pyragas

Tikriausiai man pritars daugelis maisto tinklaraštininkų: kai ateina šventės, artimų žmonių gimtadieniai ar tiesiog progos, kuriomis norime nustebinti bei pasveikinti tuos, kuriuos mylime labiausiai, mes neriamės iš kailio. Ieškodami skaniausio…

Besibaigiant pirmam metų mėnesiui, mano akys nejučia nukrypsta į popieriaus lapą, kuriame – daug smulkiai surašytų eilučių. Vienose eilutėse raidės mažos ir nedrąsios, kitose – paryškintos ir pabrauktos. Visa tai…

Kai už lango vis sninga ir sninga, ir sninga, kai visas pasaulis ima ir per vieną naktį nusidažo baltai, prisimeni, kad žiema dar nepasibaigė. Ir kai didelės baltos snaigės sukasi…

Pyragui iškepti kartais reikia pusantros valandos, o kartais pakanka vos keturiasdešimt ir penkių minučių. Yra ir tokių – tų, kepamų puodeliuose mikrobangų krosnelėse – kurie sėkmingai iškepa vos per tris…

Man labai patinka rašyti. Bet ar tai reiškia, kad turėčiau rašyti knygą? Ar ją kas nors skaitytų? Man patinka ir piešti. Lapų, lapelių ir sąsiuvinių kampučiuose pripaišyti gėlyčių, saulyčių ir…

Ruduo. Kai žolė po obelimi tampa raudona nuo žemyn bumbsinčių obuolių, supranti – jau ruduo. Tas, kuris paprastai ateina tyliai, nelauktai ir netikėtai. Nuspalvina žemę tūkstančiai margaspalvių medžių lapų, nubarsto…

Nežinau, kaip Jūs visi, tačiau aš turiu sąrašą dalykų, kurie mane padaro laimingą net tada, kai vasara yra tokia, kokia yra šiemet. Tada, kai pasaulis griūna ne tik nuo griaustinių…

Dienos darbe bėga be galo lėtai. Gal dėl to, kad vasara. O gal dėl to, kad tas kalendoriaus lapas prie darbo stalo, kuriame ryškiai rožine spalva buvo sužymėtos atostogų dienos,…

Pagaliau. Atrodo, kad dabar jau tikrai pagaliau. „Saulėta virtuvė” vėl veikia. Nežinojau, kad šie techniniai nesklandumai, trukę lygiai šešias dienas, taip stipriai liūdins, erzins, piktins, o kartais tiesiog varys į…

Saulėtas ir šiltas liepos vakaras pagaliau vėl – po liūčių, griaustinių ir blyksinčių žaibų – atnešė vasaros nuojautą. Vakarėjančios saulės spinduliams įsisukus į Senamiesčio gatveles ir glostant žmonių veidus, labai…

Vėlus ketvirtadienio vakaras. Jauki pižama, minkštas chalatas, į netvarkingą kuodą susukti išsidraikę plaukai. Rankoje – taurė pačio skaniausio šampano be jokios progos, orkaitėje – kepantis pyragas su rabarbarais ir braškėmis.…

O aš taip nuoširdžiai tikėjausi visą savaitgalį praleisti atkišus nosį saulei. Maloniai leipti nuo šilumos ir vieną po kito gerti ledų kokteilius. Nepavyko. Nelygioje lietaus, vėjo, šilumos ir saulės kovoje…

Kai du-tūkstančiai-aštuntaisiais buvo paskelbtas naujas lietuviškas projektas „Kepėjai be stabdžių”, jis sužavėjo ne vieną maisto tinklaraštininką, neabejingą virtuvei ir gardiems kepiniams. Deja, tačiau ką tuo metu galvojau aš, paaiškinti negaliu.…

Mūsų sekmadieniai ramūs ir lėti. Be skubėjimo. Be lakstymų nežinia kur. Tai ta stotelė visoje ilgoje savaitėje, kai tikrai gali prisėsti, užsimerkti ir pajausti akimirką. Nebandant mintimis lėkti į kitą…

Nežinau, kaltas oras ir žiema, ar kaltas bėgantis laikas, tačiau… Dievaži, tapau tikra miegalė. Žmonės keičiasi? Ir poreikiai žmonių keičiasi? Žmonės sensta ir jiems reikia daugiau miego? Ne, geriau tiesiog…

Jeigu aš lyg pasakoj pagaučiau auksinę žuvelę… Arba surasčiau burtų lazdelę… Arba jeigu savaitgalio vakarą, atsikimšus butelį balto saldaus vyno, iš jo išsirangytų gerai nusiteikęs džinas… Gyvenčiau Paryžiuje. Pro mano…

Pagaliau. Pagaliau pagaliau pagaliau!!! Ir vėl savaitgalis. Dar viena darbo diena, na, iš tiesų juk tik kelios darbo valandos (kelios?.. hm, aštuonios…), ir – s a v a i t…

Žinot, kas man buvo keisčiausia? Kad Didžiojoje Britanijoje jau prieš gerą savaitę kvepėjo Kalėdomis. Tikrai! Įėjus į parduotuvę, pirmiausia pasitinka lentynos su užrašu „Seasonal“, o ten – šventinės saldainių dėžutės…

Vieną kartą atokiame mieste – mieste, kuriame lijo dažniau nei švietė saulė; ir mieste, kur žmonės dažniau šluostės ašaras nei kvatojo balsu – kartą štai tokiame mieste gyveno maža mergaitė.…

Dienos vis trumpesnės ir trumpesnės. Rytai tamsesni, o vakarai ilgesni, vis anksčiau apgaubiantys namus pilkšva skraiste, panardinantys paskutinius dienos spindulius po stora tamsos paklode. Kol godžiai gaudome pačias pačias paskutines…