2023 m. liepos 25 d., antradienis
Courmayeur > Rifugio Elena | 21,5 km
Vos prabudę, puolėm žiūrėt pro langą – tai koks gi oras? O jis buvo saulėtas! Vėl matėm kalnų viršūnes, aušo šviesi diena. Pusryčiauti į viešbučio restoranėlį nuskubėjom vieni pirmųjų. Bandelė, kumpis, sūris, kruasanas su karamele. Ir, žinoma, kapučinas.
Po neplanuotai ilgų dviejų poilsio dienų, audros laiką saugiai išbuvę viešbutyje, į TMB kelią grįžom pilni jėgų ir džiaugsmo.
Pagaliau saulėtas rytas Courmayeur miestelyje ir pusryčiai prieš iškeliaujant.
Kelias iš Courmayeur (1224 m) prasidėjo asfaltuota gatve, vėliau – akmenuotu miško taku ėmė kilti aukštyn. Pirmasis pakilimas buvo ne toks ir menkas – beveik 800 m viršun, ligi Rifugio Bertone (1991 m). Poilsis tikriausiai buvo į naudą, nes į viršų kilom užtikrintai, energingai, palaikydami tempą. Jautėmės puikiai! Po poros valandų kopimo Courmayeur miestelis liko labai, labai žemai.
Iš Courmayeur miestelio – atgal į TMB kelią.
Giedro dangaus fone – Rifugio Bertone.
Pakilom beveik 800 m į viršų ir Courmayeur miestelis liko labai žemai.
Minutės atokvėpis prie Rifugio Bertone.
Stabtelėję pasipildyti vandens atsargų, žygiavom tolyn – dar daugiau nei dvi valandas link Rifugio Walter Bonatti (2025 m). Tiesą sakant, turėjom ketinimų kur nors netoliese tyliai ramiai įsikurti su palapine, bet paprašę leidimo Rifugio darbuotojų, buvom supažindinti su griežtais šalies įstatymais: Italijoje wild camping legalus tik vietose, aukštesnėse nei 2200 m virš jūros lygio. Mums toks variantas vargiai patiko – vėjai tokiam aukštyje šėlsta kur kas smarkiau, o kalnų viršūnėse jau dabar kaupėsi debesys grasino artėjančiu lietumi. Mažiausiai norėjom, kad vėjas su visa palapine mus nuo kokio kalno nupūstų.
Kelias link antrojo dienos tikslo – Rifugio Walter Bonatti.
Pakeliui stabtelėjome užkąsti. Tyrelės – patogus būdas kuprinėje turėti vaisių ir uogų.
Kalnų didybę kartais sunku suvokti protu ir aprėpti akimis.
Kiekvienos dienos maršrutas kyla į kalnus ir leidžiasi į slėnius.
Pasiekėme Rifugio Walter Bonatti.
Tuo tarpu debesys kalnų viršūnėse tampa vis grėsmingesni.
Jėgų dar turėjom, tad nusprendėm eiti toliau. O gal ir nuo lietaus debesų pavyks pabėgti? Juk negali su tuo oru šitaip nesisekti, ką?
Pasirodo, kad gali. Kol pasiekėm kitą kalnų namelį – Rifugio Elena (2061 m) – ne juokais įsilijo. Net nežinau, kaip reikėtų apibūdinti mūsų nuotaiką, nes labiausiai čia tiktų žodis „absurdas“. Žygiavom, krizenom ir bandėm apsimesti, kad lėtas lašnojimas nevirsta įsismarkavusiu lietumi. Keista, bet netikęs oras nuotaikos mums negadino. O gal tiesiog neturėjom kitos išeities; juk išsiruošėm į gyvenimo kelionę, tai jei jau lyja diena iš dienos, verčiau priimsim tai kaip nuotykį, o ne kaip tragediją.
Tik įėjusius į Rifugio, mus pasitiko žodžiais, kad jei neturim rezervacijos – laisvų vietų nėra. Maisto irgi nėra, vakarienės užsisakyti negalima, nes pilnas Rifugio ir, na, tiesiog neužteks. Ką gi. Eiti tolyn būtų reiškę kopti į dar vieną gana didelę įkalnę, bet lietus ir vėjas šėlo taip, kad tai būtų nei malonu, nei labai protinga.
„Gal bent galim palapinę kur nors netoliese pasistatyt?“, – viltingai paklausėm Rifugio darbuotojų. Vyrukas (panašu, kad viršiausias iš čia esančių) neatrodė draugiškai nusiteikęs, bet kita darbuotoja mirktelėjo akį ir leido, tik paprašė truputį toliau nuo Rifugio. Paklausiau jos, gal žino, ar šis lietus neketina naktį virsti audra, ar saugu bus miegoti palapinėje, o ji tik itališkai gracingai krestelėjo plaukus, nusijuokė ir patikino: „ne, ne, signora, šiąnakt tik lis, jokių audrų“.
Išgėrėm po taurę balto vyno – „vakarienės pasiūlyt negalim, bet galite išgerti“ – ir pabandėm sušilti. Kol žygiuoji, niekad nebūna šalta. Net temperatūrai kritus iki vargiai dviženklio skaičiaus, spartus ėjimas palaiko kūno šilumą. Bet užtenka tik trumpam sustoti, ir persmelkia šaltis. Štai kodėl žygiuose taip vertinamas drabužių sluoksniavimas – kad, priklausomai nuo situacijos, būtų galima prisisluoksniuot ar nusisluoksniuot tiek, kad jaustumeisi komfortiškai.
Kadangi TMB žygiavome vasarą, aš sluoksniavimui buvau pasiruošusi marškinėlius trumpomis rankovėmis, termo palaidinę, flisinį džemperį ir neperšlampamą / neperpučamą striukę. Tiesa, flisinis džemperis viso žygio metu atliko švaraus vakaro drabužio ir pagalvės vaidmenį, šypt.
Palikę Rifugio Walter Bonatti, žygiuojame tolyn.
Antroje dienos pusėje, žygiuojant link Rifugio Elena, ima lynoti.
Man patinka, kokios sodrios tampa spalvos lietuje.
Ar dėl lietaus, ar dėl to, kad diena persirito į antrą pusę, jautėmės, lyg kelyje būtume tik dviese.
Sutikom vietinių gyventojų, šypt.
Pasiekus Rifugio Elena, lietus jau buvo įsismarkavęs, o temperatūra drastiškai krito žemyn. Priešais Rifugio – ledynas.
Pabaigę savo vyną, išėjom atgal į lietų. Paėjėję šiek tiek toliau nuo Rifugio, pliaupiant lietui pasistatėm palapinę, šiaip taip ją išsausinom, susiorganizavom drėgnų servetėlių dušą (norėjom nusiprausti Rifugio, bet leidimo negavom, tad servetėlės – geriau nei nieko). Galiausiai išsivirėm sriubos, tada – kavos. Įlindus į miegmaišius, buvo šilta ir gana jauku.
Vakarienė palapinėjė.
Viskas atrodė gerai. Lyja, bet nieko tokio. Vėsu, bet nieko tokio.
Tada temperatūra lauke nukrito iki keturių laipsnių, jutiminė – iki minus vieno. Pagalvojau, ačiūdie, kad mūsų „Mountain Hardwear“ pūkiniai miegmaišiai skirti iki minus devynių. Oras keitėsi minutė po minutės. Pakilo vėjas, didelis vėjas. Pradėjo plaikstyti palapinę taip, kad juokas nebeėmė. Vyšnia ant torto – dar kartą patikrinus orų prognozę, ji žadėjo ne tik lietų, bet ir trečią nakties ateinančius žaibus.
Eina šikt, kaip pradėjau bijot. Kalnai ir žaibai – jau vakar nuo šito bėgom, tai tikrai blogas ir pavojingas derinys.
„Turėsim ką prisimint“, – sakiau Donatui, taip lyg ramindama mus abu, bet jei jau atvirai – nenorėčiau to prisimint, nė trupučio. Ne tokio nuotykio mums linkiu šiame kelyje.
„Turiu vieną idėją. Kalne mačiau mažą apleistą namelį.“, – po pusvalandžio nerimo Donatas išėjo apžiūrėti galimo prieglobsčio. „Nieko gero, palapinė ten netilps, bet jei pradės žaibuoti, patys ten galėsim nubėgt“, – grįžo už dešimties minučių. Vis šioks toks atsarginis planas.
Širdis kulnuose. Teks šią naktį kažkaip išgyvent.
Labanakt.
D I E N O S S U V E S T I N Ė
Maršrutas: Courmayeur > Riifugio Bertone > Rifugio Walter Bonatti > Chalet Val Ferret > Rifugio Elena
Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą (knygą): 5a, 5b, 6a, 6b
Atstumas: 21,5 km
Laikas: 7:17 val.
Įkalnė (iš viso): 1434 m
Nuokalnė (iš viso): 589 m
Aukščiausias dienos taškas: 2062 m
Dienos išlaidos – 12 eur
- Miesto mokestis Courmayeur viešbutyje – 4 eur
- Dvi balto vyno taurės Rifugio Elena – 8 eur
Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.
Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.
