Lęšių salotos su Halloumi sūriu

Šią kelionę planuoti pradėjome prieš kokius septynerius metus – tada pirmą kartą garsiai ištarėme, kad norime automobiliu pasiekti Kroatiją, o aš nieko nelaukus puoliau naršyti internete, kas ir kaip. Bet kažkas vis pakišdavo koją ir galiausiai mes gūžtelėdavome pečiais: „kitais metais“.

Kai prieš maždaug devynis mėnesius, saulėtą rugsėjį, pasakėm sau, kad padarysim tai šią vasarą, tai skambėjo kaip beprotystė. Ant rankų laikiau dar tik pirmas savaites skaičiuojantį Jorį. Dar nė nesupratau, kiek daug sutelpa į žodį „mama“. Nenutuokiau, kaip viskas bus ir kaip tai pakeis mane – ar aš vis dar svaigsiu kelionėmis, o gal norėsiu užsidaryti ir pabūti kuo ilgiau savo saugiame kiaute, vadinamame namais?

Kita vertus, būtent to aš labai bijojau. Nei savęs, nei to mažo žmogučio, nei mūsų šeimos nenorėjau sulaikyti tarp keturių sienų. Todėl energingai kartojau: „taip, taip, būtinai, padarykime tai! Šią vasarą!“.

Toji „ši vasara“ išaušo penktadienį, birželio 8 dieną. Mums pajudant iš kiemo, visi apartamentai buvo jau seniai rezervuoti. Kelionės maršrutas sudėliotas. Begaliniai reikiamų pasiimti daiktų sąrašai išbraukyti ryškiai rožiniu markeriu ir penkissyk patikrinti. Kelionės planas – atspausdintas, įsegtas ir visada ranka pasiekiamas.

Jeigu paskutines savaites prieš kelionę nuolat svyravau tarp euforijos, panikos ir ramybės, užrakinant namų duris širdis dunksėjo iš nerimo ir galvoje sukosi ne tiek ir daug – tik vienas – klausimas. Ar mes viską pasiėmėm?

O tuo tarpu kažkur po juo, po tuo vieninteliu išdidintu klausimu, slėpėsi ir visi kiti: ar Joris kelionės metu miegos? Ar neverks? Ar nepervargs? Ar nepavargsime mes patys vairuoti visą parą? Ar autobusiukas sėkmingai atlaikys šitą tūkstančius kilometrų besitęsiančią kelionę? Ar ne per daug užsigriebėm aplankyti? Ar niekas per tas kelias savaites nesusirgs? Ar ne per anksti išvykstame? Ar ne pernelyg skubame keliauti? Ar neištraukiame sūnaus iš patogios komforto zonos vien dėl savo norų? O gal mes gebėsime jam sukurti komforto zoną visur, kad ir kur bebūtume? Juk ne vieta yra svarbiausia, o žmonės, esantys šalia, tiesa? O kaip dėl orų; ar nelis? Gal reikėjo pasirūpinti lietpalčiais? Gal reikėjo dar kartą permąstyti daiktų sąrašus?

Jei pagalvojote apie tai, kad labai jau daug klausimų apie vaiką, tai visiška tiesa. Su vaikais viskas kitaip, viskas kitaip. Dabar man atrodo, kad viengungiškai kelionei pasiruošti galima per daugmaž pusę valandos, ir išvykti visiškai ramia galva. Šįkart mano galva sprogo nuo klausimų, nuogąstavimų, baimių. Gal net kokį kartą suabejojau, ar teisingas apskritai buvo sprendimas išsiruošti šitaip toli su šitokiu mažu žmogumi. Ačiūdie, visada šalia tų mano nuogąstavimų buvo ir didelis, tikras tikėjimas, kad viskas bus kur kas geriau nei galėtų būti.

Kas ten žino, ką galėsiu pasakyti kelionės pabaigoje, bet šiandien, dabar – gerdama į save vakaro tylą nuostabiai gražiame Rovinj miestelyje – aš žinau, kad gerų žinių yra tikrai daugiau nei viena.

Pirma, mano meilė kelionėms ir jų planavimui – valio! – niekur nepradingo. Antra, žinot, pasirodo, kad su tuo laimės burbulu, į kurį įsupa mamystė, galima ridinėtis po visą pasaulį; ar bent jau nusigauti iš Lietuvos į Kroatiją. Ir, trečia, kol kas viskas šioje kelionėje yra kur kas geriau nei galėtų būti.

Kelionės įspūdžius į žodžius sudėliosiu truputį vėliau. Kol kas mintyse vien jausmai: meilė ir laimė, laimė, laimė.

Jei smalsu, kasdienėmis mažomis kelionės smulkmenomis dalijuosi socialiniuose tinkluose: „Saulėtos virtuvės“ Instagram ir Facebook puslapiuose. Kaip ir čia, taip ir ten – durys visada atviros kiekvienam iš Jūsų. Laukiu!

Skonis: 9/10. Jau ne kartą sakiau, kad labai mėgstu tokias salotas – sočias, maistingas. O jei dar lėkštėje tiek spalvų! Ir jei joje dar yra maloniai sūraus, gardžiai apskrudusio, viduje nuostabiai tąsaus Halloumi sūrio! Pastarasis salotoms suteikia itin ryškų akcentą – svarbiausia lėkštes į stalą patiekti tol, kol sūris dar šiltas; tada jis pats gardžiausias.

Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.

Lęšių salotos su Halloumi sūriu

Atsispausdinti

Porcijos: 2 Paruošimo laikas: 40 min.

INGREDIENTAI

1 stiklinės nevirtų žaliųjų lęšių
2 ½ stiklinės vandens
žiupsnio druskos
3 valg. š. alyvuogių aliejaus
200 g įvairių pomidorų (vyšninių, slyvinių, geltonųjų, kt.)
225 g Halloumi sūrio
¾ raudonojo svogūno
1 nedidelės cukinijos
grūstų juodųjų pipirų
šviežių prieskoninių žolelių papuošimui

GAMINIMO EIGA

1. Lęšius perplaukite po tekančiu vandeniu. Suberkite į vidutinio dydžio puodą, užpilkite šaltu vandeniu ir virkite virš vidutinės ugnies apie 20-25 minutes, kol bus išvirę. Stebėkite, kad nepervirtų ir kad neišgaruotų visas vanduo. Baigiant virti, įberkite žiupsnelį druskos ir išmaišykite.
2. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Ant kepimo popieriumi ištiestos kepimo skardos suberkite pomidorus, apšlakstykite šaukštu aliejaus ir kepkite įkaitintoje orkaitėje 10-15 minučių, kol suminkštės.
3. Halloumi sūrį supjaustykite storokomis riekelėmis. Pilkite į keptuvę šaukštą aliejaus ir apkepkite sūrį po kelias minutes iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus, o viduje taps tąsus. Išimkite iš keptuvės ir atidėkite į šalį.
4. Pilkite į tą pačią keptuvę suberkite smulkiais pusžiedžiais pjaustytus raudonuosius svogūnus ir apkepkite virš silpnos ugnies, kol suminkštės. Išimkite iš keptuvės ir atidėkite į šalį.
5. Galiausiai į keptuvę pilkite likusį šaukštą aliejaus ir sudėkite plonomis juostelėmis pjaustytą cukiniją (dailiai supjaustyti galite ir su bulvių skustuku, jei cukinija nėra didelė). Apkepkite labai trumpai iš abiejų pusių, kol suminkštės. Išimkite iš keptuvės ir atidėkite į šalį.
6. Į lėkštes paskirstykite lęšius. Ant jų sudėkite sūrio riekeles, keptus pomidorus, raudonuosius svogūnus, cukinijos riekeles. Pagardinkite žiupsniu grūstų juodųjų pipirų, papuoškite šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis ir nedelsiant patiekite.

Šaltinis: The Almond Eater