Pastizzi. Maltietiški pyragėliai su sūriu

Žadėjau pasakojimą apie savo atostogas, apie kelionę į mažą salelę, nelabai ryškiai matomą žemėlapiuose.

Niekada nesvajojau, kad noriu aplankyti ne ką kitą, o būtent Maltą. Seniau ji atrodė labai tolima; gal dėl to, kad nebuvo pasiekiama tiesioginiais skrydžiais. Be to, jei jau žiūrėdavau į tą žemėlapio pusę, dažniausiai pirštu besdavau tiesiog į Italiją. Lyg tyčia, būtent ten dar nebuvau, nors – likimo ironija – per pastarąjį pusmetį aplankiau Sardiniją ir Maltą, kurios taip arti Italijos, beveik ranka pasiekiamos.

Į Maltą mus nubloškė… pigūs lėktuvo bilietai; netikėtai rastas geras pasiūlymas, kurio negalėjom atsisakyti (vieną kartą pražiopsojom ir nespėjom, bet tada taip dėl to nuliūdom, kad supratom – antrąkart nusišypsojus laimei ir radus pigius bilietus, neverta per ilgai galvoti). Puikiai prisimenu, kad nusipirkę bilietus vasarį, iš pradžių net negalėjom patikėti tuo, kad po poros mėnesių, balandžio 1 d., mūsų lėktuvas pakils ir leisis tolimoje salelėje. Net kai ta diena atėjo, viskas vis dar atrodė kaip balandžio 1-osios pokštas. Na, Melagių diena vis tik, šypt.

Kokia buvo mūsų Malta? Saulėta, šilta ir vasariška. Smagi, aktyvi ir skani. Mėlyna, labai mėlyna. Ir labai rusvai geltona.

Per aštuonias kelionės dienas spėjom apkeliauti beveik visą Maltą skersai ir išilgai. Be ilgų kilometrų, nuvažiuotų autobusais (koks seniai pamirštas dalykas!), per tas dienas daugiau nei 70 kilometrų nupėdinome savo kojomis. Ėjome gražiomis pakrantėmis, siauromis gatvelėmis ir platesnėmis judriomis gatvėmis, miestais, miesteliais ir žvejų kaimeliais, kalnais ir skardžiais. Tikiu, kad keliaujant pėstute – ypač, kai atstumai tokie palyginti nedideli – gali pamatyti, pajausti ir į savo širdį susidėti nepalyginamai geresnius įspūdžius. Kai nereikia gaudyti vaizdų pro greitai lekiančio autobuso langą. Kai galima sustoti ir keletą minučių pasėdėti ant akmens, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Taigi, per tas dienas mes išvaikščiojom Maltą. Tiesa, man vaikščioti labai patinka, o ir batai mano buvo itin draugiški (jau išbandyti ir patikrinti kelionėje po Ameriką), o štai mano bendrakeleivė jau po pirmosios dienos galėjo pasigirti (pasiguosti?) net keliomis skaudžiomis pūslėmis ant kojų padų. Bet tai nei jos, nei mūsų abiejų nesustabdė – nuėjome, pabuvojome ir pamatėme viską, ką norėjome pamatyti.

Na, gerai, keletą kartų gal šiek tiek ir pasiklydome… O gal net bent po kartą kasdien – o kas gi galėjo žinoti, kad mes abi taip katastrofiškai orientuojamės žemėlapiuose?! Aš visai puikiai sudarinėju planus ir maršrutus kompiuterio ekrane, bet kai tenka viską perkelti į realias gatves… o, vargeli. Taip jautėmės pačią pirmąją popietę, nesurasdamos savo viešbučio, besiblaškydamos su lagaminais siauromis gatvėmis. Ir dar dešimtį kartų po to per visą ateinančią savaitę. Nėra čia kuo girtis, bet yra kaip yra, o svarbiausia štai kas – maltiečiai yra nuostabiai paslaugūs žmonės. Keletą kartų, kai jau buvome trumpam praradę viltį – kai su pilnu maišu skanumynų bent valandą sukome ratus, ieškodamos savo didžiulio aštuonių aukštų viešbučio, kuris buvo už kampo (!); arba kai keliaudamos pakrante nuo Dingli Cliffs iki Blue Grotto kažkokiu būdu sugebėjome išklysti iš kelio taip stipriai, kad atsidūrėme šešis kilometrus nuo jūros nutolusiame mieste – mes kreipėmės pagalbos į vietinius. Ir kiekvienas iš jų padėjo mums taip nuoširdžiai, kad buvo sunku patikėti! Jie sustodavo, išklausydavo, pagalvodavo ir tiksliai nupasakodavo, kur eiti, kur sukti. O dar po sekundės staiga sakydavo: „žinot, merginos, tiesą sakant, aš kaip tik einu pakeliui, palydėsiu jus!” Ir palydėdavo gerą gabalą kelio, maloniai šypsodamiesi ar šnekindami. Abejoju, ar jiems tikrai buvo pakeliui; kiek per didelis sutapimas, kad šitaip smagiai pasivaikščiojome ne su vienu, o net su trimis maltiečiais, kurie mus – visiškai su žemėlapiais susipykusias kvaišeles – kiekvienąkart nukreipė teisinga linkme.

Nepaisant paklydimų, džiugu, kad daugiau kilometrų nuėjome teisingais, o ne klaidingais keliais. Išvaikščiojome St. Julian’s ir linksmybėmis pagarsėjusį Paceville rajoną (jei mėgstate naktinį gyvenimą, kitoje Maltos vietoje apsistoti tiesiog neverta; vis tiek visi keliai ves čia ir tik čia); saulėtą Sliema pakrantę; sostinės Valetos gatveles, išsidėsčiusias idealiai lygiais kvadratais, todėl bent jau čia pasiklysti tikrai beveik nėra šansų; aplankėme senąją sostinę Mdiną, tolią tylią ir ramią, net šiek tiek pakilią, sustatytą vien iš geltono akmens plytų, ir išvaikščiojome siaurutes jos gatveles, kuriomis važinėja arkliais pakinkytos karietos; aplankėme ir visai šalia Mdinos esantį nedidelį ir jaukų Rabat miestelį, o nuo jo keliavome į Dingli. Ten išsitraukėme žemėlapį ir, vėjui beprotiškai talžant plaukus į visas puses, leidomės į savo 15 km maršrutą pėsčiomis pakrante nuo Dingli Cliffs iki Blue Grotto. Ir nors nuklydome tuos šešis kilometrus į šoną, savo tikslą dienos vakare galiausiai vis tiek pasiekėme. Keltu kėlėmės į Gozo salą ir praleidome ten visą dieną: sostinėje Victoria, Dwejra miestelyje (jo praleisti savo maršrute tikrai nevalia – kaip gi nepamatyti Azure Window ir Fungus Rock!) ir labai jaukiame ir mums puikų įspūdį palikusiame Xlendi miestelyje. Vėl grįžę į Maltą, perėjome dar miegančio turistinio miesto Buggiba pakrante, bet, deja, tai buvo vienintelė diena, kai turėjome sprukti nuo nedidelio, bet vis tiek nelabai malonaus lietaus. Išvaikščiojome bene populiariausius žvejų miestelius – Marsascala ir Marsaxlokk. Jiems specialiai skyrėme sekmadienį, kada Marsaxlokk vyksta kassekmadieninis turgus. Iš turistinių pakrančių sukome į mažiau turistines vietas, kurios, kaip visad – visai kitokios, tačiau tuo ir žavios. Nepamiršom ir paplūdimių, nors gal truputį gaila, kad juos prisiminėm tik paskutinę dieną: Golden Bay iš visų aplankytų buvo pats fantastiškiausias, gal vien todėl, kad iš abiejų pusių užstotas aukštų kalnų, o po kojomis – geltonas smėlis. Ir nesvarbu, kad išėjus į viešbučio balkoną ryte atrodo, kad vėjas žvarbus ir diena vėsi. Kai kalnai užstoja vėją, o aukštai danguje šviečia saulė, čia, šiame paplūdimyje… labai karšta. Norisi tik degintis ir maudytis, degintis ir maudytis. Šį paplūdimį lyginti su kitais – su Mellieha Bay ar Anchor Bay, pavyzdžiui – net nesinori. Tik, matyt, sezono įkarščio metu rinktis, kur norėtum pasideginti, gali tapti sudėtinga: paplūdimiai ten toli gražu neprimena mūsų Palangos, nes yra daug daug mažesni; sunku įsivaizduoti, kaip vasarą ten telpa visi, norintys ant smėlio išsitiesti savo paklotą. Na, o galiausiai, pasigrožėjome Popeye Village ir aplankėme dar vieną Maltos miestą – Birgu. Ir, viens du, prabėgo visos aštuonios dienos.

Jeigu kas nors lieptų priimti skaudų sprendimą – Maltos miestai ar gamta – vis tik rinkčiausi gamtą. Vien dėl to, kad esu labiau gamtos vaikas nei miesto; ir visada geriau jausiuosi kopdama į kalną nei vaikščiodama tarp dangoraižių. Bet apie dangoraižius, tiesą sakant, čia net neverta kalbėti. Maltoje tematėm vieną aukštą pastatą, kuris, savaime suprantama, visiškai nedera prie bendros aplinkos, ir vieną stiklinį pastatą, ne mažiau nederantį. Visa kita salos miestuose geltona, iš to pačio geltono akmens. Ar tai būtų bažnyčia, ar parduotuvė, ar gyvenamasis pastatas – jis bus geltonas. Vienintelė vieta, kur šeimininkai žaidžia spalvomis (nors ir tai, atrodo, daugelis nedrąsiai) – tai durys ir langinės. Jų buvo skaisčiai žydrų, sodriai raudonų, jaukiai žalių. Dievinu langus, langines ir duris, todėl nepagailėjau joms fotoaparato kadrų; jau įpusėjus kelionei bendrakeleivė iš manęs smagiai juokėsi ir draugiškai šaipėsi. Žmonėms tikrai turėtų būti keista, kai kažkas fotografuoja jų langus ar duris, ar ne? Iš visų geltonų miestų labiau išsiskyrė tik Mdina, kuri yra dar ryškiau ir geltoniau geltona nei Valeta, Dingli, Rabat, Birgu, St. Julian’s ar kiti miestai. Todėl po pirmos, antros ar trečios dienos akys taip pripranta prie to geltonumo, kad norisi kažko kito. Mėlyno, žalio, raudono, violetinio, oranžinio… spalvoto. Ir kojos pačios neša link gamtos.

O štai gamta Maltoje ne ką mažiau akmenuota nei akmeniniai jos miestai. Dabar suprantu, ką reiškia kažkada girdėti žodžiai, jog Malta – vien akmuo. Nesakau, kad tai yra ar turėtų būti Maltos minusas, gal net priešingai. Gal ir Jūs, kaip ir aš, prieš tai dar niekad nebuvote tokioje gausiai akmeninėje saloje, ir tai yra kažkas naujo. Taigi, žalios spalvos ten palyginti nedaug. Yra žaliai plytinčių laukų, nusėtų ryškių gėlių žiedais, bet kaskart, juos pamačiusios, mes aiktelėdavom iš nuostabos – tikriausiai tokia reakcija kalba pati už save. Visai kas kita su mėlyna, kurios Maltoje beveik tiek pat daug kaip geltonos; o kaip gi kitaip, jei maža salelė iš visų pusių apsupta vandens. Ir tas vanduo toks mėlynas, tooooks skaidrus ir mėlynas! Žodžiais to mėlynumo neapibūdinsi, bet aš manau, kad dar tikrai niekur tokio mėlyno vandens nemačiau – nei Egipte, nei Turkijoje, nei Sardinijoje ar kur kitur. Žvilgsnis į tokį vandenį… atgaiva akims, tikrai.

Maltos išskirtinumas, o gal vertėtų sakyti – skiriamasis ženklas – yra laivai. Jų čia be galo daug ir dar daugiau. Tarp mažų laivelių ir didesnių jachtų ant vandens visose pakrantėse supasi ir ryškiai spalvoti maltietiški laiveliai. Štai čia spalvų tikrai nepagailėta. Ir tie laiveliai tokie gražūs, tokie mieli – dar viena mano silpnybė, be saiko spaudant fotoaparato mygtuką.

Dar vienas geras dalykas Maltoje yra… taip, maistas! Aišku, maistas jau pats savaime yra geras dalykas, bet šioje kelionėje jis paliko itin gerus ir skanius įspūdžius. Ravioliai su lašiša, įvairiausi makaronai su įvairiausiais padažais, pica, žuvis, vynas… Ledai, pyragai, tortai, crème brûlée, crêpe Suzette, dar kartą ledai.

Galiausiai, pastizzi. Jei kada nors gyvenime ruošiatės keliauti į Maltą, šį žodį jau dabar išmokit mintinai (arba, jei Jūsų atmintis tokia nepatikima kaip ir mano, užsirašykit kur nors ryškiom ir didelėm raidėm). PASTIZZI. Tai – maltiečių gatvės maistas, jų nuostabaus skonio tracinis kepinys su sūrio (rikotos) arba žirnių įdaru. Bent jau mums pirmasis patiko dešimt kartų labiau, todėl vėliau visas kelionės dienas tevalgėm tik su sūriu. Ir valgėm jų daug, visur, visuose miestuose. Vieną rytą net bėgau iki netoliese esančios kepyklėlės, kad parneščiau jų pusryčiams. Pastizzi yra tiesiog neatsivalgomas gardėsis, tikrai. Ir kad jau tiek daug kur jų išragavom, dabar galiu drąsiai sakyti – skaniausi jie buvo ten, kur paragavom pirmąkart. Sudarinėdama kelionės planą, buvau pasižymėjus – tik neprisimenu, kur tai perskaičiau – kad skaniausių autentiškų pastizzi galima paragauti Rabat mieste, visai šalia autobusų stoties, „Crystal Palace” užeigoje. Rasti ją tikra labai lengva, tik štai mums, dviems turistėms merginoms, gal buvo kiek nedrąsu peržengti slenkstį, nes… pasirodo, tai būtent vietinių maltiečių užeiga. Nedidelė, su keliais staliukais ir vienu vyriškiu už prekystalio. Prie visų staliukų – idegę, rusvos odos, garsiai ir emocingai kalbantys, vyresni ir jaunesni maltiečiai vyrai. Visi geria kavą, arbatą ir valgo kepinius… daugiausiai – pastizzi. Nedrąsiu žingsniu prasibrovę iki prekystalio, paprašom šio vietinio stebuklo, nors dar nė nežinom, koks tai stebuklingas bus gardumynas. Sumokam po 30 euro centų už vieną (net kaina nestabdo nuo besaikio jų valgymo!) ir išeinam į gatvę, į saulę. Susiradę suoliuką, išvyniojam iš maišelių dar šiltus nedidelius kepinukus ir ragaujam. Traški ir skaniai apskrudusi tešla, minkštutis kreminis įdaras ir visa tai – tiesiog dieviško skonio maltietiškas pyragėlis. Atrodo velnioniškai paprastas, bet toks fantastiškai nepaprastas. Tikrai. Neparagauti pastizzi būnant Maltoje būtų daugiau nei praradimas, be to, užeigų, kavinių ar kioskelių su iškaba „Pastizzeria”, tikrai yra beveik kiekvienoje gatvėje, todėl nepastebėti tiesiog neįmanoma. Vis tik, jei būčiau Jūsų vietoje, tikrai apsilankyčiau ir „Crystal Palace”. Ir dėl pastizzi, ir dėl pačios užeigos auros.

Dar, jeigu būčiau Jūsų vietoje, pavakarieniaučiau „The Avenue” (St. Julian’s), kur mes praleidome porą puikių valandų, gerdamos skanius kokteilius ir valgydamos didžiules gardžių makaronų porcijas, kurios meniu buvo įvardintos kaip mažos. Šis restoranas dirba tik pietų metu ir vakare ir, kiek teko matyti, visuomet yra sausakimšas. Ir mes, pasistengę nueiti kiek įmanoma anksčiau, turėjome šiek tiek palaukti, kol gavome staliuką. Žmonės, šurmulys, garsios kalbos ir dar garsesnis juokas, o taip pat ir labai gardus maistas – tai yra šios restorano žavesys.

Turėdama galimybę, dar kartą apsilankyčiau ir „Peperoncino” restorane (St. Julian’s). Prabangi (bet jauki!) aplinka, prabangus (bet labai malonus!) aptarnavimas ir labai labai skanus maistas. Praleidom ten paskutinį savo vakarą Maltoje – kelios valandos geriant vyną, valgant vakarienę ir skanaujant desertus prabėgo tikrai nepastebimai- apsidairėm, kad likom paskutinės, o laikrodis rodo jau gerokai po vidurnakčio.

Na, ir „Fontanella Tea Garden”, žinoma. Įsikūrusi ji Mdinoje, senojoje Maltos sostinėje. Kavinė išsidėsčiusi per du aukštus ir tikrai verta rinktis antrąjį, iš kur atsiveria puiki panorama į aplinkinius miestus. Tik pasiruoškite, kad gerti kavą ir valgyti tortą gali būti sudėtingiau, nes vėjas čia negailestingas. Bet verta, tikrai verta!

Jei būčiau Jūsų vietoje ar jei man pačiai tektų laimė dar kartą aplankyti Maltą, būtinai aplankyčiau ir visas šias išvardintas vietas.

Kalbant apie maistą, restoranus ir barus, aptarnavimas Maltoje yra vertas atskiro paminėjimo. Nes jis, kiek mums teko susidurti – tiesiog puikus. Kad ir kaip būtų gaila, Lietuvoje dažnai nutinka taip, kad geras aptarnavimas visai netyčia, net to nenorint, proceso metu virsta įkyriu aptarnavimu, kuris toli gražu nėra malonus. O Maltoje – visiškai ne. Ten geras aptarnavimas yra malonus aptarnavimas; personalas bendrauja taip lengvai ir natūraliai, kad visi klausimai atrodo laiku, vietoje ir tinkami. Malonūs. Ir šypsena lūpose žydi visai ne iš mandagumo, o iš malonumo bedrauti su aptarnaujančiu žmogumi. Gal taip yra dėl to, kad maltiečiai dėl savo temperamento yra šiltesni, charizmatiškesni ir labiau sutverti dirbti aptarnavimo srityje. Kaip ir tikriausiai bet kurioje kitoje srityje, nes toks natūralus draugiškumas ir paprastumas, manau, dažnai tampa pagrindiniu keliu į sėkmę ir gyvenimo džiaugsmą. Prieš vykstant į kelionę buvau skaičiusi ne vieną komentarą jau ten keliavusių žmonių apie tai, kokie maltiečiai yra draugiški, malonūs ir šilti žmonės, apie tai, kad dar niekad niekur tokių neteko sutikti. Nepriėmiau tokių liaupsių per daug rimtai, nes juk viskas priklauso nuo to, su kuo tave likimas suveda – kažin, ar per kelionę jis gali suvesti su itin daug žmonių, kad būtų galima spręsti apie visus šalies gyventojus. Bet, žinot, šiandien, jau grįžusi iš Maltos, aš prisidedu prie tų liaupsių visa širdimi. Maltiečiai tikrai šilti, draugiški ir mieli; nebijantys bendrauti, kalbėtis ir plačiai šypsotis. 

Gal ir mes, gyvendami ten, kur dažniau šviečia saulė nei lyja, šypsotumėmės plačiau ir nuoširdžiau – tikiu ir žinau iš savo patirties, kad oras iš vieno žmogaus gali padaryti visai kitą žmogų. O oras Maltoje puikus. Ten gyvenantys pasakojo, kad nesiskundžia juo visus metus – žiemą temperatūra nukrinta iki keliolikos laipsnių (ir tai jie vadina žiema…), o vasarą pakyla net iki keturiasdešimt. Mes, pasirinkusios kelionei pirmą balandžio savaitę, labai abejojome, kokius drabužius dėtis į lagaminą. Sukneles? Džinsus? Megztinius? Orų prognozės buvo permainingos, bet dabar jau galim sakyti: oras buvo puikus! Toks puikus, šiltas ir saulėtas, kad jau pirmą dieną, išsiruošę į savo 22 km pasivaikščiojimą ir nepasirūpinę apsauga nuo saulės, per ateinančią savaitę džiaugėmės itin ryškiu raudoniu ant skruostų ir nosies bei besilupančia oda. Tik vieną dieną šiek tiek pagąsdino lietus, o visos kitos buvo šviesios ir saulėtos. Vakarais termometro stulpelis nukrisdavo ir iki +12 laipsnių šilumos, bet buvo dienų, kai kilo iki iki +28 laipsnių! Besimaudančių matėm ne taip ir mažai, o ir aš pati neatsispyriau paplaukioti. Ir? Vanduo tikrai ne šaltesnis nei Baltijos jūroje vidurvasarį! Gal ir tiesą mums sakė sutiktas Maltoje gyvenantis lietuvis: „gyventi čia yra pa-sa-ka!”. Galbūt. Tik visas moteris, merginas ir mergaites norisi užjausti dėl vėjo, kuris mažoje saloje beveik nuolat pučia skersai ir išilgai. Iš pradžų bandžiusios sąžiningai tvarkytis ir šukuotis plaukus, paskutinėmis dienomis tiesiog pasidavėme – matyt, kad šukos šioje saloje yra tiesiog beprasmiškas reikalas. Ir vargas toms (man), kurių plaukai yra nepakankamai ilgi, kad pavyktų juos susirišti. Bet, et, na kokia gi čia problema palyginti su viskuo, kas gera ir gražu Maltoje, šypt. 

Prieš iškeliaudama, visiems garsiai sakiau ir rašiau, kad kelionėse man pernelyg gaila laiko tiesiog gulinėti pajūryje ir degintis. Ar mano nuomonė pasikeitė? Ne, į Maltą vien degintis tikrai nevažiuočiau. Per daug ten yra dalykų, kuriuos verta pamatyti. Nors, važiuojant ten vėliau nei gegužę, kažin, ar tokioms aktyvioms kelionėms tai būtų geras laikas – jau balandžio pradžioje buvo tokių karštų dienų, kai tiesiog beeinant norėjosi nusimesti rūbus ir šokt į vandenį. Vidurvasarį, tikiu, iš to vandens išlipti išvis nesinorėtų.

Po kelionių mėgstu savęs paklausti, ar norėčiau grįžti į tą vietą dar kartą. Ar norėčiau vieną gražią dieną grįžti į Maltą? Žinoma. Vien dėl pastizzi būtų verta , o ir ne tik dėl jų – malonūs žmonės, puikus oras, mėlyna jūra ir gyvenimas mėgaujantis kiekviena diena tiesiog užburia. Norisi dar ir dar!

Skonis: 8/10. Iki maltietiškų dar tikrai trūksta nemažai, nors jei jų nebūčiau ragavus, sakyčiau, kad ir šie labai gardūs. Bet jų tešla turi būti labiau sviestinė (kitąkart bandysiu daryti naminę), o įdaras – minkštesnis, skystesnis, labiau kreminis. Jeigu kažkas turėtų rekomendacijų, kai patobulinti šį receptą ir maksimaliai priartinti iki tų, tobulųjų, labai laukčiau rekomendacijų ir būčiau už jas be galo dėkinga!

Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.

Kur radau? Malta Bulb

Pastizzi. Maltietiški pyragėliai su sūriu

Atsispausdinti

Porcijos: aoie 30 mažų pyragėlių Paruošimo laikas: 30 min. Gaminimo laikas: 20-25 min.

INGREDIENTAI

500 g sluoksniuotos bemielės tešlos

250 g rikotos sūrio
2 kiaušiniai
žiupsnis druskos
žiupsnis pipirų

1 plaktas kiaušinis

GAMINIMO EIGA

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Kepimo popieriumi išklokite dvi kepimo skardas.
2. Sluoksniuotą bemielę tešlą plonai iškočiokite ir puodeliu ar kitu indu išspauskite maždaug 8-9 cm skersmens apskritimus.
3. Į dubenėlį sudėkite rikotos sūrį ir išmaišykite šakute.
4. Įmuškite kiaušinius, pagardinkite druska ir pipirais. Išmaišykite iki vientisos masės.
5. Imkite po tešlos apkritimą, jo kraštelius aptepkite plaktu kiaušiniu.
6. Į tešlos apskritimo centrą dėkite po šaukštelį įdaro, o tešlos kraštus suspauskite.
7. Suformuotus pyragėlius dėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos.
8. Aptepkite plaktu kiaušiniu.
9. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20-25 minutes, kol pyragėliai gražiai išsipūs, o jų paviršius apskrus.
10. Patiekite dar šiltus. Skanaus!