TRIJŲ PLIUSŲ TAISYKLĖ // Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su vištiena ir sūriu

Pakalbėkime šiandien taip labai moteriškai. Apie kūno linkius, figūrą ir svarstykles-melages. Man visada labai žavu girdėti moteris, kurios dėl to visiškai nesirūpina ir apie tai visai negalvoja, bet lygiai taip pat man labai sunku jomis patikėti. Ar tikrai daug mūsų tokių yra? Apsidairiusi aplink, kur kas daugiau matau nuostabių merginų ir moterų, kurios apie savo kūno formas tikrai galvoja, o kartais galvoja net labai daug. Ir, žinote, tai visiškai nepriklauso nuo to, kokios mes esame – per plonos, per storos, neproporcingos, per daug proporcingos. Kad ir kokia ta figūra bebūtų, atsiras į ką durti pirštu ir pareikšti, kad šitą tai jau tikrai reikėtų pataisyti.

Man jau beveik trisdešimt ir štai ką aš šiandien puikiai suprantu: moters kūnas keičiasi. Betekant metams, besikeičiant gyvenimo aplinkybėms ir gyvenimo būdui, laukiant vaikų ir juos pagimdžius. Aš pati buvau visokia: nuo trisdešimt du kilogramus sveriančios perkarusios jaunos merginos, pravardžiuojamos vaiduokliu, iki dvigubai daugiau sveriančios mamos. Kažkur tarp šių kraštutinumų buvau pasiekusi ir beveik tobulą figūrą, džiaugiausi tvirtu ir raumeningu kūnu, parduotuvėje rinkdavausi gražius drabužius (o ne tuos, kurie nestorina) ir nuotraukoms pozuodavau visomis pozomis (o ne tik tomis, kurios plonina). Tai buvo labai trumpa akimirka. Mano svoris nuolat didėdavo ir mažėdavo, drabužiai siaurėdavo ir platėdavo, bet galiausiai, praėjus metams, matydavau, kad turiu dar porą papildomų putlių kilogramų. Žinoma, kad puldavau į savo naujametinių pažadų sąrašą įtraukti siekį atsikratyti ne tik jų, bet ir tų, likusių dar nuo praeitų ir užpraeitų metų. Žinoma, kad to pažado neišpildydavau.

Labiausiai požiūrį į savo kūną mane privertė pakeisti du gyvenimo momentai. Pirmasis buvo valgymo sutrikimai (anoreksija, bulimija, pastovūs persivalgymai) – jie manyje sužadino pyktį savo kūnui, nepasitenkinimą ir nuolatinę graužatį dėl kilogramų, dėl centimetrų. Tuomet supratau: nesvarbu, kad didelėmis valios pastangomis gali išsigydyti fizinius šių sutrikimų požymius; kur kas svarbesni yra tie emociniai išgyvenimai ir randai, kurie lieka viduje, kuriuos skauda.

Nuo tada mano santykis su maistu visada bangavo, nešdamas tai džiaugsmą, tai neviltį, o aš pati, pavargusi nuo nuolatinės kovos su savo vidiniais demonais, vis pagaudavau save vėl galvojančią apie kūną, kuriame gyvenu. Per didelį, nerangų, negražų, per minkštą, subliuškusį. Tai buvo etapai, potvyniai ir atoslūgiai. Jie mane taip vargino…

O tada aš tapau mama. Jau pats nėštumo laikotarpis pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų ir suteikė kur kas daugiau laisvės atsiriboti nuo perdėto susikoncentravimo į svorį. Aš iš naujo prisiminiau, ką reiškia nenorėti šokolado. Vėl sužinojau, ką reiškia alkio ir sotumo jausmas; ir tai, ką reiškia įsiklausyti į savo norus ir suprasti, ko iš tikro nori – salotų, o gal cepelinų.

Gimęs Joris tiesiog apvertė pasaulį aukštyn kojom, todėl pirmąsias savaites buvau linkusi apskritai pamiršti ir save, ir šaldytuvą. O tada, kažkurią akimirką, aš pagavau save šlamščiančią. Vėl. Ryjančią susikaupusį nuovargį, nuolatines mažas ir didesnes baimes, rūpestį, o galiausiai – ir begalinį džiaugsmą. Nes juk viską galima suvalgyti. Viską, kas nematoma. Patikėkite manimi, viską.

Tik dabar, priešingai nei seniau, aš pasakiau sau, kad neturiu laiko taip perdėtai rūpintis savo figūros reikalais; mano prioritetų sąraše tai tiesiog negali užimti vieno iš pirmųjų punktų. Nes dabar viskas kitaip, viskas pasikeitė ir niekada nebus taip, kaip anksčiau. Aš privalau išmokti save mylėti, kad mano vaikas užaugtų laimingu, savimi pasitikinčiu, drąsiu, mylinčiu, pasaulį pažinti trokštančiu žmogumi. Negaliu leisti, kad mano nepasitenkinimas figūra bent per trupinėlį sudrumstų mūsų namų laimę. Nes figūra, dievaži, ji tikrai to neverta.

Sakiau sau, kad viskas kur kas paprasčiau nei atrodo: jei man nepatinka mano figūra, jei nedžiugina nei kilogramai, nei centimetrai, o prieš nėštumą nešiotų suknelių aš vis dar niekaip negaliu dėvėti, nes jos tiesiog traška per siūles; jei aš tikrai dėl viso to jaučiuosi nuoširdžiai nelaiminga – reikia keistis.

Privalau susidraugauti su savimi. Privalau susidraugauti su maistu ir su savo išvaizda, su savo figūra ir jos linkiais. O jei kažkas man tiesiog neleidžia to padaryti, ką gi, tuomet reikia imti ir keisti tuos dalykus. Ne verkšlenti, ne skęsti nusivylimuose ir savigraužoje, ne keikti ir bausti save. Priešingai – reikia atrasti dalykus, kurie man leistų save mylėti labiau. Įsiminti juos ir kartoti, kartoti, kartoti. Kol tai taps įpročiu ir gyvenimo būdu.

Kito kelio tiesiog nėra.

Todėl kartu su Jorio gimimu į mūsų namus atėjo balanso paieškos visur kur. Netapome sveikuoliais, tačiau pradėjome šiek tiek sveikiau maitintis. Nesiekiame kultūristų vardo vertų rezultatų, bet pradėjome šiek tiek daugiau judėti. Tai labai maži žingsniai (o net ir tokie – su daugeliu atkritimų), bet aš jaučiu, kaip pamažu gyju. Tai neįtikėtinai nuostabus jausmas.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu sau graži visokia. Deja ar ne, bet tai, ką matau veidrodyje, man nuoširdžiai rūpi; mane tai nuoširdžiai džiugina arba liūdina. O aš labai noriu, kad džiugintų.

Nors „Saulėtoje virtuvėje“ retai dalijuosi praktiniais patarimais, šįkart turiu vieną, kuriuo noriu pasidalyti. Jis man buvo toks mažas stebuklingas atradimas, nors viskas čia neįtikėtinai paprasta.

Tai – trijų pliusų taisyklė.

Visada anksčiau, stengdamasi padailinti savo linijas, aš nesėkmingai vadovavausi principu „viskas arba nieko“. Tai reiškia, kad jei jau aš suvalgydavau uždraustąjį šokoladuką ar du pyrago gabalėlius vietoje vieno, iš karto nuspręsdavau, kad diena jau prarasta ir viskas velniop. Todėl nieko nelaukdama suvalgydavau dar tris šokoladukus arba dar keturis gabalėlius pyrago, praleisdavau treniruotę (o kam, jei jau vis tiek privalgiau neteisingo maisto?) ir dažniausiai tai tapdavo gyvenimo etapo, pavadinimu „nu ir velniop, kaip aš atrodau, nors sau tokia nepatinku, ėsiu ir būsiu pikta ant viso pasaulio, ką daugiau bedaryt“, pradžia.

O, pasirodo, galima ir kitaip.

Trys pliusai yra mityba, sportas (judėjimas) ir vanduo. Jei visą dieną tvarkingai ir subalansuotai valgei, jei nuvykai į treniruotę (ar pasportavai namie, ar nubėgai krosą, ar kitaip reikšmingai pajudėjai), jei išgėrei bent 2 litrus vandens – per dieną surenki tris pliusus ir pasieki vieno didelio pliuso vertą dienos rezultatą. Tiesa, tam bendram pliusiniam dienos rezultatui pasiekti užtenka bent dviejų pliusų.

Vadinasi, nieko tokio, jei praleidai treniruotę, bet visą dieną šauniai valgei ir išgėrei pakankamai vandens. Tai nereiškia, kad praleidęs treniruotę turėtum pasakyti „velniop“ mitybai ir prisišveisti eklerų, kol kelnių diržas ims veržti.

Ir nieko tokio, jei šiek tiek padauginai tų eklerų – tiesiog pasportuok ir išgerk pakankamai vandens. Nemanyk, kad vienas persivalgymas vertas visų pastangų atsisakymo, nes taip tikrai nėra.

Paprasta, tiesa? Tai ne „viskas arba nieko“, nuo kurio pavargsti jei ne per pirmą pusdienį, tai per pirmas tris dienas. Tai – lankstumas ir balansas.

Žinoma, kad šiuos dalykus aš, kaip ir jūs, žinojau ir supratau jau labai seniai. Bet, matyt, man reikia labai struktūrizuotų dalykų, schemų ir planų, kad visi suvokimai pradėtų iš tiesų veikti. Todėl ir sakau – ši trijų pliusų taisyklė man išties yra lyg atradimas, padedantis nepulti į kraštutinumus ir kasdien vis geriau suvokti, kaip tai beprasmiška.

Tiesa, dar vienas dalykas. Ne, jei priešpiečiams išgeriu puodelį kavos su saldainiu ar gabalėliu pyrago, tai nereiškia minuso. Tol, kol saldainis nevirsta nekontroliuojamomis dešimtimis saldainių, tai reiškia tik saikingą ir malonų mėgavimąsi akimirka. Jos būtinos. Kaip ir sekmadienio pusryčių blynai, savaitgalio desertai ar ne visada super-sveikuoliški pietūs tik iš super-sveikuoliškų produktų.

Šis tekstas ne apie kraštutinumus, o apie harmonijos ir draugystės su savimi paieškas, bėgant kuo toliau nuo kraštutinumų.

Skonis: 10/10. Mums labai patinka šie pyragėliai. Sultinga išmarinuota vištiena, tąsus mocarelos sūris ir gausiai grūdais praturtinta tešla, žiupsnis aromatingų itališkų žolelių – paprasčiau nei paprasta, labai lengva ir greita, tačiau rezultatas, patikėkite, labai gardus! Gardžiausi jie šilti, tačiau taip pat puikūs ir atvėsę, todėl drąsiai galėtumėte prisikepti ne tik pietums ar vakarienei, bet ir išvykai, iškylai. Nors labai keista tokiam itin paprastam receptui duoti dešimt balų, aš kitaip tiesiog negaliu – šie pyragėliai labai labai skanūs, nors ir vis iš kelių pačių paprasčiausių produktų. 

Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du. 

Sluoksniuotos tešlos pyragėliai su vištiena ir sūriu

Atsispausdinti

Porcijos: 20 pyragėlių Paruošimo laikas: 30 min. + 2 val. marinavimas Gaminimo laikas: 20-25 min.

INGREDIENTAI

250-300 g vištos krūtinėlės

Marinatui:
2 valg. š. sezamų sėklų aliejaus
2 valg. š. sojos padažo
2 valg. š. citrinos sulčių
2 česnako skiltelių
1 arb. š. džiovintos raudonosios paprikos dribsnių

900 g šaldytos sluoksniuotos tešlos su grūdais* (10 lapelių)
250 g mocarelos
100 g kietojo fermentinio sūrio
džiovintų itališkų žolelių

Aptepti:
1 kiaušinio
džiovintų itališkų žolelių
tarkuoto kietojo fermentinio sūrio

GAMINIMO EIGA

1. Vištos krūtinėlę supjaustykite nedideliais gabalėliais į 20 maždaug lygių dalių.
2. Visus marinatui skirtus ingredientus sumaišykite iki vientisos masės ir įtrinkite vištos gabalėlius. Palaikykite šaldytuve porą valandų ir leiskite išsimarinuoti.
3. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Kepimo popieriumi išklokite dvi kepimo skardas.
4. Atšildytos sluoksniuotos tešlos lapelius perpjaukite per pusę, kad gautumėte maždaug 10×10 cm dydžio kvadratinius tešlos gabalėlius.
5. Mocarelos ir kietąjį fermentinį sūrį sutarkuokite.
6. Ant kiekvieno tešlos kvadratėlio dėkite po šaukštą tarkuotų sūrių ir gabalėlį marinuotos vištienos. Pabarstykite džiovintomis žolelėmis. Perlenkite, suformuodami trikampį pyragėlį, kraštus gerai užspauskite pirštais ir šakute.
7. Suformuotus pyragėlius išdėliokite ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Aptepkite plaktu kiaušiniu, apibarstykite trupučiu tarkuoto kietojo fermentinio sūrio ir žiupsneliu džiovintų itališkų žolelių.
8. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20-25 minutes, kol pyragėliai išsipūs, gražiai apskrus, o vištiena viduje bus pilnai iškepusi. Patiekite dar šiltus arba atvėsusius.

* galite naudoti mėgstamą šaldytą sluoksniuotą tešlą arba, jei turite laiko ir mėgstate iššūkius virtuvėje, – pasigaminti ją namuose.