Draugystė.
Tvirta
kaip akmuo, kaip šimtametis ąžuolas, giliai įleidęs šaknis į tamsią žemę, kaip kažkur tolumoje stūksantys nepajudinami kalnai, savo viršūnėmis remiantys sunkius debesis.
Trapi
kaip plonas stiklas, kaip senos močiutės krištolinės taurės, kaip maži lietaus lašeliai, kaip šviesus kopų smėlis, slystantis tarp pirštų.
Džiuginanti
kaip ilgai lauktas netikėtas pirmasis saulės spindulys po ilgos gūdžios žiemos, kaip netikėta kelionė į tolimą išsvajotą kraštą, kaip komplimentas iš žavaus nepažįstamojo.
Ištikima
kaip seni vaikystės dienoraščiai, dulkantys slaptame tolimiausiame spintos kamputyje, kaip naminis gyvūnėlis, kuris kaskart grįžus namo, nepamiršta tavimi pasidžiaugti, lyg būtų matęs ne prieš keletą valandų, o prieš keletą mėnesių.
Švelni
kaip šiltas pirmasis pavasario vėjelis, lėtai judinantis pirmuosius žolės stiebelius, kaip mažo vaiko žvilgsnis ir šypsena be jokių slaptų ketinimų ar užmačių.
Tikra draugystė.
Todėl tikriems draugams norisi dovanoti meilę ir šypsenas, džiaugsmą ir apkabinimus, dėmesį ir nuoširdumą. Todėl tikriems draugams negaila nė sekundės laiko, nė trupinėlio pastangų.
Todėl kai ateina atskuba vieną dieną draugų šventės, tu bėgi ne tik į tolimus prekybos centrus ar parduotuvę už kampo. Pajauti, kad kojos pačios neša į virtuvę – taip norisi bent kruopelę to draugiškumo, jaučiamo žmogui, įberti į dubenį kartu su miltais, vanile ir kokosais.
***
Šią savaitę su gimtadieniu aš sveikinau dvi drauges. Vienai iš jų visus geriausius linkėjimus sudėjau į tortą „Raffaello“, jau tūkstantį kartų gamintą ir tiek pat kartų skaniai suvalgytą.
Kitai draugei linkėjimus patalpinau į piramidę keksiukų (kiek metų – tiek keksiukų) – į jau anksčiau išmėgintus keksiukus su juodojo šokolado gabalėliais, į jogurtinius keksiukus su pieniško šokolado gabalėliais ir į naujai išbandytus kokosinius keksiukus su bananais.
***
Skonis: 8/10. Jie tikrai skanūs, tačiau turi vieną ženklų trūkumą – man patinka minkštesni, drėgnesni keksiukai, kuriuos gali čiupti į ranką ir tiesiog pasimėgaudamas kramsnoti – vienus ar su arbata. O štai šie yra vieni iš tvirtesnių, ne tokių purių, kaip aš norėčiau (ir todėl pažadu sau, kad daugiau niekad neeksperimentuosiu su dovanojamais skanumynais, ne ne ne…). Todėl tam, kad galėtum tikrai mėgautis, turi užsiplikyti puodelį kavos ar mėgstamos arbatos. Tuomet skanu, tikrai skanu… 🙂
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Žurnalo Mano Namai receptai. KEKSIUKAI IR KREPŠELIAI. Desertiniai ir nesaldūs
Kokosiniai keksiukai su bananais
AtsispausdintiINGREDIENTAI
375 g miltų
4 valg.š. cukraus
4 valg.š. rudojo cukraus
2 arb.š. kepimo miltelių
žiupsnelis druskos
200 g kokosų drožlių
2 vidutinio dydžio (~ 220 g) bananai
3 kiaušiniai
225 ml pieno
50 g margarino, ištirpinto ir atvėsinto
Viršui:
50 g kokoso drožlių
1 valg.š. cukraus
2 valg.š. margarino
1/4 arb.š. cinamono
GAMINIMO EIGA
1. Išmaišyti visus sausus komponentus – miltus, cukrų, rudąjį cukrų, kepimo miltelius, druską, kokosų drožles. Įmaišyti nedideliais gabalėliais supjaustytus bananus. Kambario temperatūros pieną suplakti su ištirpintu ir atvėsintu margarinu bei kiaušiniais. Plakinį sumaišyti su paruoštu miltų mišiniu. Maišyti kuo trumpiau, tik kol neliks sausų miltų.
2. Tešlą paskirstyti į keksiukų formeles (man gavosi lygiai 18 keksiukų).
3. Pirštai sutrupinti (kol gausis smulkūs birūs trupinukai) komponentus, skirtus dėti ant keksiukų viršaus – kokosų drožles, cukrų, margariną ir cinamoną. Gautais trupiniais apibarstyti kiekvieno keksiuko viršų.
4. Kepti iki 175 ºC temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 25 minutes. Atvėsinti ant grotelių. Skanaus!
15 komentarai
hmm…. kaip noreciau ir as tokio torto 😉
Ačiū, blandynka, čia geriausias komplimentas 🙂
Jei nori dabar pat, ko laukti? 😛 Tapu tapu į virtuvę, ir už keletos valandų tortas bus paruoštas! 🙂
ooooo tai taip…!!! O kur keksiukų bendras vaizdas krūvoj, a? Mes nors per ekraną dar seilę pavarvint norim 😉
Egle, o aš norėčiau būti buvus (būti buvus?) protingesnė bent kiek, beeet… iš to skubėjimo (išsiblaškymo?) nenufotografavau 🙁
aš irgi keksiukų armijos noriu!! 🙂
viskas, jau tieksyk pas tau mačiau rafaello tortą, kad bū-ti-nai išbandysiu. kuo greičiau. tai tikriausiai balandį ,)
Cha, jule, laukiu nesulaukiu tavo raffaellinių bandymų 🙂 Bais džiugu kažką taip neakivaizdiniu būdu suvilioti 😀
Mmm keksiukai! Seniai begaminau…
Tikrai, Indre, ir aš pastebėjau 😛 Gi mes buvom, rodos, vienos iš didesnių keksomanių, o čia dabar – abidvi šitoj srity kažkaip aptingom. Aš irgi keksiukus kepiau po labai ilgo laiko tarpo 🙂
Bet niekada nevėlu! 😉
Man draugas neleidžia saldumynų – vakar kepiau bandeles su cinamonu, bet ir tas „skiedžiau” grikių miltais, kad sveikiau būtų ir tikėkimės mažiau kalorijų…
Oho, kaip čia dabar taip.. Sveikuolis didelis labai draugas? 🙂 Na, žinai, tu jam paaiškink, kad jam valgyti tavo skanumynų nėra būtina, tegul valią ugdosi 😀
Ar, dabar pagalvojau… ar tavo valią draugas čia taip bando ugdyti?.. 😮
Koks purumas keksiukų 🙂 tobuli tiesiog.. o tortas tai jau iš grožybė… 🙂
Ačiū, Violeta 🙂 Bet va keksiukų, kaip jau sakiau, man norėjosi dar puresnių… 🙂
Jau taip isimylejau situos keksiukus:) Super, kad nera saldus (bent jau man). Keliauju jau antra karta juos kepti!
o iš ko tokios gražios rožytės padarytos, mm? 🙂
Simona, rožytės iš šokolado ir medaus 😉 Visas receptas ir eiga va čia: http://sauletavirtuve.wordpress.com/2009/09/22/tortas-juodasis-miskas/ 🙂