Šilauogių „clafoutis“

Vakar, prabėgdama pro vieną didžiausių Kauno turgų, pastebėjau, kad šilauogių dar yra. Pas vieną, antrą, trečią prekeivį. Vadinasi, dar ne per vėlu pasidžiaugti puikiu prieš kurį laiką išbandytu receptu – šilauogių „clafoutis“ (klafučiu?). Aišku, tai šokimas į benuvažiuojantį traukinį, bet jei jau nespėsit į jį ir šilauogės nuo prekeivių stalų greitai dings, gaminkite su persikais ar nektarinais. Ar slyvomis. Ar net obuoliais.
Gaminau šiemet, gaminsiu kitąmet. Su visomis uogomis iš eilės. Ir vaisiais. Valgysim pilnais žandais ir būsim labai laimingi. Niam!

– – – – – – – – – –

Įsimylėti Prancūziją labai lengva. Dėl romantiškų ir siaurų Monmartro gatvelių, dėl svajingo Provanso ir žydinčių levandų laukų, dėl turtingos architektūros ir dėl skanaus maisto… Prancūzija pasauliui dovanojo ne vieną gardų desertą, dėl kurio smaližiai kaskart pameta galvas ir protą, pasiryžę atkurti tuos tobulus skonių derinius ir susikurti svaiginančią Prancūzijos dvasią savo namuose. Vienas iš tokių desertų, šiandien populiarių visame pasaulyje – „clafoutis“.

„Clafoutis“ (kartais angliakalbių vadinamas „clafouti“) – tradicinis prancūziškas saldus kepinys, susidedantis iš dviejų pagrindinių ingridientų: tešlos ir uogų arba vaisių. Desertas kilęs iš Limuzeno, pietinio vidurio Prancūzijos regiono. Nors istoriniuose šaltiniuose nėra tiksliai nurodyta, kuriuo konkrečiu laikotarpiu buvo iškeptas pirmasis „clafoutis“, žinoma, kad desertas išpopuliarėjo XIX amžiuje. Pavadinimas „clafoutis“ yra kilęs iš senosios oksitanų kalbos – kuria kalbama Prancūzijos pietuose, taip pat ir Limuzene, ir dalyje Ispanijos bei Italijos regionų) – žodžio „clafir“, reiškiančio „užpilti“. Galima sakyti, kad šio žodžio reikšmė tiesiogiai atspindi deserto paruošimo būdą, kai vaisiai ar uogos yra būtent užpilami paruošta tešla.

Tikrasis tradicinis „clafoutis“ yra ruošimas su tamsiomis vyšniomis, o šios būtinai turi būti su kauliukais. Sakoma, kad jeigu yra naudojamos vyšnios be kauliukų, „clafoutis“ netenka dalies savo skonio. Priežastis, kodėl tradiciname „clafoutis“ naudojamos būtent vyšnios, yra labai paprasta: Limuzeno regionas garsėja ypač gausiu vyšnių derliumi.

Šiandien šį desertą šeimininkės visame pasaulyje gardina tiek įvairiomis uogomis, tiek įvairiais vaisiais. Vasarą verta rinktis sezonines uogas bei vaisius ir desertą gardinti mėlynėmis, šilauogėmis, gervuogėmis, slyvomis, spanguolėmis, juodaisiais serbertais, avietėmis, braškėmis, nektarinais, persikais, kriaušėmis. Žiemą „clafoutis“ populiariausia ruošti su skiltelėmis pjaustytais obuoliais. Taip pat „clafoutis“ tešla dažnai yra gardinama citrinų žievelėmis, šokoladu, cinamonu, vanilės ekstraktu ar kitais natūraliais kvapikliais bei papildomais skoniais. Nors visais atvejais kalbėtume apie tą patį desertą, iš tikrųjų, vyšnias pakeitus kitais vaisiais ar uogomis, desertas turėtų būti vadinamas ir kitu pavadinimu: „flaugnarde“. Vis tik pasaulyje plačiau naudojamas ir visiems lengvai suprantamas yra „clafoutis“ pavadinimas, kad ir kokie priedai jam ruošti yra naudojami.

Šis desertas, „clafoutis“, dažniausiai yra patiekiamas šiltas, tačiau gali būti patiektas ir karštas, kambario temperatūros ar šaltas. Prieš patiekiant, tradiciškai yra apibarstomas milteliniu cukrumi. Kartais patiekiamas ir valgomas tiesiai iš indo ar indelių, kuriuose buvo kepamas, o kartais – supjaustomas trikampio formos gabalėliais ir išdalinamas į lėkšteles.

„Clafoutis“ yra itin paprastai paruošiamas desertas – paruošti jam užteks keliolikos minučių, o tuomet beliks pašauti į orkaitę ir palaukti dar pusvalandį – todėl puikiai tinka tiek vėlyviams savaitgalio pusryčiams, tiek saldžiam ir tingiam popietės desertui. Be to, praktiškosios šeimininkės tikriausiai netruks pastebėti, kad tai – vienas iš itin universalių desertų, kurį drąsiai galima pasitelkti į pagalbą, siekiant „išgelbėti“ šaldytuve per ilgai užsistovėjusią saują uogų ar vaisių.

Skonis: 10/10. Jei nerenkate žodžių kišenėje ir maisto skonį dažniausiai apibūdinate vienu iš trijų žodžių – skanu, normaliai arba neskanu – tikriausiai šį patiekalą pavadinsite saldžiu omletu su šilauogėmis. Ir iš esmės tai bus visai netoli tiesos… „Clafoutis“ tikrai primena omletą, tačiau pačia geriausia šio žodžio reikšme bei prasme. Jis minkštas, purus ir lengvas, tirpstantis burnoje ir maloniai saldžiarūgštis dėl šilauogių. Gaminkite su įvairiausiomis, mėgstamiausiomis uogomis ar vaisiais – neabejoju, jis vis tiek bus puikus!

Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.

Receptas ir tekstas publikuotas internetiniame portale Ji24.lt

Šilauogių „clafoutis“

Atsispausdinti

Porcijos: 2 Paruošimo laikas: 20 min. Gaminimo laikas: 35-40 min.

INGREDIENTAI

2 valg. š. sviesto
½ puodelio (100 g) cukraus
3 dideli kiaušiniai
1/3 puodelio (85 g) grietinėlės
½ puodelio (125 ml) pieno
1 citrinos tarkuota žievelė
½ puodelio (70 g) miltų
žiupsnelis druskos

kelios saujos (apie 180 g) šilauogių (arba kitų mėgstamų uogų: vyšnių, mėlynių, aviečių, gervuogių, braškių ir kt.)

sauja miltelinio cukraus apibarstymui

GAMINIMO EIGA

Įkaitinkite orkaitę iki 180 ºC temperatūros. Paruoškite du 16 cm skersmens arba vieną 24 cm dydžio kepimo indą. Tolygiai ištepkite sviestu jo dugną ir sieneles.

Dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite cukrų ir kiaušinius iki purios masės. Plakite apie 3 minutes. Supilkite grietinėlę, pieną, suberkite citrinos žievelę ir išmaišykite iki vientisos masės.

Kitame dubenyje sumaišykite miltus ir žiupsnelį druskos. Šį mišinį supilkite į kiaušinių ir kitų produktų plakinį. Gerai išplakite – masė turi būti visiškai lygi ir vientisa.

Ant paruošto kepimo indo dugno suberkite uogas. Jos turi pasiskirstyti vienu nestoru sluoksniu.

Tuomet supilkite paruoštą tešlą į kepimo indą ant uogų, paskleiskite ją tolygiai.

Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 35-40 minučių, kol masė sutvirtės ir paviršius gražiai apskrus. Išimkite indą iš orkaitės ir šiek tiek atvėsinkite. Apibarstykite milteliniu cukrumi ir patiekite nedelsiant, dar šiltą.