Šiandien, nuleistomis rankomis, miltuota nosimi ir žaibus svaidančiomis akimis stovėdama ties pridegusiu antru iš eilės (!) puodu, nejučia prisiminiau savo pirmą apsilankymą virtuvėje.
Tai buvo vos prieš keletą metų ir iki tos dienos, nemeluoju, bene visi šeimos nariai buvo įsitikinę, kad nieko doro iš manęs nebus – nei kiaušinienės išsikept moku, nei blynų tešlos nemokėčiau suplakt.. Aišku, tai buvo gryniausia teisybė, bet štai vieną dieną… „vienas namuose aš darau, ką noriu“. Pavyzdžiui, kepu pirmąjį pyragą – varškės ir sūrio pyragą, jei atmintis nemeluoja. Susirandu receptą, vargais negalais suminkau tešlą, kuri gaunasi ganėtinai keistos konsistencijos – bet gal ji tokia ir turi būt? Toliau, skaitydama kiekvieną žodį po keliolika kartų, sumakaluoju kažką panašaus į įdarą… Reik kept. Cha cha cha, Asta, taip, iš tavęs tikrai nieko doro – kaip įjungti šitą prietaisą??? Orkaitė buvo dujinė dar tais laikais, todėl prašau nesijuokti, darbas tikrai buvo ne koks menkniekis. Taigi, skambinau mamai, viltingai išdėsčiau reikalą, o ji, nusijuokus linksmiau nei pridera esant tokiai situacijai, išdėstė, kaip ten kas. Pavyko. Iškepiau.
Iškepiau apdegusį, ne, apanglėjusį pyragą, kurio pagrindas – Dieve mano, koks storas ir koks velniškai kietas, o įdaras, siaubas, koks neskanus. Aišku, visi ragavo ir gyrė, hm. O aš pamąsčiau, kad gal tikrai virtuvė ne man ir nereiktų man daugiau ten nosies kišti.
Bet laikai keičiasi. Žmonės irgi keičiasi.
O šiandien… grįžau keletą metų atgal. Aš turėjau išsikepti tokius dieviškus pyragėlius, toookius mmm… Bet. Pasakykit man prašau, kaip puode ištirpinti ir užvirinti kondensuoto pieno-sviesto-medaus-cukraus mišinį taip, kad puodas nesudegtų?! Ačiū, labai ačiū.
Taigi, puodams pridegus, o pyragėliams virtus į beprotiškai neįmanomai saldų pyragą, kurio tikrai nerodysiu ir net į jį pati nežiūrėsiu, atnešu vakariniam desertui riekelę bananų duonos. Kurią gali puikiausiai išsikepti net tie, kurie su virtuve draugauja ne itin artimai. Skanaus jums penktadienio vakaro!
Skonis: 9,5/10. Kepimo laikui artėjant prie pabaigos, vos įžengus į virtuvę, prisipildžiusią svaiginančiai skanaus kvapo, tariau sau, kad vien už kvapą tokį kepinį galima įsimylėti. Skonis taip pat nuostabus, labai sodrus, žinoma, labai labai bananinis su puikiai derančia cinamono gailede. Ir tikrai žodis “neriebus” kepinio pavadinime čia nėra apgaulė – valgosi duonelė labai lengvai. Skaniausia su karšta garuojančia arbata vėsų žiemos vakarą įsisupus į šiltą anklodę… 🙂
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Joy of BAKING
Neriebi bananų duona
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1 puodelis (2 dideli bananai) prinokusių trintų bananų
1 arb.š. sodos
1/2 puodelio (120 ml) neriebaus jogurto
1/4 puodelio (60 ml) aliejaus
3/4 puodelio (175 g) rudojo cukraus
1 didelis kiaušinis
1 arb.š. vanilės esencijos
1 puodelis (130 g) miltų
1/2 puodelio (65 g) rupių kvietinių miltų
1/2 arb.š. cinamono
1 arb.š. kepimo miltelių
1/4 arb.š. druskos
GAMINIMO EIGA
1. Įkaitinti orkaitę iki 180 ºC temperatūros. Ištepti riebalais 20×10 cm dydžio kepimo indą.
2. Dideliame dubenyje sumaišyti trintus bananus su soda ir jogurtu. Atidėti į šalį.
3. Kitame dubenyje suplakti aliejų, cukrų, kiaušinį ir vanilės ekstraktą.
4. Trečiame dubenyje sumaišyti miltus, kepimo miltelius, cinamoną ir druską.
5. Bananų masę sumaišyti su aliejaus-cukraus-kiaušinio-vanilės plakiniu. Tuomet atsargiai įmaišyti į miltus. Nepermaišyti.
6. Kepti įkaitintoje orkaitėje apie 45 – 55 min., kol medinis smeigtukas, įkištas ir ištrauktas iš kepinio centro, bus švarus. Išimti iš orkaitės, atvėsinti ir supjaustyti riekelėmis.
34 komentarai
Esu kepus tą populiariąją ‘Banana bread’ . Ir tai tikrai kažkas puikaus ( nesu bananų fanatė ) )).
Na, juk vaisius kepiniuose tikrai nelygu vaisiui tiesiog. Aš kepiniuose net spanguolių uogienė kartais mėgstu! 🙂 Todėl nenuostabu, kad ši duonelė tau gardi, juk ji tikrai tokia 😛
pssss, užsimerkim prieš nesėkmes. nieko nebuvo! nieko!
oi, papasakočiau aš apie savo pimus kartus. mokykloj kepėm tokius varškės sausinius, lediniai takeliai vadinosi. na ir man jie labai patikę. mėginau išsikepti namie – na, viskas kaip ir mokykloj, skanu gardu. šeima giria liaupsina. aš džiaugiuosi, kepu dar kartą. tik kažkaip.. šeimyna nevalgo. o man atrodo, kad tokie patys.
tada išpešiau iš mamos, kad ir pirmąsyk nebuvo skanūs, bet.. manė, kad man „kažkas nepavyko”, ir todėl.. na, žinai. tėvai. .D
tai tuos „nelaimėlius” (nors, manau, ir dabar ) vienai ir teko per porą dienų sulapnoti – o jau daug buvo, vajeeeeetau!
tada apsiraminau truputį su virtuvinėmis viltimis.
kitas kepinys tačiau buvo varškės pyragas iš dansukker lankstinukas. na ką, viskas gerai, tešla tvarkoj, įdaras tvarkoj, kepam kiek reikia, praaušta, išimam vieną gabalėlį iš formos.. ot rupūže, dugnas drėgnas (‘žalias,’-tariau aš)! aš tau!… dar pusvalandžiui į orkaitę. tikrinam… na ir vis dar drėgnas! nepasiduosiu, tiek kelio nueita… galiausiai uždengiau kažkuo (bent jau!) ir vietoj 45 minučių kepiau kone 3 valandas.. ir su tokiu „drėgnu dugnu” (kchm kchm) išėmiau..
išėjo.. na, ne taip prastai kaip galėjo. džiūvėsėliai su varške 😀 niekas tada manęs, jaunos, nepaprotino, jog nuo varškės tas dugnas drėgnas atrodo, nuo varškės…
išmėginsiu tą pyragą dar sykį. kada nors. kada. nors. 🙂
>> Pasakykit man prašau, kaip puode ištirpinti ir užvirinti kondensuoto pieno-sviesto-medaus-cukraus mišinį taip, kad puodas nesudegtų?!
galbūt nepridegančiame puode ir nuolat maišant mentele? arba… na, visada galima tirpinti virš vanens vonelės, tik taip dauuuug ilgiau.
Jule, ačiū tau už palaikymą, tu neįsivaizduoji, kiek prisikvatojau – koks puikus šeštadienio rytas 😀
Patiko man tavo šeima, jau kartojuos – bet kokie jie nuostabūs, jei gyrė taip, kad tu net patikėjai!
O tas „nuotykis” su varškės pyragu, cha, na reikia džiaugtis, kad kepei ne kokį cheesecake’ą, ir nelaukei, kol jis taps visiškai tvirtas, standus, įtartinai nejudantis 😀
Ai, su tais puodais… Pas mane jų ne kalnas, tai renkuos iš to, ką turiu (ką turi mama greičiau, et…). Vienas iš tų dviejų teoriškai lyg ir buvo nepridegantis, ale praktiškai nepasiteisino 😀 Nieko, radau trečią – na, jau tikrai tokį tinkamą. Bandysiu, nepasiduosiu, o tau ačiū už patarimus 😉
Aš pamenu, kad mano pirmieji bandymai virtuvėje taip pat nebuvo itin vykę…ir po kiekvienos nesėkmės nuleisdavau rankas ir nuspręsdavau daugiau niekada nebegaminti. Galvojau kaip nors išsiversiu. tačiau atslūgus nuoskaudoms, vėl žengdavau žingsnį prie viryklės, vėl bandydavau iki kitos nesėkmės 🙂 tokie pakilimai ir nuopoliai kankino gal pusę metų, o vėliau viskas savaime susitvarkė, nors pasitaiko šiokių tokių nepasisekimų. Bet dabar aš juos laikau jau savaime suprantamais dalykais, kurie tikrai negalėtų išvyti manęs iš virtuvės 🙂
O iš pačių kurioziškiausių nutikimų verta paminėti nevykusius dar su drauge keptus morengus, kai neparagavusios vietoj cukraus įdėjom citrinos rūgšties. Po to sekę bandymai atitaisyti padėtį su cukrumi nepasiteisino… taip pat vaisių apkepas, virtęs į didžiulę baisiai atrodančią košę… 🙂
Viskas ateina su patirtimi, ar ne? 🙂 O nuo vienkartinių nesėkmių niekas niekas nėra apsaugotas, juk taip.
Ačiū ir tau už palaikymą labai 🙂 Ir už pasidalinimu savais nenusisekusiais rūgščiais eksperimentais, et, kaip linksma skaityti tas nesėkmes virtuvėje – aišku, kai jos praeina, pasimiršta ir lieka tik.. anekdotas 🙂
O aš dabar štai niekaip nepamenu savo antrojo karto… Kas mane į tą virtuvę po to nevykėlio pyrago įstūmė, hm. Reiks šeimynėlės pasiklaust, gal dar kokių „pirmokiškų” pokštų pamiršus esu 😀
mmmm bananų duona, kai pradėjo vykti bananų savaitės irgi pagalvojau apie ją 🙂 bet nespėjau iškepti, kitą savaitę kepsiu 🙂
Brigita, labai lauksim! 🙂
Aš irgi su savaitėm dažnai koja kojon nespėju, vis porą dienų pavėluoju, bet… geriau vėliau nei niekada, kaip sako geras senas posakis 😉
dar prisiminiau: šią vasarą (! po tikrai ne mėnesio kepimo patirties) kepdama dieviškai skanų morenginį pyragą supainiojau…. cukrų su druska.
taip kad, Asta, prisvilęs puodas – ne baisiausia, kas nutinka 😀 užpilk vandeniu ir pavirk gerokai – gal atmirks?
Taip taip, puodai jau iššveisti, aš baigiu atgauti savo pasitikėjimą ir stosiu tuoj vėl prie viryklės – įveiksiu aš tą kondensuotą pieną! 😀
Ir aš turiu nuostabiausios bananų duonos receptą, kuris, deja, pasaulio šviesos tinklarašty neišvydo, kadangi duonelė gimė… naktį, naktį ir pradingo skrandžiuos, nespėjusi kaip reikalas papozuot 🙂
Įsivaizduoju, kaip skanu buvo… Nesausa, sodraus skonio, spėju, pavyko? 🙂 Niam.
Ei, tuomet būtinai tokį sėkmingą kepinį reikia kepti dar kartelį – pageidautina, dieną – pulti fotografuoti, aprašyti ir visiems pasirodyti, pasigirti 🙂 Aš lauksiu! 😛
O maniškė duonelė, tikrai taip, pavyko ir buvo noriai suvalgyta 🙂
Ir kam nebūna tų nelaimių 😀 😀 pamenu kaip budama paaugliukė nusprendžiau tėvus blynais palepint.. amm.. padariau tešlą iš kokių 6 kiaušinių, nes nu man ji per tiršta ir nesuprantu, kad užtenka pienu skiest, atrodo kad ir kitų ingridientų reik dėt 😀 tevai valgo tą mano saldžią kiaušinienę ir nieko nesako 😀
Puiki tavo duonelė, niekad nekepiau bananinės, reik pasiryžt.
O aš labai mėgstu blynus su daug kiaušinių 😀 Bet, aišku, ir viso kito proporcingai – tuomet gaunas ne blynai, o tokie mini biskvitukai, niam niam 🙂 Mes juos tokius, dar su obuoliais, vasarą lauke ant laužo kepiam, ech, kaip skanu… norėčiau… 🙂
Ačiū už pagyras duonelei, o tu būtinai prisiruošk ir išsikepk! Labai skanutė, tikrai 🙂
Asta, ech, reiks prisiruošt, nes gi tikrai reik geru dalyku dalintis 🙂 Tik, žinai, kol kas į meniu neįtraukta, para per mažai valandų turi, po galais :))
Dažnai girdimas skundas 😀 Nuoširdžiai linkiu, kad tų valandų jei jau nepadaugėtų, tai bent kad jos pailgėtų, ir paliktų vietos poilsiui, pomėgiams ir tokiems gėriams, kaip bananų duona 😛 🙂
o nieko jei naudosiu tik paprastus miltus,rupiu nebus?:}
anze, tikrai nieko baisaus, manau, tiesiog rupių miltų dėka duonelė būna sveikuoliškesnė ir mažiau riebi. Tačiau neabejoju, kad skani bus ji ir tik su paprastais 😉
vat ryt noreciau ja isbandyti tik turiu klausimeli toki 🙂 kaip zinot kad mase nepermaisyta? 🙂 ar tik reik imaisyt miltus kol jie visi su mase susimaisys ir is kart baigt, toliau nebemaisyt?
Lina, taip, visiškai teisingai 🙂
Šįryt išsikepiau. Paprastas receptas, bet skonis dieviškas.Pats skaniausias pyragas, kokį esu iškepusi 🙂
Ačiū.
Oi, kaip smagu girdėti 🙂 Prašom išbandyti ir daugiau pyragų! Nėra jie tikrai sudėtingi, o skonis dažniausiai ir tą sugaištą laiką atperka :))
[…] nuostabus, atsižvelgiant į tai, kad seniai to nedariau. Pirmadienio rytą pradedu šiltu bananiniu pyragu ir Bruno Ferrero knyga, nes Tomas paliko raštelį: “Puikūs pasakojimai, paskaityk! Gal tai […]
puikus receptukas, pati skaniausia bananų duona. AČIŪ.
Jolka, labai ačiū. Gera girdėti 🙂
Visad šiek tiek skeptiškai žiūrėdavau į bananų duonas, nes šiaip jau pyraguose mėgstu rūgštesnius vaisius arba uogas. Turėjau užsilikusių bananų, kurių šiandien valgyt nesinorėjo, o ilgiau laikyt buvo rizikinga, tai pagalvojau galų gale išbandyt kokį kepinį „sumeistravot”. Atsiminiau, kad esu mačius neblogą receptuką „Saulėtoj virtuvėj” 😉 Ir, mano dideliai nuostabai, tikrai nenusivyliau. Labai kvapni, puri, saldi ir skani bananų duona. Ačiū, Asta 🙂
Dalia, nėra už ką 🙂 Džiaugiuosi, kad kepinys panaikino Jūsų skeptišką nuomonę apie bananų duonas! O jų yra labai įvairių ir jos yra tikrai puikios. Bent jau mūsų namuose tai labai mėgstamas kepinys 🙂
mano pyragas ką tik iškepęs būna gražiai išsikėlęs, skonis puikus, ir įtrūkimas, bet kol vėsta orkaitėj, šiek tiek sukrenta. Nesuprantu kodėl?
Egle, o ar atvėsini pačioje orkaitėje? Jei taip, sunku pasakyti, nes dažniausiai pyragai sukrenta tada, kai staigiai pasikeičia temperatūra – pavyzdžiui, iš orkaitės juos iškart ištraukus ant vėsios virtuvės stalo. Gal dar sukristi galėtų šiek tiek per mažo miltų kiekio ar per didelio skysčių kiekio? Bet jei gamini pagal receptą, šitaip irgi būti neturėtų… Na, ir trečias variantas – o gal tas sukritimas toks mažulytis ir juokingas, kad vos vos matos ir net nesijaučia? 🙂
[…] Receptas iš Saulėtos virtuvės […]
Pirmas piragas gyvenime. Ir laimingas , kad pasirinkau sita recepta.
Visi gyre ir dingo iskart.
Gavau tik viena priekaista: kodel toks mazas ..:)
Bandysiu dviguba
Super! Labai smagu skaityti tokius komentarus, ačiū! 🙂
Išbandžiau šį receptą, tačiau liko sodos/kepimo miltelių poskonis. Ką galbūt padariau ne taip?
Sodos poskonio neturėtų likti po to, kai ji sureaguoja su tešloje esančiais rūgštinės kilmės produktais. Nežinau, kad galėjote padaryti ne taip, nes būtent jogurtas turėtų neutralizuoti sodos poskonį.