Koks yra Tavo vaikystės skonis?
Aš prisimenu močiutės bulvines bandeles. Panašias į bulvių plokštainį, tačiau ne bulvių plokštainį (mūsų kieme vadinamą tiesiog kugeliu). Tai būdavo plonytis bulvių plokštainis, vienas pats gana sausas, bet į stalą patiekiamas gausiai apšlakstytas padažu. Ar net išmirkytas jame, teisingiau būtų sakyti. Ir supjaustytas kvadratėliais – bandelėmis. Kai buvau maža, šios bandelės, keptos sename kaimo pečiuje, beveik visad sutikdavo mus, atvykusius savaitgalį aplankyti senelių…
Dar prisimenu mamos pyragus su uogienėmis ir juodai baltus pyragus. Prisimenu ir tai, kaip kiekvienąkart įkyriai primindavau, jog „mama, prašau, tegul baltos tešlos būna daugiau…”.
Dar prisimenu žagarėlius. Ar ausytes. Mūsų namuose tėtis juos kažkodėl vadindavo (ir tebevadina) krustais, o mano ausiai tai velniažin kodėl skambėdavo kaip Tomas Kruzas. Dabar nebeskamba, o ir Tomas Kruzas, nepasakyčiau, kad man labai jau patiktų, bet vis tiek anądien paskambinau mamai ir ją nustebinau – „Mam, ar gali padiktuot žagarėlių receptą?”. Receptą mama padiktavo, bet jei jūsų mama bent kažkiek panaši į mano mamą, tai tikrai žinote tuos receptus „iš akies”. Reikia kiaušinių – dėk „iš akies”. Reikia grietinės – na, gal dviejų šaukštų, bet „iš akies”. Ir miltų, aišku, reikia, bet šitų tai tikrai reik žiūrėt „iš akies”… O, mamyte…
Bet aš esu bailė, todėl vietoj dėjimo į dubenį visko „iš akies”, verčiau gaištu pusvalandį ir tyrinėju receptus internete. Tuomet sumaišau juos tarpusavyje ir pagaliau verdu žagarėlius – kažką tarp mamos „iš akies” ir aguonėlės recepto.
Skonis: 9/10. Šie žagarėliai – vieni iš tvirtesnės konsistencijos. Minkšti, tačiau nėra labai purūs. Jei iškočiotumėt ploniau – gautųsi netgi traškūs. Ne per saldūs, apibarsčius cukraus pudra – pats tas. Mėgstantiems patiko ir sakė man parašyti jiems devynis. Nes nors labai skanu, tobulumui ribų nėra.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? pas mamą ir pas aguonėlę
Žagarėliai
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1 kiaušinis
2 kiaušinių tryniai
2 valg.š. grietinės
4 valg.š. cukraus
1 arb.š. vanilinio cukraus
1 arb.š. spirito
250 g miltų
aliejaus
GAMINIMO EIGA
1. Kiaušinį, kiaušinio trynius, grietinę, cukrų ir vanilinį cukrų išplakti iki purumo.
2. Supilti spiritą, išmaišyti.
3. Suberti miltus. Išminkyti minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Miltų kiekį žiūrėti ir „iš akies” – dedant po truputį, vis stebėti tešlos konsistenciją.
4. Tešlą iškočioti iki maždaug 3 mm storumo. Supjaustyti kvadratėliais (gražiau – jei du priešingi kraštai bus nupjauti įstrižai; žr. nuotrauką). Kvadratėlių viduje padaryti įpjovas. Vieną įstrižai nupjautą tešlos kvadratėlio kraštą perkišti per įpjovą ir šiek tiek ištempti. (aprašymas sudėtingas ir neaiškus, bet gamybos procese viskas vyksta labai paprastai ir lengvai, tikrai)
5. Gilioje keptuvėje ar puode įkaitinti aliejų (aliejaus nuo dugno turėtų būti maždaug per du pirštus). Iš pradžių po kelių minučių patikrinkite, ar aliejus tikrai pakankamai įkaito – įmeskite vieną mažą žagarėlį ar tešlos gabaliuką. Jei aplink jį aliejus pradeda burbuliuoti ir šnypšti – viskas gerai, laikas kepti. Ugnį sumažinti.
6. Į aliejų dėti žagarėlius taip, kad jie negultų vienas ant kito – būtų šalia vienas kito. Žagarėliams pakilus į aliejaus paviršių ir apskrudus iš vienos pusės, apversti ir toliau virti. Išvirus, perdėti ant popierinių rankšluosčių, kad sugertų aliejų.
7. Išvirusius žagarėlius apibarstyti cukraus pudra. Skanaus!
25 komentarai
Puikūs žagarėliai išėjo 🙂
O aš tik paūgėjus sužinojau Chrustų kitokį pavadinimą – Žagarėliai 🙂 Kadangi mano mama lenkė, tai ir žagarėlius visada vadindavom lenkiškai – Chrustais. Ir mamos receptas, be jokios abejonės, irgi yra „iš akies” :)) Mamos kaip stebukladarės – joms viskas visada pavyksta „iš akies” :))
Tikrai, AJ, tikrai mamų rankose stebuklai gimsta 🙂
O mes giminėje lenkų lyg ir neturim, bet va tas žagarėlių pavadinimas gudrus vis tiek pasiekė tėčio šeimą kažkaip 🙂
Reikės ir man paieškot močiutės recepto, manau manoji buvo tikslesnė 🙂 o krustų ar chrustų pavadinimą pirmą kart girdžiu – man kažkodėl su gruzdumu, traškumu šitas asocijuojasi 🙂
Na, kai paskaičiau, kad krustas gali asocijuotis su traškumu, pagalvojau – tiksliai! O man va Tomai Kruzai galvoj, eina sau… 😀
Oooo, vaikystes kvapas:). Labai juos megau. Pabandysiu iskepti ir pradziuginti savo seima. Aciu:)
Nėra už ką, Diana 🙂 Skanaus!
As is akies irgi nemoku :DD
bet mielai sukirsciau dabar keleta… pati jau pasikabinau zagareliu recepta ir planavau kepti „kaip” siandien : ))) nu ir sutapimai.
Kaip tau isvis sekas? jau nebesirodai niekur…. tikiuos tik geriausiai ♥
aguonėl, tikrai kokie sutapimai :)) Ačiū, beje, tau už receptą, kuriuo buvo tikrai naudinga pasinaudot – man labai patinka tikslūs gramai :))
O sekasi tai man tikrai gerai, ačiū 🙂 Va, kažkaip visiškai nuo forumo atitrūkau – pirmiausia pagalvojau tik pailsėti, o va į ką tas poilsis virto. O dabar dar bakalauras, praktika, darbai, saulėta virtuvė… ir nuo to kompo ir taip pavargsti, kad noris tik tolyn, tolyn… Tikiuosi, kad ir tau, ir jums visoms viskas kuo puikiausiai, nuostabiausiai? 🙂
Jei recepto klausiu pas mamą, tai jau nebesitikiu, kad pasakys kiekius tiksliai:))O jei gaminu kai mama mato, tai visuomet šypsos, nes aš be savo svarstyklėlių ar matavimo puodelių nė iš vietos:)))
Mes ir mūsų mamos panašios, tikrai 🙂 Labai jau pažįstama situacija, nors paskutiniu metu aš jau buvau įpratinus ir mamą svarstyklėm naudotis :))
Pietų Švedijoje ir Danijoje žagarėliai (klenäter/ klejner) irgi kepami, bet tik Kalėdų laikotarpiu, turi kažkokią religinę prasmę. Pati niekada nesu kepusi, Lietuvoje man jų niekas nekepė, o va Švedijoj pas anytą karts nuo karto Kalėdoms pasmaližiauju 🙂
Kaip įdomu, Asta. O juk štai Lietuvoje tikrai nesu girdėjus, kad žagarėliai kažkokiu būdu būtų su Kalėdomis siejami. Toks neįpareigojantis kepinys, sakyčiau, bent jau mūsų giminėje 🙂
Mano tėtis taip pat gruzdais ar krustais žagarėlius vadindavo, bet plonus ir pūslėtus lyg popierius, kuriuos tik hrmšt ir nėr… Todėl ir krustai 🙂
O mano tėtis kaip tik ne traškius, o minkštesnius, puresnius mėgdavo.. bet pavadinimas nuo to nesikeisdavo 🙂
Aš niekad niekad nesu kepus, nors mėgstu labai. Kepdavo bobutė, traškius traškius, su debesim cukraus pudros… Turiu jos receptą, bet gi vis..
Na, Jurgita! Jei labai mėgsti, tai reikia 🙂 O tu patikėk, jie gaminasi taaaaip lengvai ir taaaip greitai, kad net nuodėmė, juos labai mėgstant, negaminti :))
O kad būtų žagarėliai plonyčiai ir traškūs, mama sakė, reikia grietinės nedėt arba mažai dėti. Ir kočioti labai plonai plonai 🙂
Va va. Aš kiek prisimenu tai kepdavo arba labai traškius, arba labai purius, kurie man visai nepatiko.. Noriu tų traškių. Kaži, iš kur receptą sumedžiot? Močiutės nebėr..
Žiupsneli, žinok, aš tau rekomenduočiau pabandyti šiuos – tik grietinės dėk perpus mažiau ir kočiok plonai plonai. Tikiu, kad gausis dar ir kokie traškūs 🙂
Ach tos mamos 😀 Maniškė irgi tokia pat… „Mama, kiek reikės to ir to?”, „Na, tai tu pati pamatysi”, ” Maždaug bent pasakyk: šaukštą? du? stiklinę?”, „Kai dėsi viską ir iš akies pamatysi kiek reikia”… Turbūt kol netapsim mamom ir nebūsim tiek pagaminusios kiek jos ir nesuprasim, kaip tas „iš akies” matuojamas 🙂
O tavo žagarėliai atrodo labai skaniai! Aš kažkur turiu receptą, bet labai seniai jų negaminau. Pats laikas pasiknist receptų sąsiuvinyje 🙂
Dovilyte, tikriausiai 🙂 Arba nesuprasim tol, kol nepradėsim gaminti vieno ir to pačio šimtus kartų 🙂 Nes mano mama būtent taip ir daro, todėl ir lengviau jai viską matuoti „iš akies”. O pas mane beveik visi patiekalai – pirmieji kartais. Todėl norisi pasikliauti gramais ir svarstyklėmis :))
Ačiū už pagyras žagarėliams 🙂 Bėk ieškoti recepto ir skanaus! 🙂
Wowowowow kaip įsinorėjau!!! Kad tik laiko būtų, gaminčiau nors rytoj!! Nooorrriiuuuu!
:)) Va va, tik kad tas velniūkštis laikas, pašauktas ne visada atbėga.. Bet dideliems norams laiko atrasti reikia – jei ne šiandien ir ne ryt, tai poryt 😉
Kuom butu galima pakeisti spirita? :/ seile tysta iki ekrano, bet vat to vienintelio komponento neimanoma dabar gauti.. 🙁
Aurelija, žinau, kad kiti vietoj spirito į aliejų deda žalios bulvės gabalėlį 🙂
Chrustais vadina nuo rusiško žodžio:
хрустящий, хруст
1) šiugždus
2) traškus
Nes chrustai buvo kepami tik kiaušiniai ir miltai, o va minkštesni, iš mielinės tešlos gaudavosi minšti kaip spurgytės ir vadinosi žagarėliais.