2023 m. liepos 27 d., ketvirtadienis
Champex > Le Peuty | 17,6 km
Nubudau paryčiais, susisukus į miegmaišį iki nosies galiuko. Naktis buvo vėsi, bet negaliu skųstis: Donatas iš vakaro man pripylė butelį šilto vandens – jis, įsuptas į miegmaišį, buvo lyg pečiukas. Nežinau, gavau jį labiau kaip paguodą dėl skaudančios kojos ar dėl tikrai žvarbios nakties, bet – dėmesio vertas stovyklavimo triukas, šypt.
Pajudinau pirštų galus. Nieko. Pabandžiau lenkti pėdą. Negaliu sakyti, kad skausmas buvo netikėtas, bet jis buvo netikėtai aštrus. Išsilukštenus iš miegmaišio, išgėriau skausmą malšinančių vaistų ir grįžau miegoti. Pabudus po dar poros valandų, atrodė, kad galbūt truputį geriau – o gal tik bandžiau sau tą įkalbėti, per skausmą klibikščiuodama valytis dantų.
Šiandienai buvome numatę pačią sudėtingiausią maršruto atkarpą, žymimą v8. Toji atkarpa nepriklauso klasikiniam TMB maršrutui, o yra pateikiama kaip papildomas variantas. Tokių variantų visame maršrute yra net keli, dažniausiai jie suteikia galimybę eiti sudėtingesniu maršrutu ar įveikti aukštesnes įkalnes (žr. žemėlapyje žemiau; jie žymimi punktyru). Mūsų turimoje knygoje buvo rašoma, kad būtent šis variantas – v8 – vertas didžiausio dėmesio, bet tuo pačiu tai – pati sudėtingiausia viso žygio dalis, leidžianti pasiekti patį aukščiausią viso TMB tašką.
Ar galėjom praleisti tokią progą? Negalėjom. Nepaisant jokių kojos skausmų. Tad šįryt nebeverkiau – šįryt užsispyriau būti pakankamai stipri.
Išgėriau dar vieną vaistą nuo skausmo. Išsitepiau koją vėsinančiu kremu, Donatas apsuko elastiniu bintu. Viskas bus gerai.
„Pray for a clear day“, – buvo parašyta toje mano TMB knygoje, ir ji išaušo būtent tokia: šviesi, saulėta, visiškai giedra. Nuo Champex kempingo, kur praleidome naktį, mūsų laukė intensyvus 1209 m (!) sukilimas link Fenetre d’Arpette (2665 m).
Vos pradėjom žygiuoti, ėmėm kilti aukštyn. Iš pradžių takas vedė per mišką šalia upelio, vėliau – plačiu keliu link tolumoje stūksančių kalnų. Po valandėlės takas susiaurėjo, tapo statesnis, galiausiai – virto didžiulių akmenų įkalne. Jais eiti, vienok, sudėtingiau, kai kuriuos peržengti sudėtinga, reikia įsikibti rankomis, kita vertus – toks maršrutas yra įdomus, įvairūs, reikalaujantis sutelkti dėmesį. Kartais akmenys pasitaiko tokie dideli, kad jais reikia kone ropoti, bet padus kutenantis adrenalinas suteikia ne tik papildomų jėgų, bet ir drąsos. Nuobodžiu tokio kelio tikrai nepavadinsi!
Dienos maršrutą pradėjome plačiu keliu, bet tolumoje jau matėme, į kokius aukštus kalnus šiandien kilsime.
Platų kelią netruko pakeisti gana status akmenų takas.
Svarbu kartais žvilgtelėti atgal ir pasidžiaugti, kiek kelio jau įveikta.
Slėniai lieka žemai apačioje.
O prieš akis – vis aukštesni kalnai!
Džiugus momentas, kai pagaliau radom menką vandens šaltinį ir prisipildėm sparčiai tuštėjančias gertuves.
Stati akmenų įkalnė tęsėsi kurį laiką. Kažkuriuo momentu supratome, kad ne itin puikiai apskaičiavome dienai reikalingą vandens kiekį. Diena buvo karšta, įkalnė stati, tad ir vandens norėjosi gerti dar daugiau nei įprastai. Gertuvės jau buvo pustuštės, kai pagaliau kažkur išgirdom lyg ir vandens šniokštimą. Upių aplink nebuvo matyti ir teko gerokai įsiklausyti, kad suprastume, iš kur sklinda tas silpnas garsas. Tolėliau nuo tako esančios uolos kraštu maža srovele tekėjo vanduo. Tas, kurio mums labai reikėjo. Per kelias minutes išsifiltravom ir prisipildėm visas gertuves. Vandens filtras – tikrai būtinas, leidžiantis į tokio ilgio žygį laukinėje gamtoje; TMB kelyje jis mums pravertė kone kasdien.
Galiausiai priėjome paskutinę pakilimo atkarpą – zigzagu biriu takeliu į patį viršų. Tokie takeliukai mano nemėgstamiausi, bet kai tolumoje (gal reikėtų sakyti aukštumoje?) matosi tikslas, aplanko antras kvėpavimas. „Pompuojam“, – susižvalgėm su Donatu, ir užpompavom.
Užtrukom beveik keturias valandas, kol pakilom 1,2 km viršun, ligi Fenetre d’Arpette (2665 m). Dairėmės į nuostabią panoramą ir gėrėm į save vaizdus. Gaila, bet nuotraukose niekaip nepavyksta perteikti aukščio. Net savomis akimis jį kartais suvokti sunku, geriausiai tą įveiktą iššūkį atspindi jausmas. Ir gilus alsavimas, šypt.
Ten aukštai, aukštai – kalnų perėja, aukščiausias dienos taškas, link kurio einame.
Nuotaikos? Puikios!
Kuo aukščiau pakylame, tuo platesnį kalnų horizontą galime matyti. Pasakiški vaizdai!
Šypsenos nuo įveiktos aukščiausios TMB maršruto kalnų perėjos.
Viršuje stabtelėjome pasigėrėti stebuklingais gamtos vaizdais.
Kalnai dovanoja laimės ir laisvės pojūtį.
Poilsio pertraukėlė ir lazdoms, ir skaudančiai kojai.
Suvalgę po kelis sausainius, įkvėpėm ir nusiteikėm – įkalnę įveikėm, bet dabar laukia ilgas ir status kelias žemyn. Netruko paaiškėti, kad tai bus ne ką mažesnis iššūkis, bent jau man. Koja, kuri visai neblogai laikėsi kopiant į viršų, lipant žemyn apie save iškart priminė. Bet buvo dalykų, kurie sėkmingai išblaškė dėmesį nuo skausmų.
Vos persiritę kalną ir pradėję leistis žemyn, netrukom suprasti, kad štai čia – gražiausia šio maršruto dalis. Glacier du Trent. Ledynas yra taip art, toks ryškus ir įspūdingas, kad tiesiog atima amą. Jo vaizdas lydi beveik visą kelią žemyn. Padariau nesuskaičiuojamą daugybę nuotraukų.
Pirmoji nuokalnės atkarpa – tikras išbandymas. Labai stati, akmenuota ir nestabili. Kiekvienas žingsnis reikalauja didelio susikaupimo ir atsargumo. Klaidų būti negali, nes kritimas galėtų būti labai skaudus.
Ėjom lėtai, atsargiai statydami kojas. Parpuolėm tik po vieną kartą ir – juokinga, bet tikrai gana lygiose kelio dalyse. Nusipurtę dulkes, žygiavom toliau.
Akmenis pakeitė biraus žvyro takelis, kuris dar ilgai leidosi žemyn – jei šiandienos pakilimas buvo 1209 m, tai nusileidimas ne mažesnis, 1349 m. Daug!
Vos pradėjome lipti žemyn, kairėje atsivėrė fantastiški Chalet du Glacier ledyno vaizdai.
Padariau begalę nuotraukų.
Daug kartų stabdėm vienas kitą ir klausėm: ar tu suprantu, KUR mes esame?
Pasivaikščiojimai prie ledyno.
Stabtelėję Chalet du Glacier (1583 m), užsisakėme skardinę kolos ir dosnų gabalėlį naminės mėlynių tartos. Sumokėjome 11,60 eur, prisėdome prie staliuko ir suvalgėm iki paskutinio trupinėlio. Matėm ledyną, matėm kalnų perėją, į kurią taip uoliai šiandien kopėm, bet jie buvo taip toli ir taip aukštai, kad netelpa galvoje. Užvertus galvą žiūrėjau ir klausiau Donato: ar tu gali patikėt? Mes ten buvom! Šitaip aukštai!
Paskutinė atkarpa link Le Peuty (1326 m) esančio kempingo buvo ramus, lygus kelias. Paprastai tokiu visa širdim mėgaučiausi (juk eiti lygiu keliu – poilsis!), bet mano koja visai pašėlo. Skausmas tapo veriantis, aštrus ir stiprus iki ašarų.
Buvom visai netoli Trent miestelio, todėl turėjau planą nueiti iki vaistinės. Bet tada supratau, kad jau pakankamai vėlu ir mažai šansų, kad mažame miestelyje kažkas dar dirbs.
Sunku apibūdinti savo emocijas: taip, labai skauda, bet dar ir labai liūdna, kad skausmas nukreipia mano dėmesį nuo džiaugsmo dėl kelionės. Apmaudu, kad judu lėčiau ir kažkaip… kreiviau. Neramu, kas čia tai kojai vyksta. Ir bijau, kad tas skausmas bus vienas ryškiausių šių dienų prisiminimų. O gal ne?
Šiandien buvo fantastiškai graži diena. Buvo velniškai verta pasirinkti šį alternatyvų maršrutą – Šveicarijos grožį ir didingumą pamatėm dar kitomis akimis. Jei reikėtų rinktis iš naujo, dar ir dar kartą rinkčiausi v8. Ir visai nesvarbu skaudėjo ar neskaudėjo tas kojas, buvo nuostabu!
Dienai persiritus į antrą pusę, pasiekėm žaliuojančius slėnius.
Ledynas liko aukštai, aukštai viršuje.
O kai pasiekėm kempingą, pasitiko neeilinis bruzdesys. Tiek daug palapinių dar nematėm, savąją pasistatėm kempingo kraštelyje. Prie trijų dušo kabinų būriavosi eilė žmonių, ją prižiūrėjo vyrukas, kurio įvaizdis keltų neramumų prasilenkiant gatvėje, bet čia nutaisiusi mieliausią veidą žemėje, prašiau leisti dušu pasinaudoti ilgiau nei penkias minutes. Žinoma, keistai nusiviepė, už dvigubą kainą galiu naudotis dešimt minučių. Sutarta.
„Bet kokia čia vakarėlio dvasia, jauti?“, – sakiau Donatui, kol kuitėmės įsikūrinėdami palapinėje. Klegesys, juokas, netoli esančiame Refuge skambanti muzika, tarp Refuge ir kempingo pirmyn ir atgal keliaujantys kokteiliai. Mes kritom miegoti gana anksti, bet dar ilgai pro budrų miegą girdėjau pasakojamų istorijų nuotrupas ir juoko aidą, kylantį viršun į kalnus. Visa tai – dalis TMB žavesio. Gera jį patirti.
Ką atneš rytojus? Pažiūrėsim. Bet bus dar viena nuostabi diena.
Labanakt.
Kempingo džiaugsmai: mūsų penkių žvaigždučių viešbutis ir gėrimai iš Refuge.
Vaizdas iš kempingo – ten viršuje mes šiandien buvom. Sunku suvokti!
D I E N O S S U V E S T I N Ė
Maršrutas: Champex > Col de la Forclaz > Le Peuty
Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą (knygą): v8, 9a
Atstumas: 17,6 km
Laikas: 7:49 val.
Įkalnė (iš viso): 1209 m
Nuokalnė (iš viso): 1349 m
Aukščiausias dienos taškas: 2665 m
Dienos išlaidos – 51,60 eur
- Kola ir gabalėlis mėlynių tartos (Chalet de Glacier) – 11,60 eur
- Naktis kempinge (Le Peuty) – 16 eur
- Dušas kempinge (Le Peuty) – 4 eur
- Du Mojito kokteiliai (Refuge du Peuty) – 20 eur
Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.
Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.
