2023 m. liepos 22 d., šeštadienis
Refuge des Mottets > Campeggio Monte Bianco „La Sorgente“ | 24,57 km
Jei ir toliau tokiais tempais, galėtume šitą žygį nueiti per maždaug savaitę. Tokio noro ar plano visai neturim, tad jau nuo rytojaus lėtinsim savo tempus. Bet dar ne šiandien.
Norėčiau pasakyti, kad šią naktį išmiegojom patogiai ir saldžiai lyg minkštose pūkų lovelėse, bet istorija truputį kitokia. Taip, palapinei išsirinkom kur kas lygesnį ir minkštesnį žemės lopinėlį, bet pusę nakties krūpčiojau nuo aplink palapinę šmirinėjančių laukinių žvėrių žingsnių. Keliskart išsigandau taip, kad net Donatą iš miegų pažadinau: „kas čia, ar tu girdi?“. Kulminacijos nebus – pasirodo, kad vėjyje šitaip šnara aukštos žolės. Dėl jų juk nedrebėsiu iš baimės, tad galiausiai nurimusi užmigau.
Vos pabudę supratom, kad miegojom debesyje. Pakibę ant kalnų viršūnių, ryte sunkūs debesys dar nebuvo išsisklaidę. Nors naktį temperatūra čia nukrenta iki dešimties ar dvylikos laipsnių, miegmaišyje miegoti šilta ir gera – sunkiausia dalis yra iš jo išlįsti į drėgną, vėsų orą. Toji drėgmė galėtų kiaurai persmelkti viską, tad elgiamės apdairiai: kuprines nakčiai įtaisom palapinės viduje, kojūgalyje, o batus įsukam į neperšlampančius maišus.
O štai išskalbtiems drabužiams, kuriuos vakar optimistiškai pasidžiovėm lauke, šitaip nepasisekė. Nieko tokio – išsidžiovinsim dienos bėgyje, užrišę ant kuprinių. Juk tie debesys turėtų netrukus išsisklaidyti, tiesa?
Neskubėdami papusryčiavom, susikrovėm kuprines. Buvo beveik aštuonios, kai pajudėjom iš vietos – kaip budę šeštą, šįryt buvom gana lėti. Matyt, nuovargis daro savo.
Žygis prasidėjo stačia įkalne nuo Les Mottets (1864 m) iki Col de la Seigne (2516 m). Debesys sklaidytis neskubėjo – lydėjo visą kelią, pilkumoje paslėpę gražiuosius gamtos atvirukus. Dar vakar vakare skaičiau, kad ši TMB atkarpa įvardijama kaip viena gražiausių, tad buvo truputį apmaudu. Bet debesų neišsklaidysi, o štai gerųjų pusių visada galima rasti – pakilti 652 m aukštyn jau ir šiaip nėra labai lengva, bet saulėkaitoje būtų dar sudėtingiau.
Pasiekę Col de la Seigne – op! – ir peržengėm iš Prancūzijos į Italiją. Su aperoliais ties siena niekas nepasitiko, bet nutiko šis tas dar geresnio – lyg burtų lazdele pamojus, debesys ėmė sklaidytis. Į Italiją įžengėm su saule!
Kol mes tyrinėjom čia pat esantį sniegą, už nugarų išgirdom kitų žygeivių džiaugsmo šūksnius. Greit atsisukom –pro slenkančius debesis akimirkai pasimatė Monblanas.
Nuo Col de la Seigne link Refugio Elisabetta (2195 m) pamažu leidomės žemyn. Šioje kelio atkarpoje pagaliau sutikau dar vieną žmogų, keliaujantį su fotoaparatu. Persimetėm keliais žodžiais ir pritarėm vienas kitam, kad nešti tuos kelis papildomus kilogramus tikrai verta.
Kelyje sutikom ir kitų žmonių. Kai ketvirtą kartą prasilenkėm su ryškiaspalviais šortais pasipuošusia moterimi, ji nusijuokė, kad reikėtų jai ant marškinėlių užsirašyti „atsiprašau, kad dažnai stoviniuoju, labai mėgstu fotografuoti“. Vėliau išsikalbėjom, kad jiedu su vyru – amerikiečiai, atvykę čia po paminėti dešimtų vestuvių metinių. „O, Amerika… norėtume ten pakeliauti artimiausiu metu“, – iškart užsisvajojau ir papasakojau, kad buvom ten tik vienąkart, kiek daugiau nei prieš dešimt metų, ir susituokėm su Donatu Las Vegase. Kurį laiką ėjom vienodu tempu ir krizenom iš to, kad štai, pasirodo, gali ir Las Vegaso santuokos ilgai gyvuoti, šypt.
Už valandėlės mus pralenkė vyresnė pora. Vyras tiesiog skuodė, o jam pavymui greitai žingsnius dėliojo moteris. Mus pralenkdama, lyg ieškodama paguodos tarstelėjo: „mano vyras taip greitai žygiuoja, nespėju su juo…“. Supratau ją. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų per gyvenimą teko Donatui priminti, kaip man, žemaūgei, sunku privyti jo didelius žingsnius.
Tiesą sakant, ruošiantis TMB žygiui, šiek tiek nerimavau ir savimi nepasitikėjau. Žinojau, kad esu stipri ir turiu patirties kalnų žygiuose, bet iš mano apskritos, minkštos figūros tikrai to nepasakytum. Baiminausi, kad tarp daugybės stiprių, sportiškų, atletiškų kūnų pernelyg išsiskirsiu. Kvailystės, žinau, nereikėtų tokioms mintims pasiduoti, bet kartais jos tokios atkaklios, kad nelieka kitos išeities.
Štai ką galiu pasakyti dabar – TMB žygiuoja begalė skirtingų žmonių. Begalė. Jie aukšti ir žemi, minkštesni ir tvirtesni, labai sportiški ir visai nesportiški. Visus tuos žmones vienija ne figūros linkiai – juos vienija meilė kalnams.
Tad ir mano nerimas, vis aplankydavęs namuose, sulig pirma žygio diena kažkur išgaravo, pasimiršo. Kalnai turi šitą magiją – jie išlaisvina iš sau keliamų reikalavimų, iš slegiančių lūkesčių lavinos. Aplanko dėkingumas. Tai šitas kūnas, nors ir netobulas, suteikia galimybę keliauti. Užkopti į aukštus kalnus, patirti tokį nuostabų gyvenimą. Tai – 
Pasiekę Refugio Elisabetta – jis žymėjo mūsų šiandienos maršruto pusiaukelę – pradžiuginom save pyragu su uogiene (6 eur už gabalėlį) ir taure aperolio (5,5 eur už taurę). Buvo gražu, buvo skanu, bet labai greitai reikėjo keliauti toliau.
Kita žygio atkarpa buvo lengva – valandėlė pasivaikščiojimo plokščiu paviršiumi link Cabane du Combal (1968 m). Nespėjom pagalvoti, kad kelias nuobodokas, kai jis ėmė ir pasibaigė – prasidėjo smagioji dalis. Dar vienu kalnu kilome beveik 500 m žemyn, o tuomet leidomės beveik tiek pat žemyn, kol pasiekėm Rifugio Maison Vieille (1956 m).
Buvo gerokai po vidurdienio, saulė ne juokais kepino, kojos neklausė, o mintyse vis kartojau vyruko, su kuriuo prasilenkėm vakar, išmintingus žodžius: „we just need to be patient“. Gyvenimo patirtis kalbėjo jo lūpose, ir išties – kantriai, ramiai, kartkartėm trumpai pailsėdami, antrą dienos įkalnę įveikėm.
Pusiaukelėje prisėdę suvalgyti po šokoladinį batonėlį, juokavom apie tai, ar galima tokią kelionę vadinti atostogomis? „Koks tada turi būti gyvenimas, jei atostogos tokios?“ – juokėsi Donatas. Ir tikrai, TMB galima vadinti visaip – iššūkiu, nuotykiu ar tiesiog kelione. Bet atostogomis – vargiai. Per didelė našta ant kupros kaip atostogoms, šypt.
Kita vertus, mes visada mieliau renkamės keliones, o ne atostogas. Kūnas gal ir nuvargsta, bet protas kalnuose pailsi ir išsilaisvina kaip niekur kitur. Šito jausmo į nieką nemainyčiau.
O tada, lyg atsakas į mūsų kalbas, prasidėjo nuostabiausia kelio dalis. Ta, dėl kurios ir vyksta šis žygis. Įpusėjus kelią link Refugio Maison Vieille, kairėje atsivėrė gražiausia panorama – Monblanas! Didingas, milžiniškas, o atrodo – ranka čia pat pasiekiamas.
Juokinga ir truputį gėda prisipažinti, bet užtrukom suprasti, kad čia tikrai jis – Monblanas. Žvelgiant į kalnus, kartais gali pasijusti lyg optinių iliuzijų labirinte: žemesni kalnai atrodo aukštesni, aukščiausi – atrodo ne tokie ir aukšti. Tad ir mes, truputį pasimetę, vis laukėm, kol horizonte išnirs dar aukštesnė viršukalnė.
Viskas tapo aišku įsižiūrėjus į detales, o kai tarp mūsų ir Monblano praskrido skruzdės dydžio sraigtasparnis, supratom – taip, čia tikrai jis. Ir nepaisant optinių apgaulių, jis velniškai didelis (4808 m).
Žygiuojant kalnais per daug laiko praleidžiam įsmeigę akis į žemę. Šitą atkarpą ėjom truputį lėčiau. Besimėgaudami. Vis pakeldami galvą aukščiau, vis bandydami suvokti, į kokį stebuklingą ir kiek daug dovanojantį nuotykį mes leidomės.
Refugio Maison Vieille pasiekėm jau pavakare ir, stabtelėję dar vienai taurei Aperol Spritz ir užkandžiams, skubėjome į savo kempingą kalnų papėdėje. Po beveik aštuonių valandų žygiavimo jau norėjosi ištiesti kojas ir truputį pailsėti.
[foto: TMB_3 diena (26)]
Viskas turėjo būti labai paprasta – turėjom eiti pagal ženklus ir užtrukti nepilnai valandą, bet… štai kas nutinka, kai netyčia praleidi vieną kelią žymintį ženkliuką. Ėjom pirmyn, ėjom atgal, niekaip neradom to lemtingo ženklinimo. Galiausiai iš viršaus pamatę stovyklavietę toli slėnyje, maršrutą iki jos tiesiog suimprovizavom: miškais, laukais ir kone autostradom.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi, tiesa? Viršiję savo planuotą atstumą tik 4 kilometrais, kempingą radome – Campeggio Monte Bianco „La Sorgente“ (1510 m).
Kai su plačiom palengvėjimo šypsenom priėjom prie administratorės ir paprašėm vietelės mūsų mažai palapinei, ji pasiteiravo, ar esam rezervavę vietą iš anksto? Nemeluosiu, širdis jau buvo pakeliui į kulnus, nes tikrai labai norėjau nusiimti kuprinę, nueiti į dušą, pavalgyti dabar. Nejau turėsime ieškoti vietos kitur? Žvilgtelėjau pro petį – pievoje buvo begalė tuščios erdvės, čia tilptų bent trisdešimt tokių palapinių kaip mūsų. Juk tik vienai nakčiai!
Mintims dar tik kurpiant blogiausią scenarijų, ji sutiko pabandyti mums rasti vietą. Mostelėjo ranka kairėn, paprašė susirasti jos kolegą, o jis davė patvirtinimą, kad įsikurti galime. Valio.
Kempingas didelis, erdvus, pasiekiamas ir automobiliu, todėl kemperių, prikabinamų namelių ar didžiulių namus primenančių palapinių čia kur kas daugiau nei mažų žygeiviškų palapinyčių. Teritorijoje yra viena kukli kavinė, nedidelė parduotuvė, dušai ir tualetai, ir atskira patalpa indams plauti. Viskas patogu, tvarkinga ir gražu; verta sumokėtos 24 eur kainos.
Vos pasistatę palapinę, nuskubėjom apžiūrėti, ką skanaus galėtume rasti parduotuvėje. Nors ir nedidukė, joje buvo visko: nuo kumpio ir daržovių iki makaronų ir sviesto mažiausiais pasaulio pakeliukais. Išsirinkom dešrelių ir daržovių vakarienei (miltelių bulvių košei turėjom pasiėmę iš namų), o pusryčiams – kiaušinių, kumpio, sviesto, jogurto. Puota!
Saulėlydį sutikom sotūs, išsimaudę, švarūs, kvepiantys, laimingi, palapinę įtaisę ant tobulai lygios pievos, aplink jokių aukštų paslaptingai šnarančių žolių… kas gali būti geriau?
Labanakt.
D I E N O S S U V E S T I N Ė
Maršrutas: Refuge des Mottets > Rifugio Elisabetta > Cabane du Combal > Rifugio Maison Vieille > Campeggio Monte Bianco „La Sorgente“
Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą: 3b, 4a, 4b
Atstumas: 24,57 km
Laikas: 8:48 val.
Įkalnė (iš viso): 1161 m
Nuokalnė (iš viso): 1541 m
Aukščiausias dienos taškas: 2516 m
Dienos išlaidos – 78,90 eur
- Du pyrago gabalėliai ir dvi taurės Aperol Spritz (Rifugio Elisabetta) – 23 eur
- Užkandžių lėkštė ir dvi taurės Aperol Spritz (Refugio Maison Vieille) – 16 eur
- Maistas vakarienei ir rytojaus pusryčiams kempingo parduotuvėlėje – 15,90 eur
- Naktis kempinge (Campeggio Monte Bianco „La Sorgente“) – 24 eur
Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.
Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.
