vanilė

Koks yra Tavo vaikystės skonis? Aš prisimenu močiutės bulvines bandeles. Panašias į bulvių plokštainį, tačiau ne bulvių plokštainį (mūsų kieme vadinamą tiesiog kugeliu). Tai būdavo plonytis bulvių plokštainis, vienas pats…

Kartais aš nesuprantu, kaip žmonės viską spėja. Kaip jie, dirbdami nuo aštuonių iki penkių (o gal ir ilgiau), kasdien nudirba dar šimtus darbų darbelių? Užsuka į parduotuvę ir pripildo namų…

Ryšėdama languotą prijuostę paskutines akimirkas, atidarau paštą, surankioju kelis kuklius laiškelius, kalbančius apie svajonių virtuves, ir skubu papasakoti jums… Kaip smagu įkišti nosytes į kitų svajones, ar ne? Pirmoji laiškelį…

Yra tokių dalykų, kurių tikiesi. Ir tokių, kurių visiškai nesitiki. Rasti parduotuvėje paprasto pieno yra visiškai natūralu ir paprasta, o štai rasti kokosų pieno – šis tas tokio ir netikėto.…

Tapu tapu tapu tapu, Eina meškinas be batų, Jis keliauja pas tave, Neša bučkį už mane… Tapu tapu tapu tapu… stop. Ir pasakos turi pabaigą, brangieji. Ir gražiausios šventės, ir…

Ar matėt, kaip šiandien snigo? Baltom ir šlapiom snaigėm. Krentančiomis ir tirpstančiomis, krentančiomis ir akimirksniu tirpstančiomis… Primenančiomis, jog ruduo nesitęs amžinai. Taip, mes turėsim išpakuoti savo ilgai laukusius žieminius paltus,…

Rūpestį sumaišyk su dėmesingumu ir žiupsneliu kantrybės. Sudėk gabalėliais pjaustytą valią ir trink tarp pirštų, kol susidarys trupiniai. Įpilk kelis šaukštus meilumo ir išminkyk elastingą tešlą. Įdarui porą stiklinių meilės…

Nors anapus lango dar nėra nei trupinėlio balto sniego, o medžių šakos vis dar pasipuošę rusvai rausvais vėjo blaškomais lapais. Nors mano mylimasis violetinis žieminis paltas dar giliai spintoje, o…

Kai kalba pasisuka apie saldumynus, aš nebūnu baisiai išranki. Šokoladiniai gardėsiai, jaukūs sausainėliai, širdį džiuginantys gabalėliai pyrago ar mažučiai nuodėmingi saldainėliai – aš juos visus tiesiog dievinu. Kartais susimąstau, kas…

Kartais man nesiseka savęs apgaudinėti. Kartais man nepavyksta surasti trinkuko ir ištrinti juodų eilučių iš languoto popieriaus lapo. Būna akimirkų, kai šypsausi ir jaučiu, kaip viduje, kažkur giliai giliai, atitrūksta…

Sapnuose aš esu kitas žmogus. Grakšti, įraudusiais skruostais, saulės nušviesintais plaukais. Vilkinti lengvutę baltą suknelę, išmargintą tūkstančiu raudonskruosčių vyšnaičių ir su nugaroje dailiu bantuku surištą švelniai rausvą prijuostę. Šiek tiek…

Ruduo. Rugsėjis. Rusvais lapais nukloti siauri šaligatviai, vėjo gūsiai palaiduose plaukuose, šiltos kojinės ir puodeliai garuojančios arbatos. Žvilgsnis pro langą į rūstų dangų, liūdną dangų, verkiantį dangų. Vakar buvo taip…

Vakarais kišu šąlančias pėdas į šiltesnes rožines kojinaites ir apsisiaučiu storesniu chalatu. Imu į rankas didelį puodelį garuojančios mėtų arbatos ir mintimis skrendu į tolimus kraštus, kur viskas truputį kitaip.…

Kartais žmonės būna kategoriški. Kartais aš būnu kategoriška. Viskas juoda arba balta – viskas tik gerai arba… tik blogai. Dar kartais žmonės mėgsta būti akli – niekad nepastebėti, jog stiklinė…

(Skaičiuojam toliau. Liko 9 valandos (tik? net?)! ) Šiemet pas mus daug obuolių. Saldžių, rūgštelėjusių, saldžiarūgščių. Nuvažiavus į sodybą savaitgaliais, gali rinkti glėbiais ir atversti didžiulį segtuvą, akimis ieškant kepinių…

Skaičiuoju laiką atgal. Liko 54 valandos. Keliom minutėm daugiau ar mažiau, tačiau nesvarbu, nes tas laikas – žinoma, be abejonių – slinks taip lėtai, taip labai lėtai. Prisimenu, kaip vaikystėje…

Nuleisti kojas nuo plataus pasaulio krašto. Suptis ant purių baltų minkštučių debesų lyg ant vaikystės sūpuoklių. Pirštų galiukais atsargiai grybštelėti saulės spindulį, apsisiaubti šilumos skraiste. Ant nosies galiuko pasikabinti didelius…

Taip, karšta, aš žinau. Taip, labai karšta. Jau girdėjau, kad sunku net vietoje ramiai išsėdėti, ką bekalbėt apie kažko veikimą. Girdėjau. Kaip ir tai, kad jau pabodo. Kad kasryt pykstiesi…

Mano gyvenimas telpa į vienuolika dėžių. Labai didelių ir šiek tiek mažesnių dėžių, į kurias prieš kelias dienas sutalpinau beveik dvidešimt dvejus savo gyvenimo metus. Kiek be proto daug ir…

Kai žemė slysta iš po kojų. Kai pasaulis, kuriame gyvenai šitiek metų, verčias aukštyn kojom. Kai jau pats nebesupranti, kurioje vietoje yra pabaiga, o kurioje – nauja pradžia. Kai širdis…