Prieš kurį laiką man į rankas pakliuvo citata – viename kavinių tinkle, įsigydamas puodelį kavos, gali ištraukti ir vieną iš kortelių su tau skirtais dienos žodžiais – ir man tie žodžiai vis skamba, ir skamba. Niekaip negaliu išmesti iš galvos, nes vis pasijaučiu atsidūrusi situacijoje, kurioje jie labai tinka. Ir vėl!
„Geras miškas lengvai neužauga – kuo didesnis vėjas, tuo tvirtesni medžiai.“ (J. Willard Marriott)
Tiesa ta, kad aš labai mėgstu, kai viskas vyksta labai lengvai ir sklandžiai. Kai sprendimai ateina patys ir pasirodo esantys labai teisingi. Kai dalykai klostosi taip, kaip iš jų tyliai ir tikiesi. Kai kažką suplanavus, įgyvendini tai vienas-du-trys. Kai, atrodo, visas pasaulis ir visata drauge su tavim eina pasirinktu keliu, iš jo patraukdama grumstus, akmenėlius ir dygias šakas, kad tik nesukluptum, kad tik nesusižeistum. Kad tik nesugalvotum sustoti ar, dar blogiau, apsisukti ir grįžti į kelio pradžią.
Kaip dažnai taip būna? Tikriausiai (beveik) niekada.
Užgniaužusi savo pasipiktinimą ar nusivylimą, suprantu, kad pasaulis ir visata nori tik gero. Jie žino, kad dešimtis kartų suklupę, parkritę, apsibraižę ir užsigavę mes pamažu tampame nepalyginamai stipresni. Kad taip mes užsiauginame ne tik storesnę odą, bet ir stipresnę valią, tvirtesnį ryžtą, galiausiai – didesnį tikėjimą. Todėl pamatę, kad žingsniuojame pasirinkta kryptimi sau pasišvilpaudami, lyg tyčia kartkartėm mums įkiša į ratus vieną kitą pagalį, pavasarį atsiunčia žiemiškas vėtras ar sugalvoja dar ką nors – to ko nors dėka lengva kaip vienas-du-trys kelionė virsta ei-kodėl-nesuprantu-o-gal-nereikia ir nu-palauk-aš-galiu kelionėmis.
Taigi. Kuo didesnis vėjas, tuo tvirtesni medžiai.
Viena, kuo tikrai reikėtų pasirūpinti – tai gilios šaknys. Šaknys, kurios mus išlaikys tada, kai vėjas pasirodys esąs per didelis. Tai mums brangių žmonių meilė, tikėjimas ir palaikymas. Tai mūsų pačių tikėjimas savimi. Tai – stiprybė nepaleisti savo svajonių, tai – žinojimas, kad net labai ilgai kritęs žemyn ir pasiekęs dugną, gali nuo jo atsispirti ir pašokti ligi debesų.
Juokinga ir baisu, kaip dažnai aš suirztu, kai dalykai vyksta ne pagal mano planą. Gali būti, kad ta kortelė su citata man į rankas pakliuvo pačiu laiku – dabar, kai aplink mane sklando daug trapių norų ir planų, labai reikia žinoti ir sau priminti, kad lengvas kelias nėra vienintelis kelias. Dažniausiai lengvo kelio net nėra. Sudėtingas, duobėtas, gyvenimą iš pagrindų supurtantis kelias – štai koks jis, vedantis į laimę ir sėkmę.
Salotos su rūkyta lašiša
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
½ stiklinės bulguro kruopų
½ stiklinės vandens
žiupsnelis druskos
1 arb. š. aliejaus
1 skardinė (400 g) raudonųjų pupelių
½ raudonojo svogūno
10 vnt. mažų pomidoriukų
ryšelis (apie 8 vnt.) ridikėlių
50 g sultenių
150 g rūkytos lašišos
Padažui:
2 valg. š. sezamų aliejaus
1 arb. š. sojų padažo
1 arb.š. balzaminio acto
1 skiltelės tarkuoto česnako
GAMINIMO EIGA
1. Nedideliame puode užvirkite žiupsneliu druskos pasūdytą vandenį. Jam užvirus, nuimkite nuo ugnies, suberkite bulguro kruopas, įpilkite šaukštelį aliejaus, išmaišykite, uždenkite dangčiu ir palikite pastovėti 8 minutes, kol kruopos išbrinks. Išbrinkusias išmaišykite šakute.
2. Dubenyje sumaišykite raudonąsias pupeles, smulkiai kapotą raudonąjį svogūną, perpus perpjautus pomidoriukus, pasmulkintus ridikėlius, sultenes ir plonomis juostelėmis supjaustytą rūkytą lašišą. Suberkite ir įmaišykite atvėsintas bulguro kruopas.
3. Padažui visus produktus sudėkite į mažą stiklainėlį, jį sandariai užsukite ir supurtykite, kol gausite vientisą padažą. Supilkite į dubenį su salotomis ir išmaišykite.
4. Padalinkite į du dubenėlius ir patiekite.
4 komentarai
Puiki idėja. 😀
Ačiū! Ir tikrai labai gardi 😉
O, būtinai reikės pasigaminti! Tik apsižiūrėjau, kad namie turim bolivinės balandos – ar jos irgi reikėtų panašiu būdu išsivirti pusę stiklinės? Ar siūlytumėte mažiau? 🙂
Paulina, manau, galite virti pusę stiklinės – tik ne pagal bulguro, o pagal bolivinės balandos virimo instrukcijas 😉 Skanaus!