O kas, jei gardiems pusryčiams galėtume skirti daugiau nei penkias minutes? Kas, jeigu leistume sau džiaugsmą dieną pradėti lėtai? Jei po vieną žingsnį sukurtume naujus ryto ritualus?
Kas, jei nebekeiktume žadintuvo? Jei išmoktume laiką, kai už lango dar tamsu ir tylu, skirti sau. Jei priimtume tai kaip džiaugsmą, o ne kaip bausmę.
Kas, jei rytais savęs klaustume ne „ką spėsiu nuveikti?“, o „ką norėčiau nuveikti?“. Kas, jei pirmadieniai taptų geriausiais pirmadieniais, o ne „siaubas, ir vėl pirmadienis“?
Toli gražu ne visi mano (o ir jūsų) išgyventi pirmadieniai buvo panašūs į laimės oazę toli nuo realybės; ir sėkmingais ne visus juos galėjom pavadinti. Per ilgą laiką, nuolat ieškodama būdų jaustis geriau ir laimingiau, aš atradau štai ką – sėkmingam ar tiesiog geram pirmadieniui, kaip ir bet kuriai kitai savaitės dienai, reikia kelių sąlygų. O gal tiksliau būtų sakyti – kelių ritualų.
NAUJA DIENA PRASIDEDA VAKAR
Ar žinojot, kad kiekviena diena prasideda dienos prieš ją vakare? Vakarai mūsų namuose būna patys ramiausi, nes mažiausias (bet garsiausias) žmogus jau miega savo lovelėje. Kiekvieną vakarą aš išmokau rasti laiko pagalvoti apie rytojų; ne dėl to, kad neturėčiau ką veikti, bet dėl to, kad žinau – tai yra pagrindinė gero rytojaus sąlyga. Kalendorius yra geras mano draugas, jau sakiau tai ne kartą anksčiau. Kam man jo dabar reikia? Dalykas tas, kad darbų, reikalų ir užduočių nesumažėja nei viename gyvenimo etape – ar būtum mama, ar didelė viršininkė stiklo bokšte, – visi darbai ir reikalai tiesiog keičiasi kitais. O kai nusprendi motinystę derinti su darbu, dievaži, tada reikia dar didesnio kalendoriaus ir dar kruopštesnių planų vien tam, kad išbalansuotum tarp visko be skriaudos niekam. Juk kitu atveju tikrai diena bus šuniui ant uodegos, tiesa?
Neturiu daug kalendoriaus pildymo gudrybių, bet štai ką darau visada: sekmadienį peržvelgiu ir susirašau pagrindinius kitos savaitės darbus, įvykius, renginius, apsilankymus, t.t. Kiekvieną vakarą kuo detaliau suplanuoju ir susidėlioju kitos dienos planus, ir kruopščiai juos surašau į kalendoriaus eilutes; kiekvienos dienos eilutes stengiuosi surašyti į kelis atskirus blokus, kur viename yra darbai, kuriuos turiu padaryti aš pati (pavyzdžiui, nufotografuoti tą ir aną), antrame yra reikalai, kurie turėtų įvykti be mano įsikišimo (pavyzdžiui, turi atvykti naujas prekių krovinys), trečiame yra ne visai darbai, bet iš esmės nepastumdomi reikalai, t.y. renginiai, būreliai, vizitai pas gydytoją ir pan. Pirmąjį bloką visada stengiuosi pildyti prioritetų tvarka, kad eilutė po eilutės iš pradžių atlikčiau tai, kas svarbiausia ar reikalauja daugiausiai energijos.
Žinoma, kai esi dirbanti mama, kartais visi prioritetai gali pasikeisti per vieną sekundę, ir tai yra normalu. Todėl negalėjau nepaminėti ir antrojo punkto – apie prioritetus ir apie jo didenybę multitaskingą.
PRIORITETAI IR JOKIO MULTITASKINGO
Taip, aš turiu darbų. Taip, jie dega. Ir taip, mano vaikas pradeda verkti ar tiesiog ropštis į mane, įsikibęs sijono. Kokie dar prioritetai? Didžiausias jų yra šis visai mažas vaikas – jeigu reikia, aš pasiimsiu „naktinę pamainą“, bet dabar mes apsikabinsim ir sėdėsim taip tiek, kiek prireiks, kad užsipildytų jo meilės indas.
Viduryje darbo pokalbio esu staigiai atsiprašius ir numetus ragelį, kai mano berniukas, besimokydamas vaikščioti, pargriuvo. Bet perskambinau už dešimties minučių, vos tik jis nurimo. Esu dirbusi kelias naktis iš eilės praktiškai be miego, nes dienomis jam nebuvo nuotaikos, jis prastai jautėsi ar tiesiog norėjo dar daugiau artumo nei įprastai; o aš pati be viso kito norėjau įvykdyti ir savo darbinius įsipareigojimus.
Nemoku numoti ranka į prisiimtas atsakomybes (ir labai tuo džiaugiuosi!), tačiau lygiai taip pat širdis man niekad neleistų numoti ranka į savo ir savo šeimos asmeninius poreikius. Todėl prioritetai, kad ir kaip kruopščiai sudėlioti, dažniausiai mano pasaulyje yra mažai stabilus dalykas.
Ir, taip, jokio multitaskingo. Atrodytų, jo dėka gali pergudrauti save ir „nušauti du zuikius“ vienu kartu. Bet taip nėra, tikrai nėra. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų pasimokiau, kad viena ranka žaisdama kaladėlėmis su vaiku, kita ranka tvarkydama nuotraukas ir dar į tarpus bandydama atrašyti į laiškus, aš… nepadarau nieko doro, o mano emocinė būklė tuo tarpu stulbinamu greičiu krenta žemyn, žemyn, žemyn.
Dabar, kai jaučiu kylantį stresą, visada pasitikrinu, kas vyksta. Pažiūrėjus iš šalies, tampa labai aišku, kad didžiausia, o kartais ir vienintelė, įtampos priežastis yra bandymas padaryti daugiau nei galiu arba bandymas padaryti viską vienu metu.
DARBO IR POILSIO BALANSAS
Galų gale, kaip gali pirmadienis ar savaitė būti sėkminga, jei viskas, ką tematome, yra darbas, darbas ir dar kartą darbas? Perdegti yra blogiausia, kas gali atsitikti; ypač dirbant darbą, kurį iš tiesų myli. Todėl – kad ir kaip tai kartais būtų sunku – aš į kalendoriaus eilutes įsirašau ir poilsį. Veido kaukes, knygų skaitymą, susitikimą su draugais, mėgstamą serialą ar bet ką, kas tuo metu mane džiugina.
Ironiška, kad kartais poilsis tampa tikrai kur kas svarbesnis už darbus. Bet ar aš jau išmokau jį įrašyti visų prioritetų viršuje? Dar ne.
ANKSČIAU YRA GERIAU
Labai daug mane supančių žmonių negali pakęsti žadintuvo ir ankstyvo kėlimosi iš šiltų patalų. Aš – viena iš jų. Bet prieš keletą metų, neturėdama kitos išeities, turėjau progą pamėginti pakeisti savo požiūrį į šitą siaubą. Žinot, ką galėčiau pasakyti dabar? Anksčiau yra geriau! Kartais sunkiau, kartais net labai sunku, bet – geriau.
Nuostabu yra turėti laisvo laiko prieš dienai įsibėgėjant. Susikurti malonią ryto rutiną be skubos gali būti sunku, kai iš lovos išverti save paskutinę minutę. Bet jei sąmoningai naują dieną sveikini anksčiau, gali mėgautis neskubiomis minutėmis duše, gali pasiruošti svajonių pusryčius, gali perskaityti dienos naujienas ar keletą puslapių mėgstamos knygos, gali paklausyti muzikos ir net pašokti, gali pasportuoti ar pamedituoti, ar išmokti tris naujus užsienio kalbos žodžius.
Kai imi suprasti, kad ankstyvi rytai gali priklausyti tau, tampa daug lengviau. Imi kurti tuos rytus ir savo ritualus, užuot leisdamas jiems tave kontroliuoti. Imi išnaudoti juos šiam tam daugiau nei tik bambėjimui ant žadintuvo. Pamažu pamažu, ir vieną dieną pasijauti turtingesnis. Ne pinigais, šiuo tuo daugiau.
PUSRYČIŲ MAGIJA
Mėgstu sakyti, kad gera diena prasideda kartu su maistingas, skaniais, sočiais pusryčiais, ir kad jie iš tiesų yra gerą dieną žadanti jos pradžia. Skamba kaip klišė? Galbūt, bet tikiu ja.
Tikiu, kad sotūs ir maistingi pusryčiai padės neišeikvoti visos energijos dar nesulaukus vidurdienio, kokybiškai papusryčiavę mes ne tik judėsime, bet ir mąstysime sparčiau.
Bet net ne tai man rodosi svarbiausia pusryčių dalis. Jie turi būti laimingi. Užsisukus į rutiną gali pamiršti, kad egzistuoja kažkas kitas apart avižinės košės – ir valgai ją diena iš dienos, metai iš metų. Nejausdamas nei džiaugsmo, nei skonio. O kas, jei kiekvieną rytą pagalvotume, ko skanaus šiandien norėtume? Gal kiaušinių? Sumuštinio? Omleto, blynų, vaflių, jogurto? Gal turi laiko išsikepti naminių bandelių? O gal tikrai norisi būtent košės?
Sąmoningai pasirinkti laimingus pusryčius, kurių tikrai norisi, – štai čia yra tikrai geros dienos pradžia.
ĮKVĖPIMAS YRA VISUR
Tikriausiai nieko doro ir nebus, jei savo nuolatiniame bėgime nerasime laiko stabtelėti. Laiko išeiti iš savo kokono ir pasižvalgyti kas čia, už jo. Laiko pabūti ir su savimi, ir su seniai matytais. Laiko leistis į ilgą neišsemiamą pokalbį.
Kartais manęs paklausia, iš kokio žmogaus (tikriausiai virtuvės herojaus) aš semiuosi įkvėpimo? Tai kad nėra tokio žmogaus, tikrai. Įkvėpimo aš semiuosi tiesiog iš aplinkos, nes įkvėpimas yra visur. Pokalbyje su mama, pasivaikščiojime po šaltuko nukandžiotas pievas, žaidimuose su vaiku, instagrame ir pintereste, banaliausiuose žurnaluose ir intelektualiausiose knygose, net tuščiuose popieriaus lapuose, restoranuose ir kavos puodeliuose, net veidrodžio atspindyje ir mūsų pačių paprastose vakarienėse.
Įkvėpimas yra visur. Tikriausiai net tas paprastas mūsų visų gyvenimas yra įkvėpimas, jei tik mokame stabtelėti nuolatiniame bėgime.
MEILĖ YRA SVARBIAUSIA
Juk meilė tikrai yra svarbiausia, ką? Koks tikslas kažką daryti, jei tai neteikia nė menkiausio džiaugsmo? Ar yra kažkas, kas mums už kančias atlygins? Kas tų kančių, tų skaudžių kompromisų, to kojas ir širdis pritrinančio bėgimo mūsų prašė? Ar už tai mums vieną dieną padėkos?
Meilė turi be galo daug formų. Kartais ji pareikalauja išmokti pasakyti „ne“. Kartais ji išmoko nuosaikumo net didžiausius perfekcionistus. Kartais ji įrodo, kad neverta siekti to, ką pasiekęs vis tiek nebūsi laimingas; juk tai žinai jau dabar, tiesa? Meilė išmoko pamatyti tiesą per baimes, įsipareigojimus, ne visada gerus įpročius. Meilė išmoko pasverti ir atsirinkti. Meilė išmoko dėlioti prioritetus ne tik galva, bet ir širdimi.
Meilė atgręžia mus į tai, kas yra svarbiausia. Kažkaip magiškai ji mus nuveda link kelio, kuriame galime būti laimingiausi.
Ir mums belieka priimti šią laimę – laimę švęsti ne tik pirmadienius, bet ir kiekvieną mielą dieną, su visais nuopuoliais ir pakilimais. Nes toks jau tas gyvenimas – visoks, kasdien vis truputį kitoks.
Orkaitėje keptas nesaldus blynas su cukinijomis ir šonine
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
50 g sviesto
½ nedidelio poro
½ nedidelės cukinijos
100 g šoninės
saujos pievagrybių
2 didelių kiaušinių
½ puodelio (125 ml) pieno
½ puodelio (70 g) miltų
žiupsnelio druskos
žiupsnelio pipirų
Patiekti:
šviežių žalumynų
GAMINIMO EIGA
1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Pasiruoškite 16-17 cm skersmens kepimo indą.
2. Iškepkite blyną. Į kepimo indą dėkite sviestą. Dėkite indą į įkaitintą orkaitę ir kaitinkite, kol sviestas ištirps.
3. Sviestui ištirpus, indą išimkite iš orkaitės. Ant dugno tolygiai suberkite smulkintą porą, šiaudeliais pjaustytą cukiniją, kubeliais pjaustytos šoninės gabalėlius ir rieklėmis supjaustytus pievagrybius. Dėkite atgal į orkaitę ir kepkite apie 10 minučių.
4. Kiaušinius išplakite su pienu iki vientisos purios masės. Suberkite miltus, druską, pipirus ir išmaišykite iki vientisos masės.
5. Išimkite kepimo indą iš orkaitės ir supilkite paruoštą tešlą ant apkepusių daržovių. Dėkite atgal į orkaitę ir kepkite dar 20-25 minutes, kol blynas išsipūs, bus iškepęs ir jo paviršius taps gražiai auksinės spalvos.
6. Patiekite. Blyną patiekite iš karto, dar šiltą, su visu kepimo indu.
4 komentarai
Koks pozityvas ir ramybė pirmadieniui, ačiū Jums, Asta!
Kaip smagu sutikti kalendoriuose planus ir sąrašiukus kuriančią bendramintę 🙂 Prieš gerą mėnesį į savo savaitinius darbų bei reikalų planus aš irgi įtraukiau skiltį „Džiaugsmai“ ir taip, kaip atsakingai vykdžiau visus savo rimtus įsipareigojimus, lygiai taip „privalomai“ pradėjau skirti laiko knygų skaitymui, ramiam kavos gėrimui (su desertu, aišku 🙂 ), pasivaikščiojimams ir susitikimams su man brangiais žmonėmis tiesiog vidury darbo savaitės. Tai buvo geriausias dalykas, kurį galėjau dėl savęs padaryti tikrai įtemptame ir nesibaigiančių reikalų pilname laikotarpyje. O dabar ką tik perskaičiau naują idėją – jau matau, kaip kitą pirmadienį atsikelsiu šiek tiek anksčiau ir ramiai pradėsiu dieną su „laimingais pusryčiais“! Atrodo, paprastas dalykas, o pačiai kažkaip į galvą nešovė – todėl labai labai Jums dėkoju, kad dalinatės tokiomis šauniomis, džiaugsmą nešančiomis idėjomis.
Žaviuosi Jūsų požiūriu į gyvenimą, atsidavimu motinystei, nepamirštant savęs ir širdžiai mielos veiklos. Sėkmės Jums!
Ačiū Jums, Monika, kad skaitote ir randate kažką sau! Man tai daug reiškia, gera vėl iš naujo įsitikinti, kad kiekvienas iš mūsų tokie skirtingi, bet šiek tiek panašūs. Tikiuosi, kad jau ne pirmą dieną mėgaujatės laimingais pusryčiais, ir kad jie atneša dienoms dar daugiau džiaugsmo! 🙂
Anksčiau tikrai yra geriau, bet kartais tas anksčiau nebepavyksta, nes ir taip viskas labai anksti 🙂 Mano situacija tokia, kad nuo praėjusių metų spalio (taigi jau daugiau nei metus) aš keliuosi 5 valandą ryto, prausiuosi ir net nevalgiusi pusryčių keliauju į darbą, kuris prasideda 6 ryte. Tuo metu mano vyras ir dvejų metų sūnus dar palaimingai parpia. Mano vyrai į darželį išsiruošia kartu ryte, aš sūnų vakare pasiimu iš darželio. Nes kitaip nei man, nei vyrui neužtenka darbo valandų. Aš mielai prieš darbą dar išbėgčiau pusvalandį prasibėgti ar atsigerčiau kavos namų ramumoje, bet net ir einant miegoti 22h, man trūksta miego 🙂 O miegą aš myliu 🙂 Jau svajoju apie savo doktorantūros darbo pabaigą ir šiek tiek „normalesnį” dienos ritmą, kai galėsiu atsikelti „anksčiau”, bet ne taip anksti kaip dabar 🙂
Juste, tikrai suprantu, kad kiekviena situacija labai unikali. Ir tikrai būna etapų, kai anksčiau jau niekaip nepavyksta – o kai kažkas nepavyksta, turbūt svarbiausia yra savęs neprievartauti tuo metu per sudėtingiems pokyčiams. Galbūt tuomet reikėtų pasistengti tą ramybės oazę susikurti aplinkybėmis, kurių pakeisti neišeina. Aš, kai pradėdavau darbą tik keliolika minučių vėliau nei Jūs dabar, pusryčius veždavausi į darbą, pasiruošus iš vakaro, ten gerdavau ir kavą. Žinoma, kad ne idealus variantas, bet stengdavausi tuo metu kokį maloniausią darbą nudirbti. O pietus per pietų pertrauką šiltuoju sezonu nešdavaus į lauką (nors ten tik asfaltas daugiau mažiau būdavo), žiemom – su termo puodeliu aplink pastatą kelis ratus apeidavau. Iki svajonių dienos ritmo toli toli, bet net tame nekokiame ritme reikia bandyti atrasti malonias akimirkas. Neabejoju, kad Jūs tą ir darote! O etapas šis praeis ir, tikiu, viskas bus geriau, ramiau ir lėčiau nei dabar 🙂