Sapnuose aš esu kitas žmogus. Grakšti, įraudusiais skruostais, saulės nušviesintais plaukais. Vilkinti lengvutę baltą suknelę, išmargintą tūkstančiu raudonskruosčių vyšnaičių ir su nugaroje dailiu bantuku surištą švelniai rausvą prijuostę. Šiek tiek miltuotais pirštai ir dar keliomis kruopelėmis miltų, prikibusiomis prie kairio lūpų kampučio.
Šiuose sapnuose aš nesustodama lengvu šokio žingsneliu sukuosi jaukioje savo kepyklėlėje. Vieną minutę plušu prie orkaitės, kitą – sveikinuosi su lankytojais, o po sekundės kitos jau laviruoju tarp apvalių nedidukų stalelių su padėklu rankose. Ant padėklo garuoja šviežutėlė kava, o ant puikios, rankomis dekoruotos lėkštelės pūpso gražuolis citrininis pyragėlis. Šypsausi ir linkiu skanios popietės čia, pas mane.
Aš jaučiuosi laiminga tarp šių švelniai purpurinių sienų, didelių langų su lengvai krentančiomis kreminėmis užuolaidomis, nedidukų vazonėlių su margaspalvėmis gėlėmis ant baltų palangių, stalų, užtiestų baltomis ir violetinėmis staltiesėlėmis, ir kėdžių, tokių minkštučių, kviečiančių prisėsti. Stalų čia nedaug, kėdžių taip pat nedaug, tačiau kavinukė pilna gyvenimu besidžiaugiančių veidų.
Kas rytą, prieš nuvykdamas į darbą, čia užsuka kostiumuotas vyriškis valiūkiškai pašiauštais plaukais, ir paprašo poros šokoladinių keksiukų. Netrukus po jo į kavinukę įžengia aukštais kulniukais pasidabinusi dama, nešina mažu šuneliu ant rankų. Ji atsisėda prie centrinio staliuko, užkelia kojas vieną ant kitos ir papūtusi lūpytes žiūri į šiandienos meniu. Tuomet svajingai žvelgdama pro langą užsisako puodelį juodos kavos ir vieną prancūzišką ragelį, ir pasigardžiuodama valgo neskaičiuodama laiko. Popiet beveik kasdien čia užbėga jauna panelė, galima pagalvoti, dizaino studentė. Linksma, nerūpestinga, meniška. Su didele rankine, nusvirusia per petį, ilgais palaidais plaukais, daugybe apyrankių, žvangančių ant riešo ir ilgais, dideliais auskarais. Skaisčiai raudonai padažytos jos lūpos niekas neištaria to paties – vieną dieną ji užsisako gabalėlį šokoladinio torto, kitą – bandelę su aguonomis, tuomet šviežių uogų kokteilį, gabalėlį aguonų pyrago, spurgų su obuolių džemu, morkų kekso ar prabangų daugiasluoksnį pyragėlį, akinantį savo grožiu… Dar yra moksliukas, tik retkarčiais pasirodanti namų šeimininkė su mažute mergyte, kuri kiekvieną kartą šypsosi taip, jog norisi jai už dyką leisti pasirinkti bent tris kepinius, ir dar daugybė atsitiktinių praeivių – marga minia, kuriai šypsausi priimdama juos į savo svajonių pasaulėlį, į savo laimės salą, į savo jaukų kampelį, ant tų minkštutėlių kėdžių…
Nuo ryto lig vakaro sukuosi it vijurkas, dalinu visiems savo lankytojams nuoširdžius žvilgnius, šilčiausius palinkėjimus ir prašymus grįžti atgal. Po gabalėlį lyg morenginį vyšnių pyragą dalinu save. Ir mainais kiekvieną dieną patiriu gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo stebuklą.
Tuomet pabundu su nuo šypsenos skruostuose įsispaudusiomis duobutėmis ir dar kelias minutes leidžiu sau pagulėti šiltuose pataluose, prieš pasitinkant ant vėsių grindų laukiančią realybę. Pasvajoti… Dar akimirką pagyventi sapne…
Skonis: 9/10. Trapios tešlos krepšeliai. Švelnaus skonio kremas su malonia citrinos gaidele. Vaisiai ant pyragėlių viršaus, atrodantys taip gražiai. Taip, tai pyragėliai, neabejotinai puošiantys stalą. Ir labai labai skanūs. Tik mažas „tik”, lygus minus vienam balui. Tie vaisiai… kepti. Na, taip siūlė originalus receptas, o aš jam pasidaviau ir pabandžiau. Verčiau būčiau nebandžius, galiu pasakyti, nes esu tikra, jog su šviežiais vaisiais, aplietais pyragėliams skirtu specialiu želė, šie fainuoliai, o tiksliau, viršutinė jų dalis – vaisinė, būtų neabejotinai skanesnė. Čia pastaba ateitiems laikams, nes tikrai – pažadu sau viešai – šiuos pyragėlius aš dar gaminsiu. Šiek tiek pakoreguotus ir vertus dešimtuko su pliusu 🙂
Sudėtingumas: yra ką nuveikti.
Kur radau? „Virtuvės paslaptys”. 2010 Nr. 4
Pyragėliai su kremu ir vaisiais
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
Tešlai:
250 g miltų
125 g sviesto
60 g cukraus
1 kiaušinis
žiupsnelis druskos
4 valg.š. vandens (šitą netyčia praleidau, bet vis tiek tešla gavos puiki!)
Kremui:
300 ml pieno
1 pakelis vanilinio pudingo
60 g cukraus
1/2 citrinos sulčių
1 arb.š. citrinos žievelių
60 g grietinės
1 kiaušinio trynys
1 persikas
18 vynuogių
3 griežinėliai apelsino
(ar kitokių mėgstamų vaisių ir uogų)
GAMINIMO EIGA
1. Miltus sumaišyti su cukrumi ir žiupsneliu druskos. Sudėti minkštą sviestą ir pirštais trinti iki trupinių. Įmušti kiaušinį, supilti vandenį (kurį aš pamiršau, kaip jau minėjau) ir išminkyti vientisą elastingą tešlą. Suvynioti tešlą į maistinę plėvelę ir dėti pusvalandžiui į šaldytuvą.
2. Puode užvirinti 200 ml pieno. Likusiame 100 ml pieno išmaišyti vanilinio pudingo miltelius ir maišant supilti į puodą su verdančiu pienu. Nuolat maišyti.
3. Į masę, toliau nuolat maišant, suberti cukrų, supilti iš pusės citrinos išspaustas sultis, suberti citrinos žieveles. Maišant virti ant labai silpnos ugnies apie 15 minučių. Masė taps tiršta ir tąsi. Paruoštą kremą atvėsinti.
4. Grietinę išplakti su kiaušinio tryniu. Sukrėsti į atvėsusį kremą ir gerai išmaišyti.
5. Atšaldytą tešlą padalinti į šešias dalis (jei indeliai mažesni ar didesni nei 10 cm. skersmens – atitinkamai į daugiau ar mažiau) ir išlipdyti sviestu pateptų kepimo indelių dugnus ir kraštelius. Į kiekvieną įdėti po vienodą dalį kremo.
6. Kepti iki 200 ºC temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių (man užteko kepti apie 20 minučių, todėl patariu stebėti veiksmą orkaitėje). Iki kepimo pabaigos likus 5 minutėms ant kiekvieno pyragėlio viršaus išdėlioti po porą skiltelių persiko, pusę griežinėlio apelsino, tris vynuoges (ar kitų vaisių ar uogų „rinkinuką”).
7. Pyragėlius su kremu ir vaisiais kepti dar apie 3 – 5 minutes. Iškeptus atvėsinti, pabarstyti cukraus pudra ir patiekti. Skanaus!
13 komentarai
O aš šiąnakt sapnuosiu, kaip kartą lankiausi kepyklėlėj, kurioje stalai buvo užtiesti baltomis ir violetinėmis staltiesėmis. Sapne būtinai užsisakysiu ano šokoladinio pyrago su kondensuotu pienu ir riešutais bei vieną tokį pyragėlį. Nū, ok, tą, patobulintą. Ir visai negalvosiu apie kalorijas, pažadu. O paskui žiūrėsiu į tos stebuklingos vietos šeimininkę ir gėrėsiuos. Nes nieko nėra gražiau už žmogų, kuris visa širdimi daro tai, ką nori daryti. Na ir kas, kad vaizduotėje. Nuo kažko juk reikia pradėti, tiesa?
Čia šiąnakt labai šilta.
Insolente, ačiū 🙂 Už labai gražius žodžius, glostančius širdį ir įspaudžiančius duobutes žanduos 🙂 Taip, svajoti tikrai labai gera… labai labai… 🙂
mmm, kaip cia sugundei 😉 nors ir vakaras ir beveik laikas i lova, bet tikrai grieko verti… 😉
Dalia, o kadangi dabar jau rytas… :)) Ačiū, pyragėliai tikrai nuodėmingi, bet nuodėmės verti 🙂
Gal žinai salą kurioje žmonės visada šypsotųsi, niekur neskubėtų ir būtų laimingi? Tada aš pirmoji perku bilietą ten.
Noriu ir aš tikėt, kad tokioms svajonėms yra galimybė išsipildyti. Galbūt jei viskas apsiverstų aukštyn kojom ir žmonės grįžtų prie to kas ankščiau buvo šventą ir brangu, nes kažkas man kužda, kad ankščiau visi buvo laimingesni, nepaisant visų nepriteklių ir bėdų..
O pyragėliai kuo puikiausi, myliu aš šį kremą! :))
Karolina, aš ieškau. Stebiu skrydžius, keliones autobusu ir laivais, tačiau. Vis atsidaužiu į sieną, ant kurios parašyta: laimę, šypsenas ir šilumą aplink kuriame mes patys. Galim patys iš mažų gabalėlių susilipdyti savo salą, kurioje žmonės bus laimingi, o sajonės pildysis… 🙂 Tai sunku, bet stengtis verta, ar ne? 🙂
Pyragėliai dėkoja už liaupses 🙂
„Dar yra moksliukas, tik retkarčiais pasirodanti namų šeimininkė su mažute mergyte, kuri kiekvieną kartą šypsosi taip, jog norisi jai už dyką leisti pasirinkti bent tris kepinius, ir dar daugybė atsitiktinių praeivių…”
….ir būčiau aš – tiesiog aš, kiekvieną popietę su šypsena praverčiau pasaka kvepiančios kepyklėlės duris, susirangyčiau prie mėgstamiausio staliuko, atokioje cinamonu dvelkiančioje nišoje su dideliu puodeliu pieno su kava (ne, ne kavos su pienu! – pieno su kava!) bei nuodėmingu saldėsiu ir tylios muzikos, sumišusios su kerinčia aromatų melodija, fone panirčiau į savosios knygos puslapius. Tik retkarčiais pakeldama akis ir pasigėrėdama nuostabia kepyklėlės šeimininke. Nusišyspočiau jai. Ir ji man atsakytų tuo pačiu… o tada mes abi vėl grįžtumėm į savo pasaulius: aš – į nesibaigiančių žodžių ir vienas kitą besivejančių ženklų, o ji – į kvapų bei skonių pasaką…
… ar ne? 🙂
P.S. „Vis atsidaužiu į sieną, ant kurios parašyta: laimę, šypsenas ir šilumą aplink kuriame mes patys.”
Aš labai norėčiau tuo tikėti. Tikrai labai labai. Ir nuolatos bandau tuo save įtikinti, tačiau kaskart gyvenimas mane supurto ir parodo, kad visgi viskas yra daug sudėtingiau… mano laimė, šypsenos bei šiluma dažniausiai priklauso nuo visokiausių aplinkybių; neretai nuo pačių trapiausių atsitiktinumų, kurių pati susikurti niekada nesugebėčiau… 🙂
Mademoiselle, žinai, aš tavo žodžius galėčiau it knygą skaityti… labai gražu, šilta, jauku 🙂 Ačiū tau – už visą gerumą ir grožį, kurį spinduliuoji net iš komentarų 🙂 Jei svajonės būtų realybė, aš labai LABAI norėčiau toje atokioje nišoje matyti tavo šypseną 🙂
O dėl tos laimės. Ar gi ne nuo mūsų priklauso, kaip mes priimam tas neplanuojamas aplinkybes, atsitiktinumus? Čia kaip su ta puspilne/pustušte stikline, žmonės labai skirtingi. Vienam dangus griūna, kažkam nutikus, kitas susikaupia, nusišypso ir… pamiršta, nes viskas bus gerai, gyvenimas tuo nesibaigia. Bet tiesa ta, jog aš kalbu tą, kuo tikiu, bet. Bet negyvenu taip, nesu tokia, nemoku taip, kad ir kaip norėčiau. Bambu, nervinuos, iš paskutinių kartais tą dangų laikau, kad tik nesugriūtų ir einu toliau. Su pagrūmojimais pirštu sau, kad taip negalima, ir su rožiniais pažadais daugiau taip nedaryti 🙂
O žinai, aš kartais pagalvoju, kad visgi yra geriau kartais gyventi ir iki paskutinio lašelio išgyventi pyktį, skausmą ir leisti nuriedėti visos ašaroms. Tuomet ir džiaugsmas atrodo ryškesnis, nei tada, kai į viską žiūri pro šypsenos ir susitaikymo akinius… Kartais tiesiog reikia patirti, stipriai, gal kartais skausmingai…bet tik tada pažinsi ir įvertinsi tiikrąją laimę…
Na, gal čia ir šioks toks savęs nuraminimas, nes kaip ir tu nelabai moku į viską tiesiog numoti ranka ir nekreipti dėmesio į smulkmenas ; )
Ech, gražūs žodžiai… Teisingi tikriausiai, o gal tik paguodžiantys. Bet vienaip ar kitaip – mums, nemokančioms kitaip – jie suteikia stiprybės ir galimybę į viską pažvelgti truputį kitaip. Ačiū už vertingas mintis, Mademoiselle 🙂
‘…supilti į puodą su verdančiu vandeniu’.Tai tikriausiai su verdanciu pienu?:)
kiki, oi, ups :)) Ačiū, jau pataisiau 🙂
[…] nesunkiai pagaminami, saldžiai rūgštūs (bet aišku labiau saldūs) pyragaičiai.tešla iš http://www.sauletavirtuve.wordpress.comįdaras pagal […]