MAMOS DIENORAŠTIS // Traškūs dribsniai su bolivinėmis balandomis

Nėštumas trunka vidutiniškai 9 mėnesius. Čia ne kokios kuklios 21 diena, per kurias, protingi žmonės teigia, galima susiformuoti naujus gyvenimo įpročius ir paversti juos kasdienybe. Tie devyni mėnesiai (arba 40 savaičių, arba 280 dienų) yra daugiau nei dešimt kartų daugiau – ir labai didelė tikimybė, kad net per daug nesistengiant šis ypatingas laikas į ne vienos laukiančios šeimos gyvenimą įnešė ar įneš didelių ir reikšmingų pokyčių. Galbūt net tokių, kurie liks metams, dešimtmečiams, galbūt – visam gyvenimui.

Aš pati, jau žvilgtelėjusi per petį atgal, galiu pasakyti, kad nėštumas į mano kasdienybę tikrai įnešė neišvengiamų pokyčių. Pilvas sulig arbūzu, dar labiau išsausėjusi veido oda ir dešimtis papildomų centimetrų ten, kur jų mažiausiai norisi, – tai tik paviršius. Tai dalykai, kurie keičiasi lengviau nei mes kartais galvojame, o net jei nesikeičia, kartais tai yra dalykai, kurie reiškia mažiau nei mes juos sureikšminame. Tiesą sakant, tai dalykai, kurie tampa absoliučiai nereikšmingi, vos tik pirmąkart išvysti savo mažąjį žmogutį. 

Taigi, ką man atskleidė 9 laukimo mėnesiai? Keletą paprastų dalykų.

Vanduo yra gyvybės šaltinis. Jei įsiklausytumėte, aplinkoje išgirstumėte velniškai daug rekomendacijų bei raginimų gerti daugiau vandens. Nes mūsų organizmas – tai 70 proc. vandens. Nes vanduo mums leidžia ne tik gražiai atrodyti, bet ir gerai jaustis, būti sveikiems, žvaliems, energingiems. Ir vis tik, nepaisant aplinkos spaudimo išgerti dar stiklinę vandens, aš visada priklausiau tai kategorijai žmonių, kuriems jo niekada nesinori. Vakare, po ilgos dienos, galėdavau tebūti išgėrusi puodelį arbatos ar kavos, ir visiškai nejausdavau skysčių trūkumo. Ir tik nėštumas mane galutinai pastatė į vietą – įdavė į rankas vandens buteliuką ir privertė skaičiuoti kiekvieną išgertą litrą. Vanduo yra gyvybės šaltinis, sakau sau šiandien, nes per pastaruosius devynis laukimo mėnesius buvo tik du kartai, kai vandenį aš trumpam pamiršau, ir abu jie mane nuvedė tiesiai į ligoninę.

Dabar, kai tie devyni mėnesiai pasibaigė, vis dar visur su savimi nešiojuosi vandens buteliuką. Pasipildau jį net keletą kartų per dieną, natūraliai atsirandantį troškulį malšinu godžiais gurkšniais, o trumpam pamiršusi išgerti dar stiklinę vandens, netrunku pajusti, kad kažko trūksta. Dar daugiau, pati nejausdama pamažu tampu vienas iš tų aplinkos veiksnių, nuolat kartojančių artimiesiems, draugams, šalia esantiems – gerkite daugiau vandens. Dar vieną buteliuką, dar stiklinę, dar keletą gurkšnių. Kiekvienas iš jų mums yra labai svarbus.

Emocijos yra viskas. Šiaip jau ilgą laiką maniau, kad nėštumas mano emocijų per daug nepakeitė, o hormonų pokyčiai bei nuotaikų svyravimai aplenkė, kaip ir raugintų agurkėlių troškimas vidury nakties. Kita vertus, tokį mano įsitikinimą išgirdęs vyras tegalėjo reikšmingai pakelti antakius – gal gi iš šono matosi geriau? Tada pagavau save verkiančią ne tik per filmus, bet ir per dainas; einančią iš proto dėl mažiausių niekniekių, pykstančią ant pasaulio už smulkmenas, ieškančią problemų net ten, kur viskas gražu, gera ir miela. Tai buvo tik akimirkos – momentai, kurie užklupdavo mane (ir mano vyrą) nepasiruošusius, įžiebdavo ginčus, sukeldavo mažas audras, o tada greitai pasimiršdavo, lyg nebūtų buvę. Ir nors tai tebuvo momentai, jie buvo labai stiprūs – neleidžiantys abejoti, kad emocijos gali užvaldyti iki pat pirštų galiukų ir kuriam laikui aptemdyti sveiką protą.

Kita vertus, tie žaižaruojančių emocijų momentai mus išmokė, kad viskas gali pasikeisti labai greitai. Kad kartais neverta išrėkti visų keiksmų, dorai net nesuprantant, dėl ko viskas vyksta ir iš kur tai kyla. Daugelis tikriausiai žinome, kaip sunku suskaičiuoti iki dešimties prieš pratrūkstant, kai emocijos tikrai ima viršų; bet kartais labai verta imti ir prisiversti paspausti „pauzę“ kylančiame ginče, pakvėpuoti grynu oru, pyktį išlieti ant kambario sienų, televizoriaus pultelio ar šokoladinio kekso, o tada grįžti suprantant, kad gal nieko čia net ir neįvyko svarbaus?

„Mes“ esame tūkstančius kartų svarbesni nei „aš“. Tai yra taip svarbu. Atrodo, šis įsisąmoninimas turėtų ateiti kur kas anksčiau nei į šeimą ateina kūdikis – bent jau tariant tvirtą „taip“ visam gyvenimui, jei ne dar anksčiau. Bet žmonės dažnai yra savanaudžiai; tai taip natūralu ir… žmogiška. Net mylėdami, brangindami, vertindami, gerbdami šalia esantį, mes nepamirštame pagalvoti apie save, savo gerovę, savo norus. Dėliodami prioritetus, kartais galime pasimesti – mano ar mūsų planai ir norai turėtų būti įrašyti pirmuoju numeriu tame begaliniame sąraše?

Nepatikėsite, kaip greitai visus prioritetus pakeičia tos dvi juostelės. Ir čia nereikia jokių apmąstymų, ryžto, nereikia net kompromisų. Viskas įvyksta savaime. Gali kiek tik nori vis dar vaidinti senąją save ir kartoti aš, aš, aš, bet viduje puikiai žinai, kad tai tik apgaulė. Per vieną akimirką „mes“ tampame tūkstančius kartų svarbesni nei kada nors buvau svarbi „aš“. Ir tai nuostabu, nes šis suvokimas kiekvieną dieną tampa vis didesnė mūsų šeimos vienybė ir jėga.

Gyventi lėtai yra talentas. Siekis. Svajonė. Utopija? Visai neseniai savo Instagram paskyroje pradėjau naudoti šį hashtag‘ą, kuris anksčiau atrodė tiesiog nepasiekiamai tolimas. Kas yra tas paslaptingas lėtas gyvenimas, kai viskas, ką darai kiekvieną mielą dieną, yra bėgimas, skubėjimas? Ir dar tas nuolatinis nerimas, ar tik viską spėsi, ar tik nepamirši, ar tik nepraleisi… Rami diena, lėtai vartant žurnalą, skaitant saldų romaną ar tiesiog šaudant varnas, man sukeldavo sąžinės priekaištus ir lengvą paniką, o ne lėto gyvenimo malonumą. Tikrai nesupratau, kaip tai pasiekti, nors žinojau, kad atrasti šį kelią labai noriu.

Galėčiau pasakyti, kad ir čia stebuklą padarė nėštumas, bet tikriausiai meluočiau. Žinoma, jei ne jis, visi pastarieji devyni mėnesiai nebūtų buvę tokie, kokie buvo, ir kas gali žinoti, ką ir kur veikčiau šiandien. Nuojauta kužda, kad kažkur beprasmiškai skubėčiau, pasiklydusi tarp savo planų ir darbų. Vis tik nėštumas man suteikė progą sustoti, atsiriboti nuo įprasta tapusios kasdienybės ir pamažu atrasti atsakymus į labai daug klausimų, kuriems anksčiau tiesiog nelikdavo laiko. Ką aš noriu veikti? Kas man suteikia džiaugsmą? Kaip aš galiu suteikti džiaugsmą artimiems žmonėms? Kaip puoselėti savo ir aplinkinių ramybę? Kokiais būdais ir keliais kurti namų jaukumą? Kaip kurti namus, kurie mums visada būtų užuovėja?

Ironija galbūt tik ta, kad supratau – man patinka skubėti. Man patinka sudarinėti planus ir veiklų sąrašus, pildyti darbo kalendoriaus eilutes, o tuomet prie jų vienas po kito sudėti pliusiukus. Man tai teikia didelį džiaugsmą. Tik štai kas – man kur kas labiau patinka skubėti lėtai, apgalvotai ir kryptingai. Sunku ir pasakyti, kaip ilgai per gyvenimą bėgau tik tam, kad bėgčiau. Su visais kartu, su minia, nes juk taip reikia, taip yra normalu. Dabar purtau galvą – taip nėra normalu. Nėra reikalo kažkur skubėti, jei nesupranti nei kur, nei kodėl. Net jei supranti, vis tiek reiktų palikti sau kavos, pyrago, draugų, knygų, filmų, varnų šaudymo pertraukėles. Net dievinantys bėgti maratonus turi atsikvėpti tam, kad pasiektų geriausius rezultatus. Net su šypsena bėgantys link savo svajonės turi sustoti ir pailsėti, kad svajonė nevirstų prievole, o šypsena – rūškana mina.

Jausčiausi sau pakėlusi uodegą, jei sakyčiau, kad išmokau gyventi lėtai. Tai – didelis talentas. Bet aš mokausi ir kartais man tai puikiai sekasi. Ir tuomet aš jaučiuosi labai laiminga, o būdama laiminga, jaučiu, kaip ir mano aplinka, šalia esantys žmonės tampa dar laimingesni. Tai užkrečiama ir vien todėl mes visi turėtume išmėginti šį receptą. Gyventi lėčiau ir laimingiau.  

Nežinomybė glumina, gąsdina ir paralyžiuoja. Prisimenate, kaip neramu buvo laukiant pirmos rugsėjo 1-osios? Keliaujant į mokyklą pirmąjį kartą? Arba į pirmąjį darbo pokalbį? Į pirmąjį pasimatymą? Nežinomybė visada truputį gąsdina. Ypač, jei mėgsti planuoti ir numatyti bent keletą žingsnių į priekį – tuomet nežinojimas, ko laukti, kartais tampa nepakeliamai sunkiu išbandymu. 

Mūsų mažasis, išbandydamas kantrybę, šiek tiek vėlavo pasirodyti. O gal ne vėlavo, tiesiog laukė savo laiko. Juokavome, kad štai, ir rugsėjo pirmoji ateis, gal bus mokslo žmogus, gal kuprinę ruošiasi, dvi progas gyvenime nusprendęs suderinti. Kvailos ir juokingos buvo tos mūsų kalbos, nes pradinukais ruošėsi tapti tikrai ne jis, o… mes. Tik dabar, į pasaulį atėjus jam, tokiam mažam ir trapiam, suprantame, kad visai nesvarbu, kiek mums metų, kokius mokslus mes esam pabaigę ir kiek gyvenimo patirčių turėję – dabar tik pradėsime mokytis ir augti visi kartu. Nežinomybė, kaip kasdienis ištikimas mūsų palydovas, nė akimirkai nesitraukia per žingsnį. Vos sužinoję vieną dalyką, suprantame nežinantys dar šimto, kurie, žinoma, vienas už kitą svarbesni. Mamos, knygos, žurnalai, televizijos laidos – visi siūlo savo atsakymus, o mes jaučiamės dar labiau sugluminti to, kaip nelengva atsirinkti teisingus atsakymus.

Lengviau pasidaro gal tik tomis akimirkomis, kai suprantame – nėra teisingų atsakymų. Nėra vieno vienintelio būdo užauginti gerą, teisingą, laimingą, protingą žmogų. Mes visi tokie skirtingi, kad vieno būdo nė negalėtų būti. O ta nežinomybė, kad ir kokia gąsdinanti ir vedanti iš proto bebūtų, mus daro jautresniais, pastabesniais, dėmesingesniais – jos dėka mes imame dar geriau pažinti ir suprasti vienas kitą. Galbūt tai ir yra svarbiausia: nebijoti to, ko nežinai, o kasdien kartu augti, tobulėti, atrasti ir sužinoti.

Nėštumas (ir tėvystė) neturi pradžios ir pabaigos. Tai begalės naujų pradžių, kiekvieną dieną, visą gyvenimą. Šis suvokimas su manimi gyveno visus tuo devynis laukimo mėnesius, o iš tiesų – dar ir gerokai prieš tai. Dabar, kai mes jau trise, nuo pirmųjų akimirkų jis virto tvirtu žinojimu, stiprėdamas su kiekviena diena. Čia susipina visos emocijos, visi jausmai. Begalinė meilė, tikra laimė, gyvenimo pilnatvė, nuoširdus tikėjimas, viltys. O visai greta, čia pat – nerimas, baimės, nežinomybė. Kol kas dar sunkiai suprantu, kaip tiek daug jausmų gali sutilpti vienoje širdyje, bet, pasirodo, žinot? Tikrai gali.  

Na, ir dar šiek tiek apie traškius dribsnius. Jei juos mėgstate, neabejoju, patiks ir šis derinys su bolivinėmis balandomis. Kaip ir visada, kepdami naminę granolą, galite šiek tiek paimprovizuoti – įberti dar saujelę šio bei ano, ką mėgstate. Gal migdolus pakeisite lazdyno riešutais, o gal įbersite dar saują linų sėmenų – jie tikrai nepamaišys. Svarbiausia, jei nuspręsite dribsnių, riešutų ar sėklų į dubenį suberti kur kas daugiau, proporcingai padidinkite ir medaus kiekį – nes proporcijos čia yra vienas svarbesnių dalykų, norint prie pusryčių stalo mėgautis traškiais dribsniais.

Dar sekundei grįžtant prie mamos pasaulio temų, turėti stiklainį granolos virtuvės spintelėje pirmosiomis savaitėmis yra daugiau nei didžiulis džiaugsmas. Mat gali būti, kad rytais taps sunku rasti laiko košės virimui, o štai į dubenėlį įsidėti kelis dosnius šaukštus jogurto ir užberti jį keliomis saujomis traškių dribsnių iš jūsų pareikalaus tik minutėlės. Taip, žinau, net ir ta viena minutėlė yra labai brangi, bet protingos knygos man išdavė, kad bent tiek tikrai turėtume skirti pusryčiams kiekviena iš mūsų, minutes kruopščiai skaičiuojančių mamų.

Traškūs dribsniai su bolivinėmis balandomis

Atsispausdinti

Porcijos: 4-5 puodeliai dribsnių Paruošimo laikas: 10 min. Gaminimo laikas: 30 min.

INGREDIENTAI

2 stiklinių (280 g) stambių avižinių dribsnių
1 stiklinės (180 g) bolivinės balandos sėklų
1 stiklinės (100 g) kokosų drožlių
2/3 stiklinės (100 g) moliūgų sėklų
½ stiklinės (70 g) kapotų migdolų
½ stiklinės (180 g) medaus
2 arb. š. malto cinamono
½ arb. š. druskos
½ stiklinės (60 g) džiovintų spanguolių (nebūtinai)

GAMINIMO EIGA

1. Įkaitinkite orkaitę iki 160°C temperatūros. Pasiruoškite ir kepimo popieriumi išklokite kepimo skardą.
2. Dideliame dubenyje sumaišykite avižinius dribsnius, bolivinės balandos sėklas, kokosų drožles, moliūgų sėklas, kapotus migdolus.
3. Kitame dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite medų (pašildykite jį virš garų vonelės, jei yra sustingęs), cinamoną ir druską. Į šį plakinį suberkite sausų produktų mišinį. Gerai išmaišykite, kad jie visi pasidengtų plakiniu. Turite gauti lipnią birią masę.
4. Paruoštą masę tolygiai paskleiskite ant kepimo skardos.
5. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių. Kas dešimt minučių išimkite skardą iš orkaitės ir pamaišykite, kad dribsniai keptų kuo tolygiau, tada kepkite toliau.
6. Iškepusius traškius dribsnius ištraukite iš orkaitės ir atvėsinkite. Jei norite, įmaišykite džiovintas spanguoles. Laikykite sandariame indelyje.
7. Patiekite su norimais priedais, pavyzdžiui, graikišku jogurtu, bananais, braškėmis, medumi.