O buvo taip: dar praeitais metais, eilinį kartą pažadėjusi sau nuo rytojaus tikrai imti gyventi sveikiau, ėmiau ir nusipirkau nelabai protingą kiekį bolivinių balandų. Gal ir nieko tokio, jei ne…
Džiaugiuosi visomis knygomis, su kuriomis dirbau, dirbu ar dar tik dirbsiu. Didžiuojuosi jų autoriais ir vertinu galimybę kiekvieną jų pažinti. Jie – nuostabūs žmonės. Jie yra tie, kurie rašo knygas,…
Kiek prisimenu, visada mėgau duoną. O iš visų duonų, juoda buvo ir yra mano mėgstamiausia. Atminty saugau net vieną ypač ryškų prisiminimą – apie vasarą, kai dirbau vietinėje rajono parduotuvėlėje.…
Tai tikriausiai nėra taip jau nuostabu: kai vieną dieną garsiai ir viešai paskelbi, kad laikas pradėti gyventi kitaip, nereikia ilgai laukti bumerangu grįžtančio klausimo: o kaip gi sekasi? O kaip…
Prieš kelias dienas prisiskyniau šakelių su sukrautais pumpurais, pamerkiau jas į vazą ir pastačiau virtuvėje ant baro, šalia vaisių dubens. Anądien, grįžusi po darbo namo, pamačiau pumpurus jau išsprogusius. Šakelės ima…
Sveikas, pavasari! Pagaliau! Po šitiek tamsių rytų, po tiek šaltų dienų ir tokių storų pilkų debesų… pagaliau tu atėjai, toks šviesus ir saulėtas, toks daug žadantis, toks įkvepiantis ir ryškus.…
Naujajame darbe aš jau daugiau nei mėnesį. Šis skaičius man tik dar kartą primena: ką gi, laikas bėga velniškai greitai. Atrodo, kad tikrai dar visai visai neseniai truputį neramia širdimi…
Kai per Pusryčių knygos pristatymą R. manęs paklausė, kokį įsimintiną skonį parsivežiau iš paskutinės kelionės po Kiprą, man nereikėjo ilgai galvoti – atsakymą žinojau akimirksniu. Tas skonis turi vardą –…
Visai neseniai internetinis portalas, paprašęs duoti interviu, uždavė vieną klausimą, ne tokį kaip visi. Priverčiantį stabtelėti ir susimąstyti. Manęs paklausė: ar aš moku džiaugtis smulkmenomis, ar esu išlaikiusi gebėjimą pastebėti…
Pavasaris! Vakar, plėšdama kalendoriaus lapus, pagalvojau – tikriausiai šią dieną labiausiai džiaugiuosi tą darydama. Kai pagaliau galiu atsisveikinti su paskutiniu žiemos mėnesiu, keliskart pamirksėjus užmiegotomis akimis atidaryti virtuvės langą ir…
Dievinu pavasarį. Dabar už lango – pats gražiausias metų laikas. Vieną rytą prabundi ir supranti, kad per naktį viskas sužaliavo. Kitą rytą suvoki – viskas žydi. Vyšnios. Slyvos. Obelys. Žydi,…
Iššūkių būna visokiausių. Pavyzdžiui, labai skanių, šaunių ir laukiamų. Žodžiu, tokių, kaip „Kepėjų be stabdžių” iššūkiai. Arba visai nelauktų, visai netikėtų ir visai nė trupučio ne mielų. Tokių, kaip… hm,…
Kaip ne kaip, artėja pavasaris. Nesvarbu, kad šalta, žvarbu ir balta – vis tiek, labai pasistengęs, gali jį pajausti. Nes rytai šviesesni ir vakarai ilgesni. Nes už lango vis dažniau…
Tai štai ką reiškia būti suaugusiam. Darbe sėdėti nuo pusės devynių iki pusės šešių. Per visą vasarą nespėti nuvažiuoti prie lietuviško pajūrio ir pasidžiaugti ledinėm bangom. Visiškai neįdegti (nes nuo…
Nesu didelė sriubų gerbėja. Palyginti retai jas valgau, o dar rečiau – verdu pati. Žinau, kad tai visiškai nieko gero, bet pasiteisinti neturiu kuo – geriau išsikepsiu nesaldžių blynelių, pyragą…
Ei, visi, vasara atėjo! Su savo džiaugsmais ir galimybėmis, su saulės spinduliais, šiandien jau vis drąsesniais, su vis naujais spalvingais žiedais gėlių darželyje ir su dideliu krepšių gražių, svajingų planų.…
Sulaukusi kelių komentarų, leidusių suprasti, kad galbūt suklaidinau žmones, puolu taisytis – ne, deja, aš tikrai neturiu naujos virtuvės. Turiu tik naujas virtuvės grindis, kad ir kaip norėčiau, jog būtų…
Ei, žiemos mylėtojai, ei, sniego garbintojai, ar girdit? Taip taip, ar čia kažkam patinka sniegas? Gal kažkam jo per mažai, o gal yra toli nuklydusių ir saulėje/lietuje jo pasiilgusių? Nagi,…
Būna naktų lyg tyčia, kai atsigulęs į lovą spėji suskaičiuoti du tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt tris avytes, tada pameti skaičių, o galiausiai susitaikai su mintimi – tiesiog žinai, jauti –…