nusispjauk tris kartus, kad ateityje ir tau neatsibostų jis:)):DD
Nusispjoviau, Srove 😀
Beje, silpnybę tiems buteliukams ir aš kadais turėjau :))
Tavo virtuvė tiesiog nuostabi!:)
Beje, skiriu tau “Stylish Blogger Award” 😉
Ačiū, Ineta! Ir dar vienas ačiū už apdovanojimą, labai malonu 🙂
Trečioje nuotraukoje sutelpa viskas apie ką aš svajoju, na beiveik viskas 😀
Sima, žinok, čia nuotraukoje nesimato, bet juk už nuotraukos ribų tos lentynos dar tęsiasi… o tai yra dar nuostabiau :))
[…] Ir dar… dar aš, aš sukūriau mintyse savo tobulą svajonių virtuvę čia. […]
Skiriu tau stilingiausio tinklaraščio apdovanojimią 🙂 http://gpmagija.blogspot.com/2011/02/astrus-sukuciai.html
Labai ačiū, Indre! Labai malonu :))
Jooo, tikrai kad cia svajoniu virtuve!
Ir is visos visos sirdies linkiu kad si svajone butinai issipildytu!!!
Indre, o, kaip aš norėčiau… labai tikiuosi, kad tavo palinkėjimas nuskris ten, kur reikia. Ir išsipildys 🙂 Ačiū 🙂
gražumas, jaukumas, neišpasakytas meilumas ir patogumas 🙂 labai labai patiko tokios nuoširdžios mintys. o kai jos dar ir konkrečios, atrodo, kad tokia svajonė netruks išsipildyti 🙂
tik va negaliu neprikibt – „įdėliai”? ;D tokio „stebuklo” dar neteko matyt ;D
Dėkui, Jūrate 🙂
Na, o šitas „stebuklas” tai ir mane išvertė iš koto, žinok 😀 Pirma mintis buvo – „kas čia ir ką reiškia – gal „indeliai” turėtų būti?” Bet ne, pasirodo. Dar ir sugebėt šitaip reikia :)) Ačiū už pastabą, iš karto ištaisiau ir pasižadu nuo dabar kiekvieną įrašą atidžiai perskaityt, prieš spausdama „publikuoti” 🙂