2023 m. liepos 28 d., penktadienis
Le Peuty > Refuge la Flegere | 20,5 km
Nesumeluosiu sakydama, kad šiandien buvo ilgiausia šio žygio diena. Patys sau tokią pasidarėm, dvi didžiules įkalnes sumanę sujungti į vieną dieną. Beveik dešimt valandų žygiavimo kalnais ir beveik 2 kilometrai sukilimo! Ar gailimės? Nė trupučio. Nors nebuvo labai lengva, diena buvo visiškai nuostabi.
Budom ryte, su šeštą valandą suskambusiu žadintuvu. Pirmas veiksmas kiekvieną žygio rytą – praverti palapinės užtrauktuką ir žvilgtelėti į dangų. Giedras dangus davė žalią šviesą mūsų truputį išprotėjusiam dienos planui.
Palapinės gyvenimas jau tapo rutina. Rytais – dantų valymas, veido prausimas, kava, kremas nuo saulės. Maisto kuprinėse jau likę ne per daugiausiai, tad ankstyviems pusryčiams pasidalinom „Snickers“ šokoladuką. Rimčiau pavalgysim artimiausiam Refuge, nutarėm.
Susikrovę visą mantą atgal į kuprines, leidomės į kelią, kuris vienu ypu kilo nuo Le Peuty (1326 m) link Refuge du Col de Balme (2191 m). Per pastarąją savaitę visko mačiusios kojos jau įprato prie kasdienių iššūkių – įkalnės jau nebeatrodo tokios didelės, kvėpavimas lygesnis, ištvermės daugiau. Žingsnis po žingsnio, 865 metrų pakilimą įveikėm per kiek daugiau nei dvi valandas, o pakeliui ėmė… lyti. Refuge, link kurio artėjom, per akimirką pasislėpė tirštame debesyje, o aš, traukdama iš kuprinės striukę, jau tempiau lūpą – negalėčiau pasakyt, kad su oru mums šįkart labai pasisekė, tiesa?
Kita vertus, ar gi ne nuotykis? Ar ne prisiminimai, pilni sodrių spalvų ir emocijų? Gali būti, kad nuo šiol kiekvienąkart, vos tik pradės lyti, prisiminimais keliausiu atgal į TMB.
Refuge du Col de Balme pasiekėm šlapi, sužvarbę ir truputį alkani. Čiupau puodelį kapučino ir didžiulį keksiuką, Donatas – gabalėlį pyrago. Būriais susėdę prie didelių stalų, žygeiviai tyrinėjo žemėlapius, aptarinėjo planus, perpus dalijosi keksiukus. Prie vieno iš stalų prisiglaudėm ir mes. Labai norėjau, kad sulig paskutiniu keksiuko trupiniu lietus liautųsi, bet lašų barbenimas į stogą ir pilkuma už langų nežadėjo nieko panašaus.
Susizgribom, kad mūsų viešnagė Šveicarijos dalyje netrukus baigsis, tad už paskutinius šešiolika frankų nusipirkom tai, ką pavyko nusipirkti: dar keturis gabalėlius pyrago ir du šokoladukus. Neprapuls, šypt.
Išėję į Refuge terasą, pamatėm čekę, su kuria vis prasilenkėm jau kelias dienas iš eilės; judam labai panašiu tempu. Jau anksčiau mačiau, kad vieną savo koją ji apklijavusi ryškiai rožine lipnia juosta. „Ar padeda?“, – paklausiau. „Labai!“ – atsakė, o kai papasakojau savo kojos istoriją, pasiūlė padovanoti gabalėlį juostos. Tokie pasiūlymai – dosnūs ir nekasdieniai, tad su didžiuliu dėkingumu sutikau. Nežinau, ar ta juosta pagelbėjo dienos eigoje, bet jei ne fiziškai, tai psichologiškai – net labai!
Nuo Refuge du Col de Balme laukė ilgas nusileidimas – 826 m žemyn link Tre-le-Champ. Sulig pirmaisiais žingsniais dar kartą kirtome sieną ir grįžome į Prancūziją, kur mus pasitiko išsisklaidę debesys ir pagaliau vėl vasara!
Jei šią dieną būtume daliję į dvi dalis – koks, tiesą sakant, ir buvo pirminis planas, kai žygį planavau dar namuose – nakčiai būtume apsistoję šiame slėnyje. Bet laikrodis rodė dar tik pirmą valandą popiet, o jėgų nestigo, tad sustoti nė neketinome. Tik trumpam – į mažučio miestelio pakelėje esančią parduotuvę.
Nuo Tre-le-Champ (1417 m) ėmėme kilti link Lac Blanc (2352 m). Šis ikoniškas kalnų ežeras – turbūt viena populiariausių vietų visame TMB maršrute. Jį pasiekti ne taip jau lengva – tenka susikaupti ir sukilti trupučiuką daugiau nei kilometrą į viršų, o karštą vasaros dieną tai sukelia nemenkų iššūkių.
Ne kartą stojom atsigerti. Atsikvėpti. Net abipus kelio sunokusių mėlynių stabtelėjom nuo krūmelių nusiraškyti, kad tik susigalvotume progą pailsėti. Kaitri popietės saulė svilino veidus, bet bent jau tuo po šitiek lietingų dienų tikrai negalėjom skųstis. Be to, kuo aukščiau kopėme, tuo stebuklingesni vaizdai atsivėrė. Jie, kaip visad, atperka visus žygiavimo vargus, skausmus ir nuovargį.
Lėtai, bet vis į priekį – taip ir užkopėm iki pat viršaus. Pakeliui praėjom ir garsiąją kopėčių sekciją – uolos čia yra tokios aukštos ir stačios, kad lipti jomis nepavyktų, tad dalis maršruto eina į olas įtvirtintomis vertikaliomis kopėčiomis. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo sudėtinga, bet iš tiesų – kelti tokį kuprinių svorį kopėčiomis tikrai ne juokas.
Kai galiausiai pasiekėm Lac Blanc, jautėmės tikri laimėtojai. Paskutinė atkarpa pareikalavo visų jėgų. Seko mūsų vanduo. Įkalnė buvo kankinančiai stati. Tik akimirkai nukreipiau dėmesį – ir visiškai lygioje kelio atkarpoje visa jėga kritau ant kitos savo kojos, pasukdama čiurną daugiau nei derėtų. Norėčiau sakyti, kad neskaudėjo, bet meluočiau. Skaudėjo labai, bet panašu, kad šįkart pavyko išsisukti su nedideliu patempimu.
Dvi palūžusios kojos, kas toliau?
Toliau turėjo būti nuostabi laukinė nakvynė prie Lac De Cheserys, gretimo kalnų ežero. Pagal taisykles, su palapine čia leidžiama įsikurti ne ilgiau nei vienai nakčiai, nuo 19:00 iki 9:00 valandos.
Svajojau apie šią laukinę nakvynę, bet planus ir vėl nupūtė lietaus debesys. Refuge du Lac Blanc darbuotoja pasidalijo žiniomis apie naktį ateisiančią audrą, o kalnų viršūnės, paliudydamos jos žodžius, jau slėpėsi tamsiuose debesyse. Ką gi, tai reiškia tik viena – diena dar nesibaigia, eisim toliau.
Prieš pradėdami leistis žemyn link Refuge la Flegere (1877 m), nusprendėm užkąsti. Žiūrėjau į ant sienos pakabintą meniu ir jaučiau besikaupiančias seiles: gal vaflių? Omletą? O gal lietinių blynelių? Visos eilutės skambėjo skaniau viena už kitą, kol paaiškėjo, kad maistas šiandien nebebus ruošiamas. „Sorry“, – nusišypsojo jauna čia dirbanti panelė. Jie jau nieko nebeturintys.
Nieko tokio, užsisakėm po taurę skanaus balto vyno ir užkandžių lėkštelę. Įsikūrėm prie staliuko lauke, aplink – vien laukinė gamta ir kalnų viršūnės, kiek tik akys mato. Tokiomis akimirkomis norisi sau įsignybti – ar šitas pasaulis yra tikras? Ar nesapnuoju?
Gaila, kad nakčiai apsistoti čia nepavyks, bet – gera, kad dabar čia esame.
Prieš atsisveikindami, paklausėme Refuge darbuotojos, kaip gi čia su tuo vandeniu? Visur aplink ežerus – įspėjimai, kad vanduo negeriamas. O jei turim filtrą? „Tuomet drąsiai galit filtruoti iš tekančio upelio“, – atsakė, ir mes nedelsdami prisipildėm visas gertuves. Akimirksniu išsisklaidė nerimas, kad vandens pakeliui pritrūksim; dar kartą pasitvirtinom, koks geras sprendimas buvo įsigyti vandens filtrą.
Nusileidimas žemyn buvo ilgas – 545 metrai, vingiuojantys kalną išraižiusiais zigzagais. Vaizdai aplink mus buvo pasakiški: didingi kalnai, dangų remiančios jų viršukalnės. Tarp jų visų – ir Monblanas!
Pakeliui sutikom lietuvę (pirmą kartą per visą žygio laiką!) – taip nustebau išgirdusi savą kalbą, kad iškart ne nesuvokiau, jog čia tikrai lietuviškai. Netikėta ir smagu buvo stabtelėti trumpam pokalbiui.
Kai galiausiai ir pasiekėm Refuge la Flegere, iš darbuotojų gavom leidimą pasistatyti palapinę netoliese. Taip ir padarėm, ir panašu, kad pasistatėm ją su gražiausiu vaizdu: vienoje pusėje Monblanas, kitoje – kiti didžiuliai kalnai.
Užkaitę kepsnelę, išsivirėm bulvių košės, aš savąją godžiai valgiai su konservuotu tunu. Ar tai ilga diena, ar gamta, ar netyčiom pamiršti pavalgyti pietūs, bet – toji bulvių košė buvo dangiško skanumo! Žinoma, kad desertui dar suvalgėm ir to pyrago, kurį ryte nusipirkom už paskutinius frankus.
Paskutinis mūsų žygio vakaras buvo labai gražus. Tylus ir ramus. Sunkūs debesys pasiliko kažkur toli. Gal audra bus tik aukštai? O gal praslinks šonu?
Šiaip ar taip, šiąnakt čia jaučiamės saugūs. O tai – svarbiausia.
Labanakt.
D I E N O S S U V E S T I N Ė
Maršrutas: Le Peuty > Refuge du Col de Balme > Tre-le-Champ > Lac Blanc > Refuge la Flegere
Maršrutas pagal The Great Treks of the Alps / Tour du Mont Blanc turisto vadovą (knygą): 9b, v9c, v10
Atstumas: 20,5 km
Laikas: 9:46 val.
Įkalnė (iš viso): 1922 m
Nuokalnė (iš viso): 1371 m
Aukščiausias dienos taškas: 2352 m
Dienos išlaidos – 42 eur
- Kava, šeši gabalėliai pyrago (Refuge du Col de Balme) – 30 eur
- Dvi taurės vyno ir užkandžių lėkštelė (Refuge du Lac Blanc) – 12 eur
Tour du Mont Blanc (TMB) – vienas populiariausių ir gražiausių pėsčiųjų žygių Europoje. Maršrutas eina ratu aplink Monblano kalną ir tęsiasi 174 kilometrus. Keliaujant Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos Alpėmis, yra pakylama apie 10 km į viršų ir tiek pat nusileidžiama žemyn, o tai reiškia – vis aukštyn į kalnus ir žemyn nuo jų, ir taip kasdien. Paprastai maršrutui įveikti reikia nuo 7 iki 12 dienų. Mūsų kelionė aplink Monblaną truko dešimt dienų – kiekvienos dienos įspūdžius pasakoju tinklaraštyje.
Už pagalbą ruošiantis žygiui ačiū „Hiatus“ – jų asortimente visada rasite drabužių ir inventoriaus aktyviam laisvalaikiui. Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu, didžiuojuosi žymėdama #reklama ir drauge su „Hiatus“ kviečiu keliauti saugiai, patogiai ir aktyviai.
