Kai pačioje metų pabaigoje grįžom iš ten toli toli, iš Jungtinių Valstijų, manęs ne vienas žmogus klausė, kokių gi aš ten gėrybių prisiragavau. O aš tik gūžčiojau pečiais, nes kažin, ar daug kas supras: aš, maisto tinklaraštininkė, maistui ten išties neskyriau daug dėmesio. Tas penkias kelionės savaites, kai riedėjom nuo Čikagos link Kalifornijos, dažniausiai stabtelėdavome viename iš greito maisto restoranų: maniškiam labiausiai patiko „Mc‘Donalds“, aš pamažu atradau, kad mėsainiai man skaniausi „Wendy‘s“. Viešbučius vakarais pasiekdavome taip vėlai ir su tokiom skaudančiom kojom, kad apie jokias vietinių kavinukių paieškas net kalbos nebūdavo. Turėjom arbatinį ir bagažinėje visada buvo pilna dėžė užpilamų makaronų sriubų. Kai važiuodami pamatydavom tolumoje mėlynai švytinčią „Walmart“ iškabą, susižvalgę sukdavom link jos. Ten į krepšelį kraudavom vaisius, aš pačiupdavau keletą graikiško jogurto indelių pusryčiams, jis neatsilaikydavo čipsams ir pistacijoms, o aš – kepintiems ir sūdytiems migdolams. Ir galiausiai nupėdindavom į tą prekybos centro pusę, kur kepa vištieną. Tuomet, rankose laikydami tris popierinius maišelius – keli vištos krūtinėlės gabalėliai jam, pora vištos šlaunelių man ir kalnas keptų bulvių skiltelių – skubėdavom į automobilį. Čia pat, išalkę iki negaliu, ir puldavom viską šlamšti. Tiesa, ten, anapus Atlanto, paragavome ir šio to naujo, bet kažin ar verta kalbėti apie, pavyzdžiui, gal pusės litro dydžio stiklines su ryškiai mėlynu šaldytu limonadu? Juo nešinų matėme ne vieną, bet paragavę ir nudažę savo liežuvius ryškiai mėlyna spalva, daugiau į tą pusę nė nežvilgtelėjom.
Bet buvo toks vienas dalykas, kuriam aš niekaip niekad negalėdavau atsispirti. „Starbucks“ iškabos mane taip viliodavo, kad automobilio vairas, atrodo, pats link jų sukdavosi. Aišku, čia tuo atveju, jei vairuodavau aš. O jei vairuodavo jis, savo meiliais zyzimais vis tiek dažniausiai pasiekdavau savo. „Holiday Classics“ meniu mane tiesiog užburdavo: stovėdavau ir negalėdavau apsispręsti, ko gi aš noriu labiausiai. Ką tokiu atveju reikėtų daryti? Išragauti visas! Pusiau juokais, pusiau rimtai net visą mūsų kelionę susiejau su tais puodeliais kavos. Sakydavau: man dar liko trys puodeliai – vienas Holivude, antras Santa Monikoj, trečias San Franciske. Kiekviename tame kelionės taške ragaudavau vis naują kavą ir po tų penkių savaičių galėjau drąsiai sakyti: mano favoritė yra Pumpkin Spice Latte. Šimtu procentų. Kai atėjo metas gerti paskutinį kavos puodelį, aš jau nebenorėjau išbandyti nieko naujo – tiek to, sakiau sau. Ši vis tiek yra nuostabiausia – tokia aromatinga, tokia maloniai prieskoninė, tokia jauki-jauki-jauki. Et, dar dabar prisimenu jos kvapą… skonį. Nuostabi kava, tikrai. Išgerčiau dabar patį didžiausią puodelį su neapsakomu malonumu.
Ši istorija turėtų paaiškinti tą mano vaikišką entuziazmą, kai radau keksiukų lygiai tokiu pačiu pavadinimu receptą. Turėtų paaiškinti tai, kodėl per pusvalandį sugalvojau priežastį juos iškepti, o dar po poros valandų jau traukiau iš orkaitės. Turėtų paaiškinti tai, kodėl tiek daug iš jų tikėjausi ir kodėl taip jaudinausi, prieš paragaudama. Galų gale, ši istorija turėtų visiškai paaiškinti tai, kodėl aš krykštavau iš džiaugsmo paragavusi ir kodėl šiandien visiems skelbiu – nuo tos akimirkos šie keksiukai yra mano naujieji mylimiausieji.
Skonis: 10/10. Labai minkšti, labai purūs ir labai drėgni keksiukai. Gausiai prieskoniniai – cinamonas, muskatas, gvazdikėliai… dvelkiantys šiluma ir jaukumu. O dar grietinėlės kepurėlė, apibarstyta cinamonu! Beveik tokie, lyg gertum tą nuostabią kavą, tik šįkart tai keksiukai. Tobuli keksiukai – žodžiais to nepaaiškinsi, reikia paragauti! Šypt.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Annie’s Eats
Moliūgų kavos keksiukai su prieskoniais
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 2/3 puodelio miltų
3 arb. š. tirpios kavos miltelių
2 arb. š. kepimo miltelių
2 arb. š. sodos
1 arb. š. cinamono
1/8 arb. š. muskato
1/8 arb. š. maltų gvazdikėlių
1 arb. š. druskos
450 g moliūgų piurė*
1 puodelis cukraus
1 puodelis rudojo cukraus
1 puodelis aliejaus
4 dideli arba 5 maži kiaušiniai
1/2 puodelio paruoštos kavos aptepimui
Papuošimui:
2 1/4 puodelio riebios šaltos grietinėlės
1/4 puodelio cukraus pudros
malto cinamono
GAMINIMO EIGA
1. Įkaitinkite orkaitę iki 180°C temperatūros.
2. Dubenyje sumaišykite miltus, tirpios kavos miltelius, kepimo miltelius, sodą, cinamoną, muskatą, maltus gvazdikėlius ir druską.
3. Kitame dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite moliūgų piurė, cukrų, rudąjį cukrų ir aliejų.
4. Į plakinį po vieną įmuškite kiaušinius, po kiekvieno masę gerai išplakite.
5. Į paruoštą plakinį per du kartus suberkite miltų mišinį. Išmaišykite, kol neliks sausų miltų.
6. Paruoštą tešlą paskirstykite į keksiukų kepimo formeles taip, kad tešla užpildytų tris ketvirčius formelės tūrio.
7. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 18-20 minučių. Ar iškepė, patikrinkite mediniu pagaliuku – įkištas ir ištrauktas iš keksiuko centro, jis turi būti švarus.
8. Iškepusius keksiukus išimkite iš orkaitės ir išdėliokite ant grotelių. Dar šiltus porą kartų aptepkite paruošta kava, stengdamiesi, kad skystis nenutekėtų per keksiuko kraštus, tačiau susigertų į jį patį. Palikite, kol visiškai atvės.
9. Pasiruoškite grietinėlę papuošimui. Šaltą grietinėlę elektriniu plaktuvu šiek tiek paplakite.
10. Toliau plakdami, lėtai supilkite cukraus pudrą. Plakite, kol gausite standžias putas, tačiau neperplakite.
11. Sudėkite grietinėlę į konditerinį maišelį su specialiu antgaliu ir dekoruokite keksiukus.
12. Apibarstykite cinamonu ir patiekite. Skanaus!
** moliūgų piurė pasigaminti labai paprasta. Moliūgą supjaustykite gabalais, išimkite sėklas. Dėkite į kepimo skardas, išklotas kepimo popieriumi, ir kepkite iki 190 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje, kol moliūgas taps minkštas. Kilogramas moliūgų gabalėlių turėtų kepti apie 45 – 50 minučių. Išėmę iš orkaitės, nulupkite odelę. Moliūgą dėkite į maisto smulkintuvą ir susmulkinkite iki vientisos masės – piurė. Jei reikia, šiame etape galite įpilti vandens, norėdami išgauti tinkamą konsistenciją (maždaug 1 – 3 valgomus šaukštus).
23 komentarai
Nujas objektyvas? 😉
tfu. *naujas
Nea, tik kita fotografavimo vieta 🙂
Į Starbucks norėčiau dar grįžti ir išgerti ten tos skanios kavos… Nežinau ar man ta kava taip žavėjo, ar to meto nuotaikos.
Iš tiesų, tai norėjau pasakyti, kad keksiukus išbandysiu 😉
Marta, skanaus! 🙂
Ir turiu pritarti, kad kartais sunku objektyviai vertinti skonius, kai jie taip glaudžiai persipynę su geriausiais atsiminimais 🙂
apie Amerikos virtuve trumpai it aiskiai: Wendy’s, Walmart ir Starbucks; nei prideti, nei atimti;
Aušra, kažkodėl jaučiu truputį ironiją šiam tavo komentare 😀 Ar klystu? O jei rimtai, tai aš tikrai neapibūdinčiau Amerikos virtuvės vien šiais trim prekės ženklais. Tiesiog, sakykim taip: maisto sąskaita mes bandėme įtilpti į visos kelionės biudžetą. Šįkart rinkomės pamatyti daugiau, o paragauti mažiau 🙂
Nu jau nuotraukos…. pasaka : ) Keksiukai atrodo nuostabiai !!! Tikiu, kad skonis žodžiais nenusakomas : ) Ech.. jauku čia pas tave : )
Ačiū, Neringa! 🙂
Kiek gramų Jūsų puodelis?Ačiū.
Jol, mano puodelis 250 ml 🙂
Gražu 🙂
Ačiū 🙂
Tobula! Dedu aukčiausiu prioritetu į sąrašo viršų 🙂
Teisingas sprendimas, Vilma! 😀 Skanaus 😉
Išties, dauguma Amerikos virtuvę sieja su pusfabrikačiais ir greitu maistu. Galybe sausų pusryčių, jogurto, čipsų ir vaisvandenių pasirinkimų, nuo kurių akys ima raibti ir, tiesą sakant, norisi kuo greičiau lėkti lauk iš tos parduotuvės vien tam, kad galėtum įkvėpti gryno oro… 🙂
Tačiau pagyvenusiAmerikoje ir vėliau grįžusi į Lietuvą kiekvienam paklausiusiam manęs apie tenykštį maistą nenustojau kartoti, jog, Amerikoje kiekvienas ras tai, ką norės ten rasti. Jeigu bus tikimasi „McDonalds”, „Starbucks”, „Wendy’s” ir kitų panašaus pobūdžio tinklų, būtent jie pirmieji ir šviesis horizonte, kartu duodami peno kalboms apie tai, jog Amerika yra nesveiko maisto žemė. Iš dalies tai – tiesa. Tačiau visa ta, ką aš ten radau, buvo ne „greitmaistis”, bet, tiesą sakant, daug didesnis pasirinkimas kokybiškos, ekologiškos produkcijos, neišsemiama įvairovė vaisių ir daržovių, nedidelės jaukios kavinukės, siūlančios viską „from scratch”, restoranai su kokybiškais vegetariškais ir veganiškai meniu, daug sulčių ir žalių kokteilių meniu, sveikų desertų kavinukių ir dar daug visko, ko be galo ilgiuosi…
Šiaip ar taip, kaip jau sakiau, visi ten randa tai, ką nori. Ir tai tikrai nėra kritika, tiesiog norėjau pasidalinti pastebėjimu 🙂
Keksiukai atrodo puikūs, o Pumpkin Spice Latte „Starbucks’e” paragavau jau būdama oro uose, prieš grįžtant atgal į namus. Kaip sakoma, dar spėjau įšokti į beveik išvažiuojantį traaukinį. Ir tiikrai nenuvylė. Labai patiko tie tikri prieskoniai „plaukiojantys” kavoje, ne vien tik sirupas (ką daro mūsuose) 🙂
P.S. keksiukai pasakiškai nuostabūs! 🙂
Migle, ačiū už komentarą 🙂 Visiškai nepriimu jo kaip kritikos, nes pritariu kiekvienam žodžiui 🙂 Tiesą sakant, manau, kad pačią išvadą – randi tai, ką nori rasti – galim pritaikyti daugeliui šalių ir jų virtuvių. Ir apskritai gyvenimui – kartais mes patys apstatom save išankstiniais įsivaizdavimais, nusiteikimais ir t.t., o paskui net negalim sau leisti patikėti, kad gali būti ir kitaip 🙂
Na, bet, kaip jau ir rašiau komentare Aušrai šiek tiek aukščiau, ši mūsų kelionė buvo ta, kurioje rinkomės daugiau pamatyti, mažiau išragauti. Ir iš esmės aš dėl to nė trupučiuko nesigailiu. Įspūdžių parsivežiau neapsakomai daug, o skonius ir virtuvę, tikiu ir tikiuosi, dar turėsiu šansą atrasti kitąkart 🙂 Ir dar kartą patikinu, jog tai buvo tiesiog mūsų sprendimas; šiuo įrašu nė nebandau teigti, jog Amerikos virtuvė yra skurdi, nes tikrai taip nemanau 🙂
O Pumpkin Spice Latte tai nereali, nereaaaaaliiii! 😀
ŽInok, aš taip ir nepagalvojau 😉
šiaip, tik bendras pastebėjimas. Juk daug kam ištarus žodį „Amerika” prieš akis akimirksniu iššoka didžiulis hamburgeris ar visko pertekusi pica (o tokių ten tikrai galima išvysti). Prieš man ten išvažiuojant visi tą nuolat pabrėždavo, o ir kai grįžau nesiliovė klausinėję, kaip gi čia aš negrįžau panaši į bandelę 🙂
Beje, dar prisiminiau, jog Starbucks mane daug labiau sužavėjo ne Amerikoje, bet Stambule. Kadangi tai buvo bene vienintelė vieta šiame mieste, kur galėjai įsigyti normalios kavos (kažkodėl turkiškai simpatijos visiškai nejaučiau). O per Kalėdas tai buvo vienintelis šventiniu šurmuliu alsuojantis kampelis – su kalėdiškai dekoruotas puodeliais, kalėdine muzika ir kalėdinėmis kavomis. Va tada aš dainavau odę Starbucksui. Aplinkybės privertė 😀
Šitas postas man priminė Kinija, kur Starbucks buvo vienintelė vieta, kurioje galėjai gauti tikros, kvapnios kavos ir kitų mums įprastų dalykų, tad pamatę starbucks tiesiog negalėdavom praeiti pro šalį 🙂 Nuo to laiko jaučiu didelę meilę būtent starbucks!!
Ech, tikriausiai visada labai tolimuose tiek atstumu, tiek kultūra kraštuose ieškome kažko, kad primintų mūsų pasaulį 🙂 Smagu, kai tokių vietų galima atrasti 🙂
Išbandžiau vakar šiuos keksiukus, neapsakomo skanumo, nuo šiol jie mano patys pačiausi :)….tokie drėgni ir purūs, kad tikrai atrodo tirpsta burnoje….Super super….tik aš neturėjau grietinėlės kepurėlėm daryti, tai pamaniau kad apsieisim ir be jų, valgėm kaip sakant grynus, o įsivaizduoju su grietinėlės kepurėle iš viso palaima būtų 😀 Aš dar berdama prieskonius, užsisvajojusi įbarsčiau ne tik muskato, bet ir kardamono, tai skonio nepagadino, bet tikriausiai šiek tiek iškreipė 🙂 Kitą kartą kepdama (o tikrai šiuos kekiuskus kepsiu dar ne kartą ir ne du 🙂 ) kardamono nebersiu ir darysiu su grietinėlės kepurėle 🙂 Ačiū už puikų receptuką ir už nuostabų blogą,kurį visada miela ir malonu skaityti 😉
Aha, aš sakau, jie ne-re-a-lūs! 🙂 Labai smagu skaityti, kad patiko 🙂 Būtinai pabandyki ir su grietinėlės kepurėlėmis, tada jie dar puikesni! 🙂
Skoniu labai panašūs į meduolį, tad, jeigu mėgstate meduolinius kepinius, gaminkite. Tačiau jeigu ne, geriau nemėginkite – labai nusivilsite:-)