2023 m. liepos 23 d., sekmadienis
Campeggio Monte Bianco „La Sorgente“ > Courmayeur | 9,61 km
Poilsio diena! Ir nesusipratimai nuo pat ryto.
Miegojom ilgai ir saldžiai. Dar vakar vakare užsakiau viešbutį Courmayeur, kurortiniame kalnų miestelyje. Žinojom, kad miestelis netoli, tad nebus kur skubėti; jei išeisim apie 11 val., ateisim kaip tik įsiregistravimo laiku.
Pusryčiams išsivirėm kiaušinių, valgėm su kumpiu ir pomidorais – paprastas maistas, bet mums buvo lyg puota!
Iškeliavom vienuoliktą, kaip ir planuota. Užkopėm atgal ligi Rifugio Monte Bianco, kaip ir supratom pagal nurodymus TMB knygoje. Pradėję dairytis ženklo, vedančio link Courmayeur v4c maršrutu, supratom, kad jis eina tiesiog automobilių gatve. Dar pikčiau, tas asfaltuotas kelias grąžina mus atgal prie kempingo, nuo kurio ką tik valandėlę miško takeliais kopėm viršun. O jau nuo ten – tolyn gatve link Courmayeur. Gatve! Beveik dešimt kilometrų asfalto, pro šoną švilpiant automobiliams, – žinoma, kad pykau! Jei būtų šis faktas pažymėtas TMB knygoje, dievaži, tikrai savo planą būtume susidėlioję taip, kad keliautume klasikiniu 4c keliu; v4c pasirinkome vien todėl, kad buvo patogu apsistoti pakeliui esančiame kempinge.
Na, gerai, teisybės dėlei reiktų paminėti, kad ir daugiau žygeivių renkasi asfaltą vien todėl, kad išvengtų labai, labai stačios nuokalnės 4c maršruto atkarpoje. Kadangi pati nežinau, kiek iš tiesų ji stati, atrodo, kad bet kas geriau už asfaltą, bet – negaliu palygint.
Bet kuriuo atveju, tas momentas supratus, kad teks gatve grįžti atgal ligi kempingo, kad lipom į kalną visiškai be reikalo, kad pėdas šiandien atmušim į saulės įkaitintą asfaltą… išmušė saugiklius. Gal kaltas susikaupęs nuovargis, o gal mergaitiškas pasipiktinimas, bet gali būti, kad nubraukiau kelias ašarėles. Gali būti, kad truputį apsipykom su Donatu. Gali būti, kad kelią iki miestelio ėjom tyloje, kartais pasisvaidydami kaltinimais, kad kažkas gal neatidžiai ištyrinėjo žemėlapį, o kažkas gal per šiurkščiai sureagavo į nesklandumus. Gyvenimas, šypt.
Kol pasiekėm Courmayeur, pasimiršo ir ašaros, ir piktumai. Buvo be kelių minučių 14 valanda – tiesiai į viešbutį, iš jo – tiesiai į skalbyklą. Po pusantros valandos išėjom nešini švariais, kvepiančiais drabužiais – skalbimas „Lava Pilu“ mums atsiėjo 8 eurus, džiovinimas – dar 5 eurus. Nemokamai gavome trumpą smagią pažintį su čia pat užsukusiais alpinistais, atkeliavusiais nuo pat Zermatt. Jie kalnais keliauja jau šešiolika dienų!
Pasirūpinę skalbiniais ir maistu tolimesnėms žygio dienoms, leidomės į pasivaikščiojimą senamiesčiu. Suvalgėm labai skanių ledų, vakarienei – po milžinišką picą. Galiausiai susiradom vietą, kurioje rytoj pradėsim savo žygį nuo Courmayeur atgal į kalnus, ir sotūs grįžom atgal į viešbutį.
Vos spėjom įžengti pro duris, mus pakalbino malonus viešbučio darbuotojas. „Ar iškeliausit jau rytoj?“, – paklausė. Ir pradėjo pasakoti apie orų prognozes, kurių dar nebuvom spėję patikrinti patys (beje, vietiniai mus patikino, kad „3Bmeteo“ ir „meteoblue“ – patikimiausios orų programėlės šiuose kraštuose).
Susijaudinęs, skubėdamas jis pasakojo apie lietų, kuris ateina jau šiąnakt. Apie audrą, kuri prasidės rytoj. Apie juodą dangų ir žaibus, kurie šėls aukštai kalnuose. Kartu su mumis jis bandė sudėlioti maršrutą ir žygiavimo valandas taip, kad išvengtume blogiausio. Bet išgirdęs, kad keliaujam su palapine, tik susiėmė už galvos. Miegoti atviruose kalnuose palapinėje su metaliniais strypeliais – vienas blogesnių scenarijų gyvenime, o kad audros išvengsime – tikimybė sulig stebuklu.
Turbūt iš karto supratom, ką turim daryti, nors gerą valandą dar delsėm sau tą pripažint. Kai vėlų vakarą grįžau į registratūrą paklausti, ar galėtų pratęsti mūsų viešnagę dar vienai nakčiai, kaip tik pro duris įžengė keliautojų pora su didžiulėm kuprinėm. „Tour du Mont Blanc?“, – paklausiau. Linktelėjo. Atvyko dviem naktims, nes praneša siaubingą orą.
Mums pasisekė gauti kambarį dar vienai nakčiai. Jausmai – dviprasmiai. Viena vertus, truputį liūdna, nes jau norėjom grįžti į kalnus ir žygiuoti toliau. Dar prieš kelias valandas kaip tik juokėmės su Donatu, kad ta poilsio diena – truputį nei šis, nei tas. Lyg ir smagu truputį pailsėti, lyg ir norisi vėl greičiau į kalnus grįžti – ten jau spėjom atrasti savo ritmą ir rutiną.
Kita vertus, daug ramiau, nes pavojingą naktį išbūsime saugiai, stebėdami audrą už lango, o ne patys būdami joje. Orų nesuplanuosi ir nepasirinksi, o audros aukštuose kalnuose – ne juokas, labai pavojinga.
Tad kokie planai rytojui? Jokių. Nusipirkti skanumynų artimiausioje parduotuvėje ir stebėti žaibus pro langą. Paskrolinti telefoną. Pasnausti. Pažiūrėti, ar pavyks kitas dienas perdėlioti taip, kad tilptume į planuotas dvylika. Pasvarstyti, o gal visai nėra verta skubėt?
O kol kas pailsėti teks truputį ilgiau nei planavom.
Labanakt.
D I E N O S S U V E S T I N Ė
Maršrutas: Campeggio Monte Bianco „La Sorgente“ > Courmayeur
Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą (knygą): v4c
Atstumas: 9,61 km
Laikas: 2:33 val.
Įkalnė (iš viso): 208 m
Nuokalnė (iš viso): 423 m
Aukščiausias dienos taškas: 1557 m
Dienos išlaidos – 254,28 eur
- Naktis viešbutyje „Hotel Triolet“ – 161,46 eur
- Skalbykla (skalbimas ir džiovinimas) – 13 eur
- Maisto prekių parduotuvė – 29,82 eur
- Ledai – 7 eur
- Vakarienė picerijoje – 43 eur
Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.
Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.